90-mečio proga pasveikintas Ignalinos šviesuolis Juozas Repšys

Yra žmonių, kurių gyvenimo kelias, vertybės ir