Beveik po 100-mečio iškilo planuotas muziejaus pastatas

„Lego“ entuziastas Rokas Mikšiūnas Šiauliams padovanojo tai, kas buvo suplanuota, bet tarpukariu taip ir liko neįgyvendinta, – neiškilusį Šiaulių „Aušros“ muziejaus pastatą. Mažytis rūmų modelis atkurtas iš tikrų planų, o jo „statyboms“ prireikė 2 000 „Lego“ detalių.

Dovana muziejui ir Šiauliams

Paroda „Tarpukario modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojama jau nuo rugsėjo 24-osios, tačiau tik spalio 20-ąją muziejų pasiekė Šiauliams svarbiausias ir šilčiausias eksponatas – 1931-aisiais metais, dar tarpukariu, planuotas naujas „Aušros“ muziejaus pastatas.

Iš archyvų atkelti senieji pastato planai buvo perduoti į modernizmo pastatų modelių iš „Lego“ detalių kūrėjo R. Mikšiūno rankas. Šalyje jau žinomas dėl įspūdingų savo modelių kūrimo, jis mielai ėmėsi naujo iššūkio ir pažinties su Šiaulių tarpukario architektūra.

Muziejaus pastatui anuomet buvo numatyta vieta prie Zubovų parko, prieš Kaštonų alėją. Jį, kaip ir Venclauskių namus, projektavo architektas Karolis Reisonas, tačiau greitai augančio ir daugiau erdvės reikalaujančio muziejaus plėtra taip ir neįvyko – sutrukdė politinės ir finansinės priežastys.

Tačiau kaip turėjo atrodyti dar vienas muziejaus pastatas, dabar galima apžiūrėti iš arti – iš visų pusių analizuojant sukonstruotą modelį. Jį autorius paliko muziejui kaip dovaną.

„Statybos“ nuo langų

R. Mikšiūnas – vilnietis, tačiau su kitais Lietuvos miestais susipažįsta tyrinėdamas jų architektūrą. Prie nemažos Kauno pastatų kolekcijos prisijungė ir Šiaulių muziejaus pastatas. Tai pirmasis modelis, susijęs su Šiauliais. Sukurti jį Rokui pasiūlė parodos organizatoriai – Šiaulių „Aušros“ muziejus. „Pagalvojau, kad visai įdomu. Man ta stilistika patinka, architektą žinau, taip ir išsivystė mintis“, – pasiūlymą prisimena Rokas.

Tuomet prasidėjo procesas: gavęs pastato projekto planus, kuriais rėmėsi, Rokas ėmė skaičiuoti mastelį, skaičiuoti, kokio dydžio turi būti pamatai, langai ir pan. Beje, nuo langų ir imtasi „statyti“ muziejaus modelį. „Pastatą aš visada pradedu nuo langų, nes jie gali būti arba vieno pločio, arba skirtingi. Langai turi tam tikras proporcijas, tai pagal juos paskui „aplipdau“ ir visą pastatą“, – konstravimo subtilybes atskleidžia pašnekovas.

Jis prisipažįsta turėjęs nedidelių iššūkių, susijusių su dizainu, bet tikina sėkmingai su jais susitvarkęs: „Langai buvo šioks toks iššūkis, taip pat pačiame pirmame aukšte prie žemės yra toks išsikišimas per visą pastato plotį, tai jį norėjau pavaizduoti. Modelyje jis šiek tiek didesnis, bet dėl jo pastato fasadas neatrodo toks plokščias. Nes galima labai paprastai sudėti detales, kad pastatas atrodytų plokščias, bet sudėtingiau yra ieškoti sprendimų, kad jis toks neatrodytų. Tam įspūdžiui sukurti padeda tamsesnės detalės.“

Nors žmonėms iš šalies modelių kūrimas skamba gana sudėtingai, bet Rokas jau įvaldęs šį procesą, todėl modeliui iškilti pakako, kaip skaičiuoja pašnekovas, maždaug 10–15 vakarų po kelias valandas. „Krapštaisi prie to modelio, kol variantas atrodo proporcingas, formos atitinka“, – pasakoja „Lego“ mėgėjas. Tiesa, pirmiausia projektavimas vyksta kompiuterine programa, joje galima išbandyti ir spalvas, parinkti, kurios tinkamesnės, tik tada imamasi detalių.

Meilė architektūrai ir kruopštumo įtaka

Rokas sako, kad kiekvienąkart, kai imasi naujo modelio, stengiasi šiek tiek „įsivažiuoti į temą“, ką nors paskaitinėti apie tą pastatą, kad nesusidarytų vaizdo vien iš nuotraukų. Apskritai architektūra vyrui jau seniai tapo domėjimosi sritimi. „Aš visada mėgdavau vaikščioti po miestus, tyrinėti naujas, nepažintas erdves. Mane tai labai „veždavo“. Nuvyksti į kokį nors miestą, pasivaikštai, pasiskaitai apie jį… Įdomu“, – sako pašnekovas.

