Na va ir prisikarksėjau, sulaukėme ant savo gimtos šalelės tos baisios koronės. Ką ir bepasakysi, visi išsislapstę kaip kokios žiurkės, sulindę į urvelius ir tupi, laukdami dienelės šviesesnės. Va kiek nedaug reikia, kažkokios bacilos iš užjūrio ir viskas sustojo, kad tik griūti nepradėtų. Bet visgi, mielieji mano, ašai mintiju ir su jumis dalinuosi, kad nėra to blogo, kas neišeitų. Ateis laikas ir išeis ta liga, ta koronė nelaiminga nuo mūsų galvų, pakilsime iš savo urvelių nauju žvilgsniu į gyvenimą, į save, pamatysime, ko nematę, išgirsime, ko negirdėję, o visų svarbiausia – jokios koronės mūsų skaidriausiosios ir vienintelis valdovės nepakeis.