Šventės prasideda vasarį

Ričardas Jakutis
Sako, pats vangiausias metų mėnuo – sausis. Vasarį jau jaučiasi kažkoks atgijimas. Prasideda šventės. Pirmoji tokių – Šv. Valentino, arba Įsimylėjėlių diena. Lietuvoje ši diena pradėta švęsti 1990-aisiais, nors meilei skirta šventė yra buvusi ir senojoje Lietuvoje – deivės Mildos diena – gegužės 13-oji. Šiandien daug klausiančių, ar reikia tą dieną švęsti. O jei reikia, tai kodėl?

Žmonės vaikšto gatvėmis su širdelėmis ant atlapų ar skruostų ir dėl to ypač solidūs pagyvenę senjorai atrodo dargi kiek kvailai. Kai kas tvirtina, kad triukšmingas Šv. Valentino dienos šventimas užgožia mūsų didžiausią šventę – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Bet juk Vasario
16-oji – irgi džiugi laisvės šventė, kurią irgi dera švęsti pakylėtai. Štai žydų šeimose per Paschos vakarienę sūnus turi paklausti tėvo: „Ką mes švenčiame?“ O tėvas turi atsakyti: „Naktį, kai mes išėjome iš Egipto.“ Viskas aišku – Paschos vakarienės dalyviai sieja save su prieš kelis tūkstančius metų buvusiu įvykiu. Kur jie bebūtų, Jeruzalėje ar Niujorke, bet valgydami Paschą žydai turi beveik tiesioginį sąlytį su savo protėviais, kurie vieną naktį pasitraukę iš Egipto tapo tauta. O ar daug mūsų tėvų Vasario 16-ąją sugebės rišliai atsakyti savo smalsiems vaikams, kodėl visur kabo vėliavos? Ar daug šeimų tą dieną rengs šventines vaišes? Ar jausime, kad šalis švenčia, o ne nuobodžiauja?

Bet grįžkime prie Šv. Valentino dienos. Šventasis Valentinas prisimenamas būtent vasario 14-ąją, nes 269 metais, kaip tik vasario 14-ąją, Romoje Klaudijaus II nukirsdintas kunigas Valentinas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo pakeltas į vyskupus ir, manau, taip tikrai galėjo būti, nes jis šio titulo yra vertas.

III amžiuje imperatorius Klaudijus II įtraukė Romą į virtinę karų. Reikėjo daug kareivių ir buvo manoma, kad jei vyrai nebus susituokę, mieliau tarnaus imperatoriaus kariuomenėje ir drąsiau kausis. Žiaurusis imperatorius net ėmė drausti santuokas. Gi Valentinas vis tiek tuokė įsimylėjėlius ir už tai buvo nuteistas mirti. Po mirties jis paskelbtas šventuoju.

Tiesa, žodis „valentine“ anglų kalba be viso kito reiškia ir paukščių „santuokinio“ sezono pradžią. Senovėje manyta, kad būtent vasario 14-ąją plunksnuočiai renkasi sau porą.

Didžiausios Lietuvoje viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „TNS Gallup“ duomenimis, Šv. Valentino dieną Lietuvoje švenčia net 66 proc. šalies gyventojų:
37 proc. moterų ir 29 proc. vyrų (šiuos procentus daugiausiai nulemia jaunimas iki 25-erių metų – tokių švenčia
90 proc.), o 40 proc. kaimo gyventojų niekada šios dienos nešvenčia arba net nežino, kad tokia yra.

Visi pripažins, kad meilės tema – sena kaip pasaulis. Meilė gimsta, gyvena ir miršta. Bet didžiosios meilės – amžinos. Biblijoje užtinkame „Giesmių giesmę“ – nuostabiausią himną meilei.

Gražiai ir prasmingai apie meilę rašė Paulius laiške korintiečiams („Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai“).

Asirijos karaliaus Nino meilė Semiramidei gulė į pirmąjį meilės romaną, deja, išliko tik du maži šio kūrinio fragmentai. II a. gali didžiuotis Longo „Dafniu ir Chloja“. Nepakartojamų meilės kūrinių pasauliui padovanojo Viljamas Šekspyras… Sąrašą būtų galima tik tęsti. Lietuva visu šimtmečiu anksčiau už V. Šekspyrą gali pasipuikuoti karaliaus Žygimanto ir Barboros meilės istorija. O juk Žygimantas ir Barbora – ne kokie nors vaikėzai iš Veronos. Dėl šios istorijos Vilnius net vadinamas meilės miestu.

Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas savo pilyje buvo apsuptas gražiausių moterų, galėjo mėgautis visais gyvenimo malonumais, turėjo iš ko rinktis, tačiau jo širdis linko prie Barboros, nors tam prieštaravo ir jo motina karalienė Bona Sforca, ir lenkų bajorija. Pasakojama, kad kai Barbora gyveno Radvilų dvare visai netoli Žygimanto rūmų, valdovas Radvilaitei po langais Neries saloje apgyvendino meilės paukščių gulbių, atvežė jų iš Vakarų Europos. Ar tik ne nuo tų laikų gulbės pas mus ir paplito?

Kaip reikėtų švęsti Įsimylėjėlių dieną? Deja, į šį klausimą, atrodo, niekas dorai neatsakys. Gal tik televizija bando kiek pamokyti, bet tuos pamokymus kažkodėl iliustruoja vaizdais iš Ispanijos ar Lotynų Amerikos karnavalų.

Šv. Valentino šventė pradedama painioti su kitomis šventėmis. Girdėjau aiškinimų, jog tą dieną reikėtų ieškoti paparčio žiedo ar elgtis kaip per Heloviną. Gaila tik, kad ši šventė tapo apgailėtinai komercializuota, nes niekas nenori praleisti progos uždirbti.

Istorikai teigia, kad pirmąjį Šv. Valentino dienos pasveikinimą 1415 m. pasiuntė Orleano hercogas. Įkalintas Londono Taueryje jis parašė eiliuotą meilės laišką savo žmonai, likusiai Prancūzijoje. Sako, kad jam dovanojamas meilės širdeles kolekcionavo garsusis gangsteris Al Kaponė, o tenisininkas Andrė Agasis joms skyrė vieną savo namo kambarį. Tai žinodami tenisininko gerbėjai Šv. Valentino dieną stengiasi kažkokiu būdu jam po „širdelę“ įteikti. Skrupulingas šeimininkas visas jas sunumeravo ir sudėliojo lentynose pagal dydį. Šeimininkui išvykus, kambarys lieka užrakintas, o raktas nepatikimas niekam.

Kalbant apie šventes, neseniai vienas bičiulis, gyvenantis Norvegijoje, mane palabino bulvare, ir, kai šnektelėjom, jis pasidžiaugė, jog pasivaikščiojimas po gimtojo miesto bulvarą jam – šventė. Pagalvojau, jog „miestas“ ir „šventė“ turėtų būti labai artimi žodžiai. Kaip rašė Valdas Papievis: „Tarp tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save.“ Jei kalbėdamas apie Šiaulius, kalbi apie save, reiškia, tai – tavo miestas. Vilniuje yra toks gidas po miestą Julius Žėkas, kuris turistus vedžioja po netikėtus miesto kampelius. Pavyzdžiui, po vietas kur gerdavo Paulius Širvys. Julius teigia, jog savo mieste tu turi būti ir šeimininkas, ir svečias, tik jokiu būdu ne perėjūnas ar prašalaitis.

Vasario pabaigoje Vilniuje prasidės knygų mugė. Tai juk irgi puiki šventė. Neseniai skaičiau apie lentelę „Vaistai sielai“, kabančią virš įėjimo į faraono Ramzio II knygų saugyklą, ir apie pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“ atskleidžiamą gydomąjį knygų poveikį. Anglų gydytojas Thomasas Sydenhamas rekomenduodavo savo pacientams „Don Kichotą“. Pasirodo, šiandien jau surinkta užtektinai duomenų apie tai, kad reguliarus skaitymas gerina smegenų veiklą ir užkerta kelią Alzheimeriui, padeda kovoti su nemiga, veiksmingai (68 proc.) efektyviau nei muzikos klausymas – sumažina streso lygį (2/3 per 6 minutes).

