Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Peroksidas. Freepik.com nuotr.
Etaplius.ltŠaltinis: Pranešimas spaudai
Vandenilio peroksido paskirtis
Vaistininkė G. Stankevičienė paaiškina, kad 3 proc. vandenilio peroksido tirpalas yra skirtas negilių, paviršinių žaizdų, tokių kaip įdrėskimai, įpjovimai ar nubrozdinimai, valymui ir dezinfekcijai. Tirpalui reaguojant su krauju, vyksta skilimo reakcija, kurios metu baltų putų pavidalu išsiskiria deguonis ir vandenilis, taip pašalinant nešvarumus ir nedidelius svetimkūnius.
„Deja, nors 3 proc. koncentracijos vandenilio peroksido tirpalas puikiai tinka pirmajam žaizdos priežiūros žingsniui, tačiau jo vaidmuo ties čia turėtų ir pasibaigti. Ne kartą teko susidurti su situacija, kada pacientai skundžiasi, jog žaizda labai sunkiai ir ilgai gyja, o išsiaiškinus, kokie preparatai buvo naudojami pažeistos vietos gydymui, paaiškėja, kad vandenilio peroksidas. Naudojant šį tirpalą ilgą laiką gali būti pažeidžiami ir sveiki audiniai, negana to, sulėtėja pats gijimo procesas, o žaizda – gylėja“, – sako G. Stankevičienė.
Ji pabrėžia, kad susižeidus, šis tirpalas gali būti naudojamas mažą jo kiekį užlašinant tiesiai ant žaizdos ir švelniai nuvalant vatos tamponėliu arba sudrėkinant vatos tamponėlį ir juo valant pažeistą vietą – procedūrą galima pakartoti keletą kartų. Tačiau svarbu įsidėmėti, kad vėliau žaizdos priežiūrai turėtų būti naudojamos kitos priemonės, pavyzdžiui, joduoto povidono tirpalas ar tepalas, cetilpiridinijaus chlorido bei denatūruoto alkoholio tirpalai, oktenidino dihidrochlorido bei fenoksietanolio tirpalai, dekspantenolio tepalai.
Mitai, galintys nemenkai sutrikdyti sveikatą
Vaistininkė G. Stankevičienė pastebi, kad visuomenėje taip pat neretai galima išgirsti įvairių klaidinančių mitų apie vandenilio peroksido tirpalo naudojimo būdus. Kai kurie mano, kad tirpalas gali padėti ištirpdyti ausyse susidariusius sieros kamščius, tad lašina jį į ausies landą. Vis dėlto, toks poelgis gali sukelti galvos svaigimą, laikiną klausos sutrikimą, skausmą ir pan.
G. Stankevičienė pabrėžia, kad esant padidėjusiam sieros išsiskyrimui, rekomenduojama kreiptis į gydytoją otorinolaringologą, kad būtų tikslingai įvertintos šios problemos priežastys ir paskirta atitinkama ausų priežiūros rutina, naudojant būtent tam skirtas priemones.
„Dar kiti šį tirpalą vartoja tarsi geriamą vaistą nuo parazitų ar siekdami detoksikuoti organizmą ir išvengti įvairių susirgimų. Deja, tokie vandenilio peroksido panaudojimo būdai gali palikti skaudžių pasekmių – jo jokiu būdu negalima gerti. Net ir mažos koncentracijos tirpalai gali sudirginti burnos ir skrandžio gleivinę, sukelti pykinimą, vėmimą putomis ar vidinius nudegimus“, – įspėja vaistininkė.
G. Stankevičienė priduria, kad kartais namų sąlygomis 3 proc. vandenilio peroksido tirpalu yra bandoma balinti dantis ar pašviesinti plaukus, tačiau tai gali būti ne tik neveiksminga, bet ir pavojinga. Valant dantis su tokio pobūdžio tirpalu galima pažeisti dantenas, dantų emalį, sukelti dantų jautrumą, iššaukti įvairias virškinamojo trakto problemas. Norint pašviesinti plaukus, 3 proc. koncentracija taip pat dažnai yra pakankamai neveiksminga, kad išbalintų plauko pigmentą, tačiau pakankama, kad pažeistų plauko struktūrą, sudirgintų galvos odą.
„Plaukų balinimo priemonėse vandenilio peroksido koncentracija įprastai siekia 6–10 proc., tačiau šią procedūrą atlieka savo darbą išmanantys profesionalai, kurie žino kaip padaryti kuo mažiau žalos plaukams. Turint kontaktą su minėtos ar didesnės koncentracijos vandenilio peroksido tirpalu, galimi rimti nudegimai, pūslės, žaizdos ir randai. Įkvėpus stiprios koncentracijos peroksido galima pažeisti plaučius, o išgėrus – net ir mirti“, – sako ji.
Svarbu pasitarti su profesionalais
Anot vaistininkės, nereikėtų pasitikėti nepatikimuose interneto portaluose ar socialiniuose tinkluose skelbiamais kontraversiškais būdais, neva galinčiais padėti išvengti tam tikrų sveikatos sutrikimų ar pagerinti savijautą. G. Stankevičienė įsitikinusi – savo sveikata jokiais atvejais nederėtų rizikuoti, todėl susižeidus ar pasijutus prastai, visada reikėtų kreiptis į gydytoją arba vaistininką.
„Atvykus pasikonsultuoti ar paskambinus bendruoju vaistinės telefonu, visada patarsime kokių pirmosios pagalbos priemonių imtis, taip pat kada tuo galime pasirūpinti patys, o kada būtina kreiptis į gydymo įstaigą. Juk, pavyzdžiui, jei sužeidimas yra gilus arba plėštinis, gydymo namuose turimomis medicinos priemonėmis ar preparatais gali ir nepakakti“, – pabrėžia vaistininkė.