O prie domėjimosi architektūra pridėjus polinkį rankdarbiams, ir išeina architektūriniai modeliai iš „Lego“. „Aš šiaip esu smulkmeniškas. Anksčiau lanksčiau origamius, bet norėjosi prie architektūros prisiliesti artimiau: gal kažką sukonstruoti, dalyvauti parodoje, gal tapti menininku, puoselėjančiu architektūrą, ir pan. O „Lego“ man patinka, mėgstu kruopščius darbus. Retkarčiais savęs vis paklausdavau, kaip į tą „Lego“ įsisukau. Tai dėl paveldo, dėl architektūros. „Lego“ tapo tik priemone, kuria sėkmingai esu daug visko sukūręs“, – kaip susiejo du mėgstamus dalykus, pasakoja Rokas.

Beje, nieko keisto, kad smulkmeniškas vaikinas pasirinko genetiko specialybę. „Abiejose srityse reikia kruopštumo, tik skirtumas tas, kad, būdamas genetiku, tu sėdi laboratorijoje prie mėgintuvėlių, stebi reakcijas, o čia dėlioji „Lego“. Bet krapštymosi yra visur. Panaši darbo specifika, tik rezultatas kitoks“, – patvirtina Rokas.

Akivaizdu, kad šios detalės, įprastai skirtos vaikams žaisti, gali būti pritaikomos labai plačiai – tai tik fantazijos reikalas. Pasak „Lego“ entuziasto, kol kas nuo pastatų pereiti prie kitokių modelių jis neketina. Ši puikiai jam tikusi sritis teikia džiaugsmą, todėl iki šiol iš visų jo sukurtų meno kūrinių, kaip vadina pats, išskirtinė yra Palangos Juzės skulptūra. „Tada norėjau kitokios patirties“, – šypsosi Rokas. Bet atskleidžia ateityje norintis sukonstruoti kokį nors paveikslą. „Tarkime, Čiurlionį iš „Lego“, – nusijuokia pašnekovas.

„Lego“ užuolaida

2018 metais pradėjęs konstruoti paprastesnius pastatų modelius, Rokas dabar jau tapo žinomu ir vertinamu kūrėju. Kaip pats sako, daugiausia dėmesio kol kas skirta Kaunui, Vilniui, tačiau norų sąraše – ir Klaipėdos architektūrinis paveldas.

Labiausiai Rokas didžiuojasi iš „Lego“ kaladėlių sukurta užuolaida, kuri atkartojo Kauno centrinio pašto grindų raštą. „Iš visų savo kūrinių man didžiausią įspūdį paliko ir daugiausia pastangų pareikalavo „Lego“ užuolaida Kauno centriniame pašte. Ji buvo 2,5 m aukščio, 3,5 metro pločio“, – prisimena Rokas. Didžiuliam kūriniui prireikė apie 60 000 „Lego“ detalių, jis svėrė apie 100 kg.

Konstruoti šią užuolaidą Rokui padėjo net 15 žmonių grupė. „Buvo iššūkis, kaip viską sukoordinuoti, kaip užtikrinti, kad ta struktūra laikytųsi. Kitas iššūkis buvo, kaip koordinuoti savanorių darbą ir tą užuolaidą užkelti. Tai buvo didžiulis techninis iššūkis“, – kilusius sunkumus vardija pašnekovas.

Tačiau kad ir koks mėgstamas hobis bebūtų, nuo jo norisi atitrūkti ir leisti pailsėti nuolat dirbančioms smegenims. „Tikrai norisi pailsėti, ypač kai padarai didelius projektus. Norisi pagulėti, nueiti į gamtą ar paskaityti knygą. Juk dirbi darbe, grįžti namo ir konstruoji – vėl „džiovini“ smegenis. Projektai įdomu, tačiau pailsėti tikrai po to reikia“, – poilsio būtinybę argumentuoja pašnekovas.

R. Mikšiūnas priklauso ir Lietuvos „Lego“ bendruomenei. Narių joje nėra labai daug, tačiau esantieji gana aktyviai stengiasi rodyti savo darbus, dalyvauti renginiuose ir auginti savo bendruomenę: „Kol kas neturime nuolatinės vietos fiziniam klubui, bet susitinkame prieš renginius ir kažką konstruojame, vykstame į renginius. Yra ir oficiali „Lego“ fanų grupė, pripažinta pačios „Lego“ kompanijos. Kaip tik neseniai turėjome stendą populiariosios kultūros festivalyje. Ten buvo „Lego“ miestelis, kuriame – ir mano modeliai keli buvo, ir įvairių kitokių – mašinų, pilių ir pan.“