Keičiu gyvenimo būdą

Visi suprantame, jog gyvename ne taip, tačiau niekas konkrečiai nepasako ką daryti, kad gyventume kitaip. Net tie, nuo kurių priklauso, kad gyventume kitaip (politikai, ekonomistai), tik veblena ir nieko konkretaus nepasiūlo. Tiesa, kalba jie tarsi ir gražiai, bet tuo viskas ir pasibaigia. Štai klausau ekonomikos guru žodžių ir, be bendrų samprotavimų apie skriaudžiamą smulkųjį verslą ir per didelius mokesčius daugiau nieko neišgirstu. Gal ką nors aiškesnio pasakys opozicija? Irgi nieko.

Todėl vis prisimenu istoriją apie dėstytojo užduotį trims studentams – rasti darbe klaidas. Visi trys studentai klaidas rado, tačiau vienas buvo įvertintas dešimtuku, kitas – devintuku, trečias – aštuntuku. „Kodėl?“ – klausė gavusieji mažesnius balus. Dėstytojas paaiškino, jog gavęs aštuntuką klaidas rado, gavęs devintuką – rado klaidas ir jų atsiradimo priežastis, o įvertintas dešimtuku – rado klaidas, jų atsiradimo priežastis ir nurodė būdus, kaip tų klaidų išvengti.

Bandysiu pats pradėti keisti savo gyvenimo būdą. Atsibudau ir pirmiausia priėjau prie lango pasižiūrėti, ar gražus oras. Niaukstėsi, bet nuvijau mintis, jog bus prasta diena, o pagalvojau – aušta nuostabus rytas, žadantis puikią dieną. Rytinė kava buvo kvapni, bandelės – tokios šviežios, jog net traškėjo laužomos, sviestas – puikiausias. Peržvelgiau laikraštį ir interneto portalus – džiaugsmingos žinios: mūsų sportininkai planuoja laimėti. Bet vėl – TV laidoje „Labas rytas, Lietuva“ V. Šiškauskas dainuoja „Nebelinksmas mūsų kaimas“. Pritildau garsą, kol daina pasibaigs.

Linksmas išeinu į darbą. O ten irgi sekasi. Pasikvietęs pagiria viršininkas, prakalba apie paaukštinimą. Po darbo nužingsniuoju į miesto parką pasigrožėti vasaros žaluma ir gėlėmis. Parko alėjomis vaikščiojo įsimylėjėlių poros, šakomis straksėjo paukščiai, o iš medžio lipo voverė, matyt, tikėdamasi, kad sėdintys ant suolelių ją pavaišins saldumynais.

Paklausite, kur tokį parką radau. Aš tiesiog įsivaizduoju kaip turėtų būti. Tiek to, tokio parko nėra, tai su bičiuliu užsukame į lauko kavinę. Besišypsanti padavėja bemat aptarnauja. Prie taurelės pasidžiaugiame savo krašto geografine padėtimi – Europos centru, kurio laukia didelė ateitis.

Grįžtant namo jau temo, bet miestas buvo pilnas žmonių. Visi vaikščiojo neskubėdami, grožėdamiesi reklamų šviesomis ir prožektoriais apšviestais fontanais. Švaraus vandens čiurkšlės nusidažydavo raudona, geltona, žalia, violetine spalvomis. Skleidėsi ir geso vis kitokie atspalviai, vienu žodžiu, vaivorykštė – kaleidoskopas – stebuklas!

Lietuviams tereikia atsikratyti blogųjų savo įpročių. Gyventume kitaip. Sako, pradėti reikia nuo kyšininkavimo. „Kyšininkavimas yra kaip raupsai. Daugybė priežasčių, kurių čia neįvardysiu, nes ne apie jas noriu kalbėti, sukelia tai, dėl ko tas reiškinys ypač ima klestėti ir plisti. Kyšiai imami nuo viršaus iki apačios. Valdininkų luomas yra demoralizuotas kyšininkavimu iki gyvo kaulo. <…> Šiaip jau ima beveik visi. Ima kareiviai ir policininkai, ima magistratų ir įvairiausių valstybinės tarnybos skyrių tarnautojai; žemesni ima dešimtimis ir šimtais, aukštesni – tūkstančiais…“ (1919 m. rugpjūčio 28 d., Mykolas Romeris, „Dienoraštis“). O jūs ką pamanėte? Kad citata iš vakarykščio laikraščio?