Iš paskutinių perskaitytų knygų, ypač įsiminė amerikiečių rašytojos Jhumpa Lahiri „Bendravardis“. Pagrindinis veikėjas Gogolis Gangulis gimsta į JAV emigravusių bengalų šeimoje. Jo tėvas Ašokas yra universiteto profesorius, motina Ašima – namų šeimininkė. Gogolio vardas vaikinukui suteikiamas todėl, kad jo tėvui labai patinka rašytojo Nikolajaus Gogolio kūryba. Tačiau Gogolis neapkenčia savo vardo, ir mieliau renkasi amerikietišką, o ne bengališką gyvenimo būdą. Tik vėliau, mirus tėvui, jis atsiverčia tėvo jam kadaise dovanotą N. Gogolio knygą „Apsiaustas“ ir ima skaityti. Gogolis ima suprasti ne tik savo tėvą, bet ir save patį, savo ryšį su bengališkomis šaknimis. Romane be tapatybės temos vystomos ir kitos temos: tai – tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktas, šeimos ir namų, meilės temos. Tačiau visos jos susietos lyg viena gija – tapatybės problema. Ar tu bengalas, ar amerikietis, ar europietis – būna tokių akimirkų, kai visi mes norime būti mylimi, ir suprasti, ir norime tiesiog būti savimi.

Gi grįžtant prie artėjančios Šv. Valentino dienos, tai šia proga norisi padiskutuoti apie vyrus ir apie moteris. Kuo jie skiriasi ir kuo panašūs. Yra „vyrų laikas“ ir „moterų laikas“. Vyrų laikas ryškiai atsilieka nuo moterų. Taigi, kai vaikinas iškart neatrašo ar neperskambina ar paskutinį kartą „myliu tave“ sakė prieš dvi savaites, atminkite, kad tai nereiškia, jog jam nerūpi – tiesiog jam laikas bėga kiek kitaip. Vyrams patinka kardinalesni moterų pokyčiai, nes jiems sunku pastebėti, jeigu jūs tik šiek tiek pasikeičiate, pavyzdžiui, vos vos pakerpate plaukus. Kaip geriausiai moteris gali patraukti vyro dėmesį? Tik būdama savimi. Vyrai įsitikinę, kad moterys žino viską. Nesugriaukite šio mito.

Mano galva, vienas iš nedėkingiausių statusų yra meilužės. Jų padėtis patogi tik tuo, kad joms nereikia tvarkyti namų, stebėti vyro karjeros ir auklėti vaikų. Bet vėliau ir šie „pranašumai“ nebedžiugina, meilužės supranta, kad jų laikas praeina, todėl dažnai griebiasi „va bank“: eina kalbėtis su teisėta žmona. Nedarykite tokių klaidų, nesitikėkite tokiu būdu laimėti vyrą! Protinga žmona skubiai imsis priemonių, kvaila – jį išvarys, tačiau jis vis tiek neateis pas jus. 99 atvejais iš 100 vyrai meilužių neveda.

Moteriai paprasta būti laimingai, nes jos amžius priklauso nuo meilės ir jos poreikio. Kai moteriai yra jau šiek tiek metų, ji visada lieka 39-erių. O svarbiausia – ji išmoko branginti tai, ką turi: ji jau pasirinko – arba turi šeimą, arba tai jai neįdomu. Gal šiek tiek kitaip, bet kažkas panašaus ir su vyrais.

Valentino dienos simboliu laikoma raudona rožė, kuri, kaip pasakoja antikinė legenda, atsirado graikų meilės ir grožio deivės Afroditės dėka. Deivė skubėjo aplankyti savo mylimąjį ir basa koja užmynė ant spygliuotos baltosios rožės krūmelio. Magiškas deivės kraujas raudonai nudažė baltą rožę.

Dovanos Šv. Valentino dienos proga gali būti labai įvairios. Maloniai nustebino studijuojančių dovanų rinką pranešimas, kad populiariausia dovana šią dieną vyrams yra sąsagos, ypač vardinės, su mylimojo inicialais. Originalu. Pasirodo, moterys turi ir skonio, ir humoro jausmus. Ką dažniausiai dovanoja vyrai, atrodo, net išskirti sunku. Nuo kasdieniškų „banalių“ saldainių, šokolado iki kvepalų. Žodžiu, skalė nėra plati. Ką darysi.

Ko labiausiai norėčiau palinkėti Šv. Valentino dienos išvakarėse? Linkėčiau vieno – nelikti vienišiems. Kada labiausiai išryškėja vienatvė? Pagalvojau, kad kas gali būti vienišiau už registraciją viešbučio kambaryje vienam.

O pabaigai prisiminiau pasakojimą, jog kalėjime laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą Valentinas skindavo šalia esančių žibuoklių lapus ir ant jų užrašęs drąsinančias žinutes siųsdavo nuliūdusiems įsimylėjusiems, o balti balandžiai jas jiems nunešdavo.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas