Rinkimų realijos: su pralaiminčiaisiais niekas nenorėjo „mirti“

Oksana Laurutytė
Rinkimų į LR Seimą rezultatai parodė aiškiai – Šiauliai nori gyventi kitaip. Rinkėjai nusisuko nuo ne pirmą kadenciją į Seimą išrenkamų socialdemokratų ir nusilenkė valstiečiams-žaliesiems. Jei antrajame rinkimų į Seimą ture visoje šalyje rungsis įvairių partijų atstovai, tai Šiauliuose „raumenis“ turės pademonstruoti trys socialdemokratai – Gintautas Sitnikas, Edvardas Žakaris ir Arvydas Mockus – prieš valstiečių-žaliųjų kandidatus – Rimą Baškienę, Stasį Tumėną ir Valerijų Simulik. Kas nulėmė rinkėjų pasirinkimus praėjusį sekmadienį ir ko galima tikėtis II rinkimų ture spalio 23-iąją?

Suveikė laiminčiojo ir pralaiminčiojo sindromas

grigaliunas_2016Humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto dėstytojas, lektorius, komunikacijos specialistas Modestas Grigaliūnas:

– Situaciją galima apibūdinti taip: skirtingų veiksnių kompleksas padiktavo ir tikėtus, ir netikėtus rezultatus. Iki pat rinkimų buvo galima matyti, kad vieni veiksniai kandidatams padės, kiti trukdys, tačiau iš tiesų nebuvo viskas taip paprasta ir aišku kaip „juoda–balta“. Panašu, kad kiekvieno kandidato rezultatus padiktavo padedančių ir trukdančių veiksnių visuma.

Vienas veiksnių – jei rinkimų kampanija nėra ryški, labai svarbu, kad kandidatas būtų žinomas. Galima pamatyti, kad kandidatams labai padėjo bendras žinomumas, pavyzdžiui, kaip Andriui Šedžiui. Antra vertus, šįkart bendras asmens žinomumas nebuvo toks svarbus, kaip ėjimas į rinkimus su laiminčia arba pralaiminčia partija.

Buvimas Seimo nariu suteikia tam tikrą inerciją ir, jei rinkimų kampanija nėra labai aktyvi, tavo konkurentai nėra labai aktyvūs, tai reiškia, kad turėsi ir bendrą žinomumą, ir nemažą galimybę būti labiau matomas. Tai nesuveikė Arvydui Mockui ir Edvardui Žakariui, tačiau suveikė Rimai Baškienei ir Viktorijai Čmilytei-Nielsen.

Buvo galima manyti, kad E. Žakaris ir A. Mockus rinkimuose pasirodys kiek geriau, tačiau prastesnį pasirodymą galima paaiškinti dar vienu veiksniu – laiminčiojo ir pralaiminčiojo sindromu.

Yra toks dėsnis, kad niekas nenori būti su pralaiminčiaisiais – visi nori būti su laiminčiaisiais. Iki rinkimų tvyrojo bendra nuojauta, kad socialdemokratai pasirodys rinkimuose prasčiau, todėl rinkėjai už juos nebuvo linkę balsuoti. Tuo tarpu R. Baškienės sėkmei suveikė dvigubas efektas: ji ir Seimo narė, ir eina su partija, kuri akivaizdžiai laimi. Todėl tokiu triuškinančiu skirtumu ir pasirodė savo apygardoje.

Noro būti su laiminčiuoju sindromas turbūt suveikė ir balsuojant už Valerijų Simulik. Jo asmeninis vertinimas apklausose nebuvo labai blizgantis, tačiau žinomumas ir ėjimas su laiminčia jėga, matyt, ir sudarė tą kombinaciją, kad jis tapo apygardos lyderiu.

Laiminčiojo sindromas taip pat suveikė ir Stasiui Tumėnui, tačiau man net labiau įdomu, kad laiminčiojo sindromas suveikė ir konservatorių kandidatams, kurie asmeninėse apklausose buvo vertinami kaip nelabai žinomi: Martynas Šiurkus, Tomas Petreikis ir Giedrė Čepaitienė. Prieš rinkimus žmonės jų arba nelabai žinojo, arba nelabai palaikė, bet po rinkimų stebime, kad pagal balsus jie užima 3–4 vietas apygardose. To buvo sunku tikėtis, bet nenuostabu, galvojant apie tai, kad jie yra laiminčios partijos kandidatai.

Liberalei Giedrei Mendozai Herrerai suveikė pralaiminčios jėgos sindromas. Jei pati kandidatė pagal savo kompetencijas atrodė esanti visa galva aukščiau už konkurentus, rinkėjų atsargumas, kad Liberalų sąjūdis vargiai surinks 5 proc. balsų, padiktavo, jog žmonės nenorėjo atiduoti savo balso tiems, kurie, tikėtina, pralaimės. Nes tuomet liksi kankinamas jausmo, kad išmetei balsą veltui.