Girdėjau, jog žmogaus gyvenimo istorija panaši į vienas po kito vykstančius užtemimus. Tai tarsi Saulės užtemimai. Tik žmogaus gyvenime jie dažnesni. Netektis ir nauja atvertis, nuolatinis kartojimas, perrikiavimas… Kiekvienas užtemimas – tai kryžkelė. Užsidegus šviesai, turi kažkur eiti, kažką veikti.

Kaip apibrėžti gyvenimą? Gimei, kentei, mirei? Jeigu žmogus taip užsiprogramuoja, ar bus jo gyvenimas ilgas ir džiugus? Tad kaip užkoduoti save, kad gyventum ilgai? Atsakymas juk labai paprastas – džiaugtis gyvenimu. Programuoti save gėriui. Kas vertina gyvenimą – gyvens ilgai.

Visos ligos kyla nuo blogų minčių apie save ir kitus. Jei kitas žmogus man nepatinka, gal ir aš čia šiek tiek kaltas? Panašiai, kaip žiūrint į veidrodį. Jeigu veidrodyje aš sau nepatinku, einu ir susitvarkau.

Kodėl kalbant apie mūsų politikus viską užgožia pyktis. Anglijoje save pavadinti politiku gali žmogus, kurio senelis, tėvas ir jis, baigęs socialinius, humanitarinius ar politinius mokslus Kembridže ar Oksforde, nuosekliai savo veiklą ir nuostatas identifikavęs su vienos ar kitos partijos pasaulėžiūra, gauna rinkėjų pasitikėjimo mandatą. O mūsų politikai? Nebent gali pasigirti, kad profesionalo statusą jiems yra suteikusi KPSS partinė mokykla, sovietinės politekonomijos ar mokslinio komunizmo studijos. Bet baisiausia, kad išniekinami priesaikos žodžiai: „Prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos Nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.“

Teigiamų herojų rasti sunku. Suprantama, jog tai turi būti taurūs, dalykiški, švelnūs, mylintys, darbui, šeimai ir tėvynei atsidavę žmonės. Parodykite tokį! Jau sovietmečiu propagandininkai krimtosi: „Mes vis dar neturime savo teigiamo herojaus. Neturime herojaus, kuris įkūnytų ir sukauptų savyje gražiausius sovietinio žmogaus bruožus bei jo dvasines vertybes ir kartu būtų pilnakraujė, pulsuojanti gyvenimu asmenybė.“

Šiandien kritikai sutinka nusileisti iki kompromisų ir užmerkti akis prieš vieną kitą neigiamą teigiamo herojaus bruožą: tegul jis ir šimtą gramų išgeria, ir vienas kitas erotinis-seksualinis nuotykis jam leidžiamas, bet herojus vis tiek nenori išlįsti iš slaptavietės. Daug ir įdomiai apie tokį teigiamą su viena kita neigiama ydele herojų yra rašęs Jurgis Kunčinas, bet labiausiai teisi buvo Vytautė Žilinskaitė, siūliusi paskelbti teigiamo herojaus paieškas. Ji mąstė, jog į skelbimą apie tokio herojaus paiešką daug kas atsilieptų ir sustotų kilometrinė eilė kandidatų.

Įdomus savo tekstais rabinas J. Sacskas prisimena posakį, kad Dievas juokiasi, regėdamas mūsų planus. Kas priverčia Dievą juoktis? Garsus rabinas atsako – žmogaus didybės manija. Žvelgiant iš dangaus, pats didžiausias absurdas yra tada, kai žmonės ima apie save galvoti taip, tarsi jie būtų dievai.

J. Sacskas pateikia pavyzdį apie Babelio bokštą. Žmonės susirinko draugėn Šinaro slėnyje ir nusprendė pastatyti bokštą, kuris sieks dangų. Archeologiniai duomenys šį faktą patvirtina. Noras buvo, kad žmonės užkoptų ten, kur apsistoję dievai, ir galėtų su jais komunikuoti.

Reikia prisiminti, kad anuomet žmonės gyveno baimindamiesi gamtos: plėšrūnų, kitų genčių ir gaujų, klimato netikėtumų, sausrų ir potvynių. Jų likimas priklausė nuo dalykų, kurių jie nekontroliavo. Tik plintant prijaukintiems gyvūnams ir žemdirbystei, žmonės susibūrė į kaimus, tada miestus, vėliau – į imperijas. Buvo pasiektas lūžio taškas galių tarp gamtos ir kultūros pusiausvyroje.

Pirmą kartą žmonės nebebuvo priversti taikytis prie savo aplinkos. Jie galėjo pritaikyti aplinką taip, kad ji tiktų jiems. Tą akimirką jie, ypač lyderiai, pradėjo į save žvelgti tarsi į dievus, pusdievius ar žmones, turinčius galios paveikti dievus. Tuomet ir kilo noras pastatyti Babelio bokštą. Statydami šį bokštą žmonės manė, kad pasieks dangų, tačiau Dievui tas pastatas buvo toks be galo mažytis, toks mikroskopinis, kad jis turėjo nusileisti žemyn, kad jį pamatytų.

Kad numalšintų žmonių puikybę, Dievas paprasčiausiai sumaišė jų kalbas. Žmonės ėmė nebesuprasti vieni kitų. Mūrininkas prašo plytos, tačiau jam paduodamas kūjis. Jis sako darbininkui sukti į dešinę, tačiau šis keliauja į kairę. Visas projektas nuskendo nesusipratimuose. Žmonės manė galį užkopti į dangų, tačiau galiausiai jie nebepajėgė suprasti, ką jiems sako esantieji šalia. Nebaigtas bokštas tapo neišvengiamo begalinių ambicijų žlugimo simboliu. Liko tik vapaliojimai ir sumaištis. Puikybė virto nuosmukiu.

Ir dar vienas Šventraščio pasakojimas. Apie sodietį. Turėjo jis du sūnus, kurie vienas nuo kito skyrėsi kaip diena nuo nakties: vieną viliojo lengvabūdiškas gyvenimas, o kitas išsiskyrė sutelktu rimtumu. Kai pirmasis pasiėmė savo dalį ir iškeliavo į pasaulį, antrasis liko namuose ir darbavosi ūkyje. Kol pirmasis nieko geriau nerado kaip keliauti iš vietos į vietą, ulioti ir švaistyti iš namų pasiimtą turtą, antrasis stropiai ir tvarkingai rūpinosi ūkiu. Kai pasprukėlis ir paklydėlis sūnus iššvaistė iš namų pasiimtą savo turto dalį ir nebeturėjo kur glaustis ir kuo misti, grįžo namo. Kai jis, jau laikytas prarastu, apdriskęs ir išsekęs, vieną vakarą staiga pasirodė – tarsi iš numirusiųjų prisikėlė, jam visi lyg pamišę puolė rodyti meilę. Galima manyti, kad tėvas kasdien lipdavo prie namų ant kalnelio, jeigu toks ten buvo, ir žiūrėdavo, ar nepasirodys grįžtantis sūnus. Viltis jo nė dienos neapleido.

Šioje istorijoje ryški ir antrojo sūnaus linija. Jis mielai būtų norėjęs atsidurti tokio didelio džiaugsmo sutinkant jo brolį centre, todėl būtent jis tarp visuotinio linksmumo ir džiaugsmo liko blogai nusiteikęs ir pyktelėjęs. Kas atsitiko su visais kitais to įvykio dalyviais bei liudininkais, nežinome. Šventasis Raštas to nemini. Be abejo, jie visi seniai mirė. Užtat tas nepatenkintasis, sako, dar gyvena. Prisiminkite, juk jis buvo užsukęs pas jus murmėdamas ir bambėdamas apie didžiulę neteisybę, apie tai, kad jis ne laiku gimė ir atsidūrė ne toje vietoje.

Ričardas Jakutis

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas