88-erių Vilhelmas: „Atgimiau iš naujo“

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

274638

Prieš dvejus metus sunkiai koronavirusu susirgęs šiaulietis Vilhelmas Čeponis, išleistas iš ligoninės, vos paėjo. Iš palatos du panašaus amžiaus vyrai buvo išvežti kojomis į priekį, o ir pats Vilhelmas savo tuometę savijautą apibūdina lyg lavono. Sveikuolio gyvenimo būdas padėjo atstatyti jėgas tiek, kad jis ne tik kasryt bėga krosą, bet ir nesunkiai išlaiko lygsvarą, atsistojęs ant galvos. Rugsėjį Vilhelmui sukaks 89-eri.

Naikina visas ligas

„Pasižiūrėkite“, – nusijuokia Vilhelmas, ištiesdamas savo vaistų dėžutę. Joje vos viena tabletė, skirta kraujo spaudimui reguliuoti, o ir tos vyras sako geriantis tik pusę. Daugiau jokių vaistų – tik sportas, visavertė mityba ir, žinoma, puiki nuotaika, daug sąmojo ir juoko.

Vilhelmas nenutyli – ilgame jo gyvenimo kelyje buvo visko: išgyvenimų, nuotykių, daug alkoholio, rūkalų. Dabar žilagalvis sako visiškai stikliuko nekilnojantis. Niekada. Sportuodamas jaučia tokį didelį malonumą ir naudą, kad žalingi polinkiai jam net atgrasūs. Kroso su bendraminčiais sveikuoliais per 40 metų yra nubėgęs tiek kilometrų, kad skaičiuoja visą Lietuvą jau apibėgęs.

Kiekvieną rytą Vilhelmas pradeda krosu. Tiesa, namuose pirmiausia išsiplauna nosį, nusivalo liežuvį, išgeria šilto vandens su medumi, suvalgo griežinėlį citrinos ir tada išbėga. Šimšės mikrorajone gyvenančiam vyrui sportuoti labai patogu – netoli Talkšos miško parkas. Parke jis nebėga asfaltuotais keliais ar žvyrkeliu, o lenda į mišką ir stirnų takais nubėga iki specialioms mankštoms paties įsirengtos vietelės.

„Va čia darau kvėpavimo pratimus“, – sako vyras, atsisėdęs ant įprastoje mankštų vietoje paties atsineštos ir paliktos kėdės. Iškelia rankas į viršų, intensyviai įkvepia, rankas nuleisdamas stipriai iškvepia. Sako, kad kvėpavimo pratimai išvalo plaučius, kraują – juos jis daro kokius penkerius metus.

„Mankštinkis, grūdinkis, nepersivalgyk ir mokėk ilsėtis“, – toks Vilhelmo patarimas visiems, kurie nori jaustis sveiki ir ilgai gyventi. Tada paklausia, ar besimankštinantys žmonės dar „kregždę“ padaro. O jis – padaro. Kaip ir praktikuoja stovėseną ant galvos. Šiam pratimui atlikti reikalinga labai gera fizinė forma, turi būti raumeningas. Jei turi vadinamąjį alaus pilvą, niekada ant galvos atsistojęs lygsvaros neišlaikysi, nes kūno nevaldai. Tiesą sakant, ir ant galvos niekaip neatsistosi.

Šis pratimas, pasak šiauliečio, labai naudingas. Rašoma, kad stovėjimas ant galvos naikina visas ligas, gerina virškinimą ir pašalina senėjimo požymius.

Vilhelmas pats tuo įsitikino – vaistų juk jam nereikia. „Kai sirgau koronavirusu, mirtininkų palatoje gulėjau, du vyrai visam iškeliavo. Išėjau iš ligoninės sienas ramstydamas. Septynias dienas nieko nevalgiau, tik vandenį gėriau. Pamažiukais judinausi, į „Elnio“ tvorą atsirėmęs ėjau, sportavau. Ir atgimiau iš naujo. O buvau lavonas“, – juokiasi jis.

(Autorės nuotr.)

„Gailėt savęs negali“

Intensyviai sportuoti ir grūdintis jis pradėjo sovietmečiu, kokiais 1985-aisiais. Tada dar „čierką padarydavo“, parūkydavo, bet kartą reabilitacijoje Bijotės profilaktoriume lapkričio mėnesį, kai jau užšalę buvo, pamatė ežere besimaudančias dvi moteris. Pagalvojo – kuo jis blogesnis? Ir prasidėjo…

„Pradėjau, bet tai ilgas ir sunkus darbas. Reikia užsispirti, nepasiduoti. Gailėt savęs negali, net kai lyja ir sninga“, – sako jis, papildydamas, kad žiemą jei ne į eketę įšoka, tai bent sniege pasivolioja.

Vilhelmas atvirauja, kad labai seniai, kai dar „vagnorkės“ buvo, patyrė mikroinfarktą. Širdį jam gydytojai stentavo ir daugiau didelių rūpesčių dėl sveikatos nebeturėjo.