Šių rinkimų netikėtumai – A. Šedžiaus ir A. Sireikos rezultatai. A. Šedžius ėjo su pralaiminčia partija, ėjo kaip žmogus, kurį visi žino, bet vertino prastai, tačiau jo rezultatai apygardoje neblogi, jis aplenkė nemažai savo konkurentų.

Šiauliuose gerai žinomo A. Sireikos reitingavimo rezultatai taip pat aukšti. Jis yra mieste gerbiamas, bet pats sako, kad politinių kompetencijų nelabai turi. Rinkėjai, balsuodami už jį, išreiškė bendrą pagarbą.

Visose trijose rinkimų apygardose yra  1–1,5 tūkst. sugadintų balsalapių. Tai – tradicinė rinkėjų protesto forma, tokia pati kaip ir karštligiškas žmonių balsavimas už N. Puteikio ir K. Krivicko koaliciją. Ji sulaukė nemenko rinkėjų dėmesio, tad ir biuletenių gadinimas, ir balsavimas už koaliciją – pats gryniausias protestas, kurį galima suprasti radikaliausia prasme.

Ar situacija po šių rinkimų Šiaulių miesto savivaldybės taryboje pasikeis, ar kis pozicijos ir opozicijos sudėtis? Atsakyti dar gana sudėtinga. S. Tumėnas išeis į Seimą, tad gali kilti problemų, ieškant vicemero. Greičiausiai politinėms jėgoms teks iš naujo tartis, kaip formuoti koaliciją.

Rezultatai – proga atsinaujinti

Vigmantas-ButkusVigmantas Butkus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, docentas, literatūrologas, literatūros kritikas, tinklaraštininkas:

– Rinkėjai Šiauliuose, panašiai kaip ir visoje Lietuvoje, per šių Seimo rinkimų I-ąjį turą tarytum susiskirstė į 4 grupes, kurias sąlygiškai pavadinčiau „politinių marginalijų rėmėjais“, „socialdemokratų gerbėjais“, „dešiniųjų pasekėjais“ ir „mesijų ieškotojais“.

„Marginalijų rėmėjai“ paprastai balsuoja ne „už“, bet „prieš“ („prieš korupciją“, „prieš NATO ir ES“, „prieš pedofilų klaną“, „prieš skurdą“ ir t. t.). Jų balsus Šiauliuose šįkart sutraukė Lietuvos liaudies partija, „Drąsos kelias“, Lietuvos žaliųjų partija, Darbo partija, partija „Tvarka ir teisingumas“, ypač – Antikorupcinė koalicija, daugiamandatėje apygardoje surinkusi panašų procentą balsų kaip ir Liberalų sąjūdis.

I-ojo rinkimų turo rezultatai rodo, kad „socialdemokratų gerbėjai“ Šiauliuose yra sutrikę, bet dar pakankamai susitelkę. Sutrikimo priežastis matyčiau dvi. Pirma, tai akivaizdus vidinis Šiaulių socialdemokratų susiskaldymas ir miesto skyriaus pirmininko silpnumas esminiams strateginiams ir darbiniams organizaciniams klausimams. Antra, LSDP pastangomis Seime priimtas naujasis Darbo kodeksas, kurį galima laikyti dešiniosios politikos laimėjimu, valdant kairiesiems, taip pat – lyderio Algirdo Butkevičiaus klaidos, neryžtinga jo pozicija ar net pozicijos neturėjimas.

„Dešiniųjų pasekėjus“ galbūt šiek tiek „aptirpdė“ skandalas, susijęs su buvusiu liberalų lyderiu Eligijumi Masiuliu. Vis dėlto šią grupę, kuriai priskiriu balsavusius už Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus ir už Liberalų sąjūdį, laikyčiau pastoviausia pastarojo dešimtmečio rinkėjų grupe, sugebėjusia šio rinkimų turo metu itin konsoliduotis. Šios grupės rinkėjai ir socialdemokratų rinkėjai dažniausiai pasižymi kiek nuoseklesnėmis politinėmis pažiūromis, kurias galima bent jau mėginti apibūdinti „dešinės“ ir „kairės“ ideologijų kriterijais.

Rinkėjai „mesijų ieškotojai“, kurių dabar Šiauliuose pasirodė besą apie trečdalį visų balsavusiųjų, būna emocingi ir nekantrūs. Jų balsavimas dažniausiai remiasi liaudišku tikėjimu, kad gali ateiti visiškai naujas ar kone naujas politinis darinys „mesijas“ ir „padaryti tvarką“.

Toks politinis darinys (o jų per Lietuvos Seimo istoriją būta ir išnykta ne vieno) paprastai buriasi apie konkretų asmenį ir yra vadinamas „vieno žmogaus partija“. Šiuo kartu jo vaidmenį atlieka Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga su Ramūnu Karbauskiu centre. Ši sąjunga, kaip bylotų statistika, dabar daugiausia gavo tų rinkėjų balsus, kurie 2012 m. balsavo už Darbo partiją, „Tvarką ir teisingumą“, „Drąsos kelią“, iš dalies – už LSDP, o 2008 m. už Arūno Valinsko partiją.

Kaip rodo I turo rezultatai, pagal sąrašus jau išrinkti į Seimą valstiečiai-žalieji: Rima Baškienė, Stasys Tumėnas ir Valerijus Simulik. Turbūt jie laimės rinkimus taip pat ir vienmandatėse apygardose pakartotinio balsavimo metu. Atviras klausimas: ar miestui geriau turėti tik keturis savo atstovus Seime
(R. Baškienę, S. Tumėną, V. Simuliką ir su Liberalų sąjungos sąrašu patekusią Viktoriją Čmilytę-Nielsen), ar daugiau, jei pakartotinio balsavimo metu laimėtų socialdemokratai Gintautas Sitnikas, Arvydas Mockus, Edvardas Žakaris ar bent kuris nors iš jų?

Pastarųjų pralaimėjimo atveju Šiaulių socialdemokratai bene pirmą kartą nebeturėtų nė vieno savo atstovo Seime. Ieškant pozityvių pusių, tokia situacija Šiaulių LSDP skyriui galbūt būtų puiki proga pasvarstyti apie struktūrinį ir kitokį atsinaujinimą, o miesto tarybai – proga lengvėliau atsikvėpti nuo forsuojamo ir išpūsto „viaduko klausimo“, pereinant prie strategiškai svarbesnių darbų.

Žmonės mėgsta balsuoti už nugalėtojus

Tomas_Janeliunas-small_2013Tomas Janeliūnas, buvęs šiaulietis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Lietuvos politologų asociacijos narys, žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius:

– Seimo rinkimų rezultatai man pasirodė gana logiški. Konservatoriai laimėjo nedidele persvara, bet laimėjo, o šią tendenciją jau buvo galima įžvelgti prieš kelias savaites. Valstiečių ir žaliųjų pergalė taip pat atspindi, kad valdantieji praranda populiarumą, o valstiečiai ir žalieji buvo labiausiai mėgstama antroji jėga, už kurią balsuotų visų kitų partijų rėmėjai. Atitinkamai, krentant socialdemokratų, „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ reitingams, labai didelė dalis nusivylusių rinkėjų, manau, rinkosi valstiečius ir žaliuosius.

Tai nėra protesto forma. Protesto, kokį matėme  2012 m., jau nebuvo. Žmonės vietoje to, kad labai pyktų ir bandytų bausti, demonstravo pasyvų nusivylimą. Tą liudija sumažėjęs rinkėjų aktyvumas. Jei būtų vyravęs agresyvus pyktis, Seime būtume matę N. Puteikio ir K. Krivicko koaliciją.

Liberalų sąjūdžio reitingai po skandalo manęs nestebina. Prieš rinkimus prognozavau, kad jie surinks 8 proc., bet manau, kad nėra taip, jog rinkėjai jiems atleido. Nemanau, kad liberalų rinkėjai nekreipia dėmesio į korupciją ir patikėjo E. Masiulio aiškinimu. Tačiau tie rinkėjai po nusivylimo įvertino kitų partijų galimybes atstovauti liberalioms pažiūroms, vertybėms ir suvokė, kad nėra Lietuvoje liberalesnės partijos. Pasitikėjimas išreikštas „iš bėdos“, nes tikima, kad partija gali išsivalyti, atstovauti idėjoms, o ne asmenybėms. Juolab kad liberalų pirmosiose pozicijose nebuvo labai ryškių asmenybių, politikų.

Socialdemokratų nukritimas – nėra ta įprasta situacija, kai poziciją keičia opozicija.

Tai būtų normali kaita, jei šalies ekonominė situacija būtų prasta, šalyje būtų nuosmukis, augtų nedarbas. Ekonomika pastaruosius 4 metus augo, nedarbas mažėjo, netgi žmonių pajamos augo. Manau, kad valdančioji partija turėjo puikius šansus išsaugoti persvarą, tačiau jų didžioji klaida buvo, kad jie neatkreipė dėmesio į augantį žmonių nusivylimą kitose srityse: dėl socialinės nelygybės, labiausiai pažeidžiamų gyventojų apsaugos, Darbo kodekso priėmimo. Tai buvo paskutinis lašas, kuris net ir socialdemokratų rėmėjus įtikino, kad ši partija jiems neatstovauja.

II-ajame rinkimų ture rinkėjų aktyvumas visada būna mažesnis, dažniausiai ateina tų kandidatų rėmėjai, kurie jau balsavo už savo kandidatą. Mažesnė dalis ateina tų, kurie tik „iš bėdos“ renkasi kitą kandidatą. Tokioje situacijoje dažnai laimi konservatoriai, mat jie turi būrį ištikimų gerbėjų.

Kadangi Šiauliuose visose trijose apygardose susirungs socialdemokratai su valstiečiais-žaliaisiais, manau, kad pastarieji ir nugalės. Po pergalės I-ajame ture egzistuoja inercija, kuri „ant bangos“ išneša ir kandidatus. Žmonės mėgsta balsuoti už laimėtojus.

untitled-1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

untitled-2

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

untitled-3

Oksana Laurutytė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas