Prieš pakylant Teatro dienos uždangai: Šiauliai laukia premjeros ir apdovanojimų

Šiauliai

Ed­var­do Ta­mo­šiū­no nuo­tr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

262522

Šis savaitgalis neabejotinai vienas jaudulingiausių visuose teatruose. Tarptautinės teatro dienos, kovo 27-osios, išvakarėse pristatomos premjeros, koncertai, teikiami apdovanojimai. Šiauliai ne išimtis. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre šį sekmadienį, kovo 26 d., numatyta premjera „Skraidantis Travolta“, po kurios bus apdovanoti metų aktoriai ir kiti teatro kūrėjai. Tą vakarą bus laukiama žinios ir iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro – ar po kelerių metų pertraukos Šiauliai gaus „Auksinį scenos kryžių“, kuriam nominuota aktorė Aistė Šeštokaitė už Katarinos Blum vaidmenį spektaklyje „Prarasta Katarinos Blum garbė“.

Apie šventę ir aktoriaus profesiją kalbamės su Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovu, aktoriumi Aurimu Žviniu.

– Kuo ypatinga bus šiemet Tarptautinė teatro diena Šiauliuose?

– Mums kiekviena Teatro diena yra ypatinga, nes tai mūsų profesinė šventė, kurios mes nepaprastai laukiame. Staigmenų, siurprizų ir to šventinio džiaugsmo laukiame. Ji bus tradicinė: mes turėsime premjerą – naujo spektaklio gimimą – ir tą pačią dieną švęsime Teatro dieną, apdovanosime geriausius aktorius ir kitus teatro darbuotojus, kurie per praėjusių metų sezoną buvo ryškūs.

O dar tą patį vakarą yra „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Paprastai jie būdavo teikiami kovo 27-ąją, nepriklausomai, kokia tai būtų savaitės diena. Šįsyk organizatoriai pasirinko dieną anksčiau ir tai sutampa su mūsų švente. Iš mūsų kolektyvo yra nominuotų žmonių, todėl tikėtina, kad Aistė (nominantė aktorė Aistė Šeštokaitė, – aut. past.) ne premjera mėgausis ir kartu su mumis švęs, o sėdės Nacionaliniame dramos teatre ir su jauduliu lauks rezultato.

Taigi, tuo pačiu metu vyks dvi šventės: ir miesto, ir nacionaliniu lygmeniu.

– Šiaulių kūrėjai šį apdovanojimą tikisi gauti po 4 metų pertraukos?

– Šiauliai viena ar kita forma yra gavę ne vieną „Auksinį scenos kryžių“, nors jie ne visada atkeliauja tiesiogiai pas mus. Pavyzdžiui, režisierius Aleksandras Špilevojus 2019 m. gavo jį už 2018 m. spektaklį „Bagadelnia“ Šiaulių dramos teatre. Paskui buvome dvejus metus dėl kovido visi uždaryti.

Aistė Šeštokaitė pas mus pernai buvo viena daugiausiai dirbusių ir produktyviausių aktorių. Tai, kad ji yra nominuota, man labai džiugu, o kita vertus, manęs tai nė kiek nenustebino. Ji labai gerai sukūrė Katarinos vaidmenį. Kaip jaunai aktorei tai buvo labai brandus vaidmuo ir labai nuoširdžiai sukurtas.

Ais­tė Šeš­to­kai­tė no­mi­nuo­ta už Ka­ta­ri­nos Blum vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Pra­ras­ta Ka­ta­ri­nos Blum gar­bė“. (Si­gi­to Daš­čio­ro nuo­tr.)

– Šiauliečių nominacijos bus tradicinės ar galime tikėtis ir staigmenų?

– Kulminacija būna tradicinės Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtos premijos už geriausią metų moters ir vyro vaidmenis. Jų vardai ir pavardės laikomi paslaptyje. Paprastai mūsų ilgamečių draugų ir rėmėjų dėka apdovanojame du nepagrindinių vaidmenų atlikėjus.

Šiemet žiūrovai internete, feisbuke renka mėgstamiausią ar mylimiausią metų aktorių. Tai bus ir mums patiems staigmena, nes simpatijų rezultatus skaičiuosime tik šventės rytą.