Vieną žiemą susirgo gripu. Temperatūra buvo pakilusi iki 38 laipsnių. „Nuėjau prie eketės. Kūnas sako nedaryt, protas sako: „Reikia.“ Du sykius niurktelėjau. Visą kūną daužė adačikėmis. Parėjau namo, žmona pasakė, kad išblūdau… Protingų gi apskritai niekur nėra. Ir viskas man buvo gerai, jokių uždegimų. Štai ką reiškia grūdinimasis“, – kvatoja vyras.

Vilhelmas sako, kad ir jo žmona Regina truputį sportuoja, nors ne tiek daug. „Nežinau, kas ta laimė yra, bet gyvent su ja man yra gera“, – nusišypso vyras, atsidusdamas, kad Dievas vaikų jiems taip ir nepadovanojo.

(Autorės nuotr.)

„Nesvarbu, kiek gyveni, svarbu, kaip“

„Bet aš žinau, kokia duona gali būti skani. 1944-aisiais taip buvo. Tėvuką suėmė KGB. Kratą darė. Mamos sidabrinius šaukštus ir šakutes susidėjo į maišą ir išsinešė. Kažkokiu būdu vienas šaukštas ir šakutė liko“, – šypteli, rodydamas sidabrinį šaukštą, kurį išsaugojo, ir dalydamasis ilgo gyvenimo istorija.

Vilhelmas visą gyvenimą dirbo suvirintoju karinėse bazėse, kurių sovietmečiu Lietuvoje buvo daug. Visur važinėjo, kur reikėjo, dirbo, ką liepė, ir atlyginimą sako visai padorų gaudavęs.

Jis pats kilęs iš Švenčionių r., Rimkūnų kaimo. Į Šiaulius atvyko, nes gavo darbą.

Vil­hel­mo Če­po­nio bu­to sie­na iš­ka­bin­ta ap­do­va­no­ji­mais, fo­tog­ra­fi­jo­mis, ku­rio­se lai­min­gi „ruo­niai“ įsiam­ži­nę po mau­dy­nių le­di­nia­me van­de­ny­je. (Autorės nuotr.)

„Bolševikai mano kaimą nušlavė, nebėra. Dabar Šimšėje, mano daugiabučio kieme, beržynėlis mano iniciatyva pasodintas. Buvau lentelę pakabinęs, ant kurios parašiau: „Švenčionys. Rimkūnai“. Du beržynai mano kaime buvo, eglynas didelis. Vaikas būdamas jau pievas šienavau. Iki dabar galiu dalgę taip išplakt, išpustyt. Ten jėgos nereikia – su jėga nieko nepadarysi“, – juokiasi.

Pašauktas į sovietų kariuomenę, tarnavo Vologdos srityje. „Braškę“ gėrėm. Ten, Vologdoje, vyrai mirdavo, sulaukę 50-ies. Valdžiai gerai, pensijų mokėti nereikėjo. Visi „braškės“ pagerdavo. Puoduką išgeri, tai gali išdurnėt“, – prisimena ir patikslina, kad kiti vyrai gerdavo ir denatūruotą nuodingąjį spiritą, valgė balandžius. „Nemeluoju. Vyrai prasigerdavo. Kaip jie lėktuvus taisė, aš nežinau. Va kokia rusų tauta“, – nusikvatoja.

O kartą kariuomenėje kažką atžagaraus pasakė vadui. Išsikvietė jį keturi tardytojai, pasakė gerai žiną, kad lietuviai rusų kareiviams akis išdegindavę per Antrąjį pasaulinį karą.

„Atsakiau, kad kai vokiečiai traukėsi ir atėjo rusų kareiviai, keturi pas mus į namus užėjo. Mama juos pavalgydino, davė kelionei duonos, lašinių, o vienam, kuris batų neturėjo, atidavė tokius sandalus. Jie keturi turėjo tik vieną šautuvą. Kai išėjo, pamatėm, kad paliko žiūronus. Mama man liepė kareivius pasivyti ir atiduoti. Karininkas man, vaikui, už tai galvą paglostė, padėkojo. Todėl pasakiau tiems tardytojams, kad mano mama krikščionė ir niekam akių nedegino. O tai, ką jie kalba, – bjauri propaganda. Jie apstulbo, nutilo. Liepė eiti. Kapitonas, išėjęs iš paskos, pasakė, kad tokios istorijos niekada negirdėjo. Bet liepė daugiau nepriešgyniaut“, – nusijuokia Vilhelmas. Jis priduria, kad nesvarbu, kiek ilgai gyveni, svarbu, kaip gyveni: „Jei būčiau gėręs, rūkęs, šiandien aš tavęs bijočiau, žurnaliste.“

Talk­šos par­ke Vil­hel­mas Če­po­nis tu­ri įsi­ren­gęs vie­tą mankš­toms. Čia at­bė­ga kiek­vie­ną ry­tą ir mankš­tai ski­ria apie 30–40 min. (A. Rutkausko nuotr.)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt