Aidas Giniotis „vagiliauti“ pradėjo Šiauliuose

Gabrielė Pastaukaitė
„Vogtos dainos“ – tai didelio populiarumo sulaukusi „Keistuolių teatro“ programa, kurioje skambėjo humoristiška nata perdainuojami užsienio atlikėjų bei grupių kūriniai. Tačiau ar žinojote, kad vienas iš „Keistuolių teatro“ įkūrėjų, aktorius, režisierius ir „Vogtų dainų“ bendraautoris Aidas Giniotis štai taip „vagiliauti“ pradėjo dar besimokydamas Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijoje?

Svajonės aidas

Šiauliuose A. Giniotis apsilanko, galima sakyti, reguliariai. O užsukęs į gimtąjį miestą, visuomet surengia autorinį vakarą. „Savotiškas jausmas grįžti į savo miestą. Vis ieškau pažįstamų veidų“, – prisipažįsta A. Giniotis ir žvilgsniu perbėga žiūrovus.

Tuomet prisistato. Taip, kaip labiausiai mėgsta: „Besilaukdama manęs, mano mama, literatūros ir lietuvių kalbos mokytoja, jau turėjo vieną sūnų – mano brolį. Ir, žinoma, tikėjosi, kad gims mergaitė. Mama labai mėgo Salomėjos Nėries eilėraščius, ir, jeigu mergaitė būtų gimusi per poetės gimtadienį – lapkričio 17 d., ji būtų gavusi Salomėjos vardą. Atsitiko taip, kad lapkričio 17 d. iš tikrųjų pasirodė kūdikėlis, tik jis buvo su tam tikrais, mergaitėms nebūdingais nukrypimais… Taigi likau mamos svajonės Aidu“, – šypteli jis.

Dainos it valiuta

Matyt, iš mamos A. Giniotis paveldėjo meilę poezijai. „Didžioji dalis mano pirmųjų kūrinių buvo parašyti pagal mamos knygų kolekcijoje buvusius tekstus. Pamenu, baigęs muzikos mokyklą, radau ten Bernardo Brazdžionio eilėraštį, kuris man buvo labai gražus – sukūriau dainą. Tuo metu net nežinojau, kokio ryškumo autoriaus kūrinį naudoju. Dar, pamenu, mamos spintoje gulėjo mažutė Omaro Chajamo ketureilių knygutė „Rubajatai“. Sudėjau tuos „rubajatus“ į vieną kupetą ir išėjo daina apie vyną, žmogų ir gyvenimą, nors supratimo, kas yra alkoholis, tuo metu dar neturėjau“, – juokiasi aktorius.

Dainos, kurioms žodžių iš žinomų poetų A. Giniotis nesiskolino (juos dėliojo pats), gimė studijų laikais – talentingas šiaulietis įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. „Turėjome tokią tradiciją: kiekvienais metais per rugsėjo pirmąją kiekvienas kursas prisistatydavo su daina. Pirmame kurse dainą parašė Andrius Kaniava, antrame – aš. Vadinosi ji „Naktis ateina“. Tą dainą mes dainuodavome auditorijose, prie laužo. Ją su Ilona Balsyte dainuodavome sunkvežimių vairuotojams, nes tranzuodavome į Šiaulius, reikėdavo kaip nors susimokėti – mes susimokėdavo dainomis“, – prisimena A. Giniotis.

Tampyti už kasų – neoriginalu

Baigęs akademiją, A. Giniotis su I. Balsyte, Sigučiu Jačėnu ir Romualdu Vikšraičiu Vilniuje įkūrė „Keistuolių teatrą“. Itin didelio populiarumo sulaukė „Keistuolių teatro“ programa „Vogtos dainos“, kuomet teatro aktoriai perdainuodavo visame pasaulyje žinomus kūrinius, pritaikę jiems humoristinius tekstus.

Įdomu tai, kad iš A. Giniočio lūpų „vogtos dainos“ skambėjo dar besimokant gimnazijoje. „Viskas, kas geriausia, gimsta Šiauliuose“, – juokiasi aktorius ir prasitaria paauglystėje tokiu pačiu principu kūręs dainas klasiokėms. „Kai dabar tų dainų pasiklausau, man pasidaro baisiai gėda – tai buvo tikrų tikriausias chuliganizmas. Nors iš kitos pusės, taip mes rodydavome dėmesį. Kas iš meilės tampo už kasų, kas už sijonų, o mes su klasiokais kurdavome daineles“, – sako A. Giniotis.

Kūryba – kaip vaistas

Paklaustas, ar tokia prisipažinimo meilėje „technika“ suveikdavo, aktorius tik mįslingai nusišypso. O pasiteiravus, kaip apskritai gimsta jo dainos, tampa šiek tiek atviresnis.

„Vienos gimsta iš reikalo, kitos atsiranda tam, kad išsilietų emocijos. Sakyčiau, kad dainos – kaip vaistas, nes per kūrybą iš tavęs išeina visi skauduliai, tau palengvėja. Aišku, kartais dainos gimsta iš lengvumo, bet dažniausiai, kai tau sunku. Pavyzdžiui, kai rašiau dainas spektakliui „Geltonų plytų kelias“, išgyvenau patį sudėtingiausią savo gyvenimo periodą. O dainos išėjo linksmos, nuoširdžios, atviros. Kas jų paklausydavo, tai pajusdavo. Ypač vaikai“, – sako A. Giniotis.

Aktorius įsitikinęs – būtent už atvirumą mažieji ir myli „Keistuolių teatrą“. „Prieš spektaklio „Aukštyn kojom“ premjerą vienam personažui parašiau dainą. Iš pradžių nedrįsau jos niekam rodyti – galvojau, bus per žiauru. Tuomet pasisakiau kolegai Robertui Aleksaičiu ir jis mane padrąsino. Tą personažą jūs tikriausiai žinote – tai buvo piktas dėdė, ir jį, kaip nekeista, vaikai labai pamėgo. Kai filmavomės Nidos kopose, jie paskui jį sekiojo tuntais“, – pasakoja režisierius.

Laimės kūdikis

Spalvingo, nors ir sudėtingo aktoriaus, artisto, režisieriaus gyvenimo A. Giniotis nekeistų į nieką. „Esu laimingas – ne tas žodis, nes ten, kur ėjau, ten ir nuėjau. Ir jeigu reikėtų gyventi iš naujo, eičiau tuo pačiu gyvenimo keliu. Ką daryčiau kitaip? Daugiau laiko skirčiau pasidžiaugti tuo, ką turiu. Taip, tai labai banaliai skamba, bet per mažai mylime ir esame dėkingi mus mylintiems žmonėms: draugams, šeimai, moterims“, – sako jis.

Beje, į A. Giniočio dosjė dabar galima įrašyti ir pedagoginį darbą – Lietuvos ir teatro muzikos akademijoje jis dėsto specialiai „Keistuolių teatrui“ surinktam būsimųjų aktorių kursui. „Jaunimas yra šviežias teatro kraujas“, – paaiškina jis.

Gabrielė Pastaukaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra VšĮ “Šiauliai plius” nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt.

Komentuok mus Facebook`e

Komentaro rašymas