Bus Teatro gildijos prizas, kurį ji daugelį metų steigia žmonėms, kurie nestovi rampos šviesoje. Aktorius mes matome ir žinome, bet spektaklis be žmonių, esančių už scenos, negali vykti. Tai gildija pažymi tuos, kurie lieka greta scenos. Taip pat yra nuolatinių mūsų teatro mylėtojų, kurie steigia prizus.

– Tradicija scenoje kažkiek keičiasi: nemažai yra atvykstančių aktorių tik tam tikram spektakliui. Ar teatras juos vertina lygiagrečiai su šiauliečiais?

– Ilgą laiką taip yra istoriškai susiformavę, kad mes turime stabilią savo trupę. Bet laikai labai pasikeitė, tapo dinamiški. Per pastaruosius penketą–šešetą metų mūsų teatre dirbo tikrai labai daug žmonių, kurie nėra susaistyti ilgalaikiais darbo santykiais, tai vadinamieji freelanceriai. Stengiamės mylėti visus bendradarbius, nepriklausomai nuo to, turi ar neturi čia žmogus etatą. Jei jis gerai pasirodė, tai mes apdovanojame ar kitaip pažymime. Bus tokių atvejų.

Au­ri­mas Žvi­nys: „Jei no­ri iš­lik­ti ryš­kio­je švie­so­je, ak­to­rius tu­ri la­bai daug su sa­vi­mi dirb­ti, sa­vęs ne­gai­lė­ti, sa­vęs ne­tau­so­ti.“ (Audronio Rutkausko nuotr.)

– Kaip jaučiate, ar keičiasi aktoriaus profesija, kai jis tampa ne vien savo vaidmens scenoje atlikėju?

– Atsirado tam tikro universalumo. Niekas nestovi vietoje ir bet kokios srities specialistas, ar tai būtų pedagogas, ar medikas, ar aktorius, turi keistis, save atnaujinti, kompetencijas kelti. Pasaulis labai dinamiškas, atsiranda labai daug naujų dalykų. Tai neaplenkia ir aktorių. Sulig kiekviena nauja režisierių karta labai keičiasi darbo, vaidybos pobūdis. Kai kuriems aktoriams būna tikras iššūkis padėti ant lentynos tai, kas jau gerai išmokta ir sustyguota, ir mokytis naujų dalykų.

Aktoriaus profesija labai dinamiška. Tarkime, vienoje paskutinių premjerų „Found found found“ veikia penki aktoriai, bet jie dirba kaip vienas mechanizmas, penki žmonės juda ansamblyje ir negali niekur pasislėpti ar pagalvoti, kad mano pagrindinis ar kažkoks mažesnis darbas. Ne, visi penki spektaklyje veikia kaip vienas penkių pirštų kumštis. Kolektyvui tai buvo nauja patirtis.

Ir gyva muzika ateina į sceną, ir šokis, ir judesys. Iškart po šios premjeros atvažiuoja šiuolaikinio šokio teatro režisierė Agnija Šeiko. Kursime šiuolaikinio šokio ir dramos teatro lydinį, tai vėl bus naujos patirtys mūsų kolektyvui prisijaukinti šiuolaikinį šokį. Laikas nestovi vietoje ir aktoriaus profesija reikalauja labai daug dėmesio. Jei nori išlikti ryškioje šviesoje, turi labai daug su savimi dirbti, savęs negailėti, savęs netausoti.

– Daugelis darbdavių skundžiasi, kad trūksta darbuotojų. O ar trūksta aktorių, kai yra tokia konkurencija? Ar tenka ieškoti kitur, ar savus naujai pagimdyti?

– Taip, mums tai skaudus klausimas. Ypač tai pasijuto, kai buvo uždarytas universitetas ir nutrauktos teatro studijos, kurios galėdavo papildyti trupę jaunais specialistais. Aktorių Lietuvoje yra pakankamai. Ir gerų yra. Tik susiformavęs požiūris, kad visi nori gyventi ir dirbti didžiuosiuose miestuose. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, manau, tikrai nesusiduria su deficitu. Į Šiaulius tikrai mielai atvažiuoja dirbti gerų kviestinių aktorių. Jiems patinka dirbti Šiauliuose, bet jei pasuki kalbą, ar norėtumei tapti etatiniu darbuotoju, rinktis Šiaulius, kaip gyvenamąjį miestą, 99 procentai pasako: „Ne.“

O pagal mūsų darbo pobūdį labai reikia stabilios trupės ir ištikimų čia dirbančių žmonių. Nes yra repertuaras. Aišku, galime pasidžiaugti, kad mums su A. Šeštokaite labai pasisekė. Ji produktyviausia ir daugiausia per praeitus metus dirbusių aktorių, sukūrusi per sezoną keturis ar penkis vaidmenis ir suvaidinusi 70 procentų mūsų spektaklių. Puikus aktorius Arnoldas Jalianiauskas, kuris paliko Vilnių ir gyvena Kuršėnuose, įsiliejo į mūsų kolektyvą. Tai tokio kalibro ir tokio amžiaus vyras mums buvo deficitas.

– O žiūrovas irgi keičiasi?

– Žiūrovas mūsų yra geras, ryškus, intelektualus. Buvo laikas, kai, į sceną stipriai įsiveržus pramogų rinkai, buvo šiek tiek supainioti, suklaidinti žmonės ir į teatrą pradėjo žiūrėti kaip į bulvarinę pramogą. Kai kurie ateidavo ieškoti į teatrą to, ką galima rasti klubo ar kavinės programoje. Bet labai greitai suprato, kad mes laikomės kitokio turinio, aukšto kultūrinio standarto, pateikti tai, kas profesionalu, kas atliepia šiandienos aktualijas, ir tai, kuo būtų konkurencingi su kitų miestų teatrais.

Džiugu, kad turime ištikimų žiūrovų. Ir tas ratas platėja, ateina tie, kurie prieš keletą metų nelabai domėjosi teatru. Tam labai pasitarnavo spektaklis „Remyga“, nes tai buvo didžiulės sėkmės sulaukęs spektaklis ir jis buvo tas švyturys, kuris pritraukė labai platų kontingentą žiūrovų. Net tie, kurie neidavo į teatrą, ėjo žiūrėti „Remygos“, o po to pradėjo „sirgti teatro ligomis“.

– Kaip apibūdintume 2022-uosius metus, kurių rezultatais džiaugsimės per šventę?

– Jie buvo labai sudėtingi. Prasidėjo, kai pasaulyje dar siautėjo kovidas ir po Naujųjų buvo susirgimų pakilimas, mes buvome suvaržyti. Vyliausi, kad pavasarį atsigausime, nes dvejus metus buvome visiškai uždaryti ir buvome nutraukę visus santykius su žiūrovu. Tai reikėjo jį iš naujo prisikviesti. O čia, dar nespėjus nuo kovido atsigauti, netikėtai prasidėjo karas. Prekyba bilietais vasario pabaigoje ir kovą sustojo visiškai. Mūsų kūrėjai irgi buvo sutrikę: kokia kalba kalbėti, apie ką kalbėti, kai kurie parengti kūriniai tampo beprasmiai, kai kurias programas teko uždarinėti, nuėmėme keletą spektaklių, solidarizuodamiesi su Ukrainos tauta, atsisakėme šalies agresorės kūrinių. Reformuoti reikėjo visą repertuarą. Buvo labai sudėtinga.

Rudenį pradėję sezoną, lapkritį ir gruodį mes pasiekėme prieškovidinius rodiklius, kai vėl buvo pilnos salės. Per Teatro dienos šventę salė bus tikrai pilna ir bilietų turbūt jau nebėra.

Toms Trei­nis: „So­cia­li­nės at­skir­ties klau­si­mas ma­ne la­bai žei­džia. Apie tai tu­ri bū­ti kal­ba­ma.“ (To­mo Trei­nio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Užmirštų žmonių tragedija

Premjera, kuri bus pristatyta per Teatro dieną, – šiuolaikinio latvių dramaturgo Artūro Dicio (Artūrs Dicis) spektaklis „Skraidantis Travolta“ – labai latviškas darbas. Visa kūrybinė komanda – nuo režisieriaus, scenografo, kompozitoriaus, kostiumų dizainerės ir šviesų dailininko – su šiauliečiais aktoriais dirba atvykusi iš Latvijos. Spektaklį režisuoja jaunas 29 metų latvių režisierius Toms Treinis.

Apie premjerą kalbamės su spektaklio „Skraidantis Travolta“ latvių režisieriumi Tomu Treiniu.

– Kokį kūrinį atvežėte mums į Lietuvą ir kodėl būtent toks buvo jūsų pasirinkimas?

– Tai Artūro Dicio pjesė, kuri yra pelniusi apdovanojimą nacionaliniame konkurse Rygoje kaip geriausias šiuolaikinės dramaturgijos kūrinys. Šiauliuose tai bus antrasis pastatymas.

Mano pasirinkimas nebuvo spontaniškas. Kai perskaičiau pjesę, ji man net nepatiko. Bet kai skaičiau ją kokį penktą kartą, pagavau mintį, kuri slepiasi už brutalių ir vulgarių dialogų.

Tai drama, kartu ir komedija, ir tragedija, kuri yra lyg tam tikras nesaugumo trigeris, kuris labai užkabino ir privertė mane pasirinkti būtent šį spektaklį.

– Kodėl manote, kad tai tiks ir patiks Šiaulių žiūrovui?

– Kai galvojau apie sceną šiai pjesei, ieškojau nedidelio miestelio ar kaimo. Kiek save pamenu, kai važiuodavau iš Latvijos į Vilnių, Šiauliai mums būdavo miestas, kurį tiesiog pravažiuodavome be sustojimo. Nesakau, kad Šiauliai mažas miestelis, bet tai rezonuoja su mūsų spektaklio pagrindiniu herojumi Travolta (vaidina aktorius Aidas Matutis, – aut. past.), kuris gyvena mažame kaimelyje ir turi tokį keistą hobį – iššokti prieš pravažiuojančius automobilius, kad būtų pastebėtas.

Manau, daugelis negalvoja apie tokių nematomų žmonių tragediją. Yra daugybė žmonių, kurie gyvena praradę viltį būti pastebėti, įvertinti. Tai net egzistencinis klausimas – kokia mano gyvenimo prasmė šiame kaime, mieste, pasaulyje? Jie nejaučia savo vertės.

Spek­tak­ly­je „Skrai­dan­tis Tra­vol­ta“ pa­grin­di­nį vaid­me­nį su­kū­rė ak­to­rius Ai­das Ma­tu­tis. (Ed­var­do Ta­mo­šiū­no nuo­tr.)

– Tai ir yra pagrindinė spektaklio „Skraidantis Travolta“ žinutė žiūrovui?

– Taip. Tai užmirštų, bijančių praleisti kažką svarbaus žmonių tragedija. Tai lyg praleisti nuvažiuojantį savo gyvenimo traukinį. Tai lyg praleista galimybė.

Yra tūkstančiai tokių žmonių, gyvenančių periferijoje. Dažniausiai jie neturi gero išsilavinimo ir tokių galimybių, kaip gyvenantys didmiesčiuose, jiems reikia stengtis 10 kartų labiau.

Atrodo, kad visiems, net valstybei, patogu pamiršti ar tiesiog negalvoti apie tokius piliečius. Tas socialinės atskirties klausimas mane labai žeidžia. Apie tai turi būti kalbama.

Latvijoje yra vienas didelis miestas, viskas koncentruojasi Rygoje. Lietuvoje yra ir Vilnius, ir Kaunas, ir kiti. Šiauliai yra didesni už Latvijos antrąjį pagal dydį miestą. Tai labai sunku ir Latvijoje, ir Lietuvoje gyventi atskirtyje.

– Tos pravažiuojančios mašinos – tam tikra galimybių alegorija?

– Manau, kiekvienas mes norime geresnio gyvenimo sau, geresnių sąlygų savo vaikams. Spektaklio herojus sako: „Kažkas turi viską, o aš neturiu nieko. Nesvarbu, ką bedaryčiau: gera ar bloga. Tai neteisinga.“ Žmonės klausia, ką mums daryti. Tai egzistencijos klausimas, į kurį mes galbūt ir neturime atsakymo, bet norime atkreipti dėmesį į tai.

– Ką patartumėte publikai, ko jai tikėtis, einant į šį spektaklį?

– Stengiausi stebėti, kokia čia publika, kokius juokelius ji mėgsta. Tikiuosi, kad publika ateis į šį spektaklį atvira, nebus nusiteikusi smerkti ar teisti. Patariu tiesiog sekti istoriją be išankstinių nuostatų, išjausti tokių žmonių tragediją. Man teatras – tai ne šou, o labiau emocija. Tikiuosi, spektaklis palies žmones, kurie ieško savęs.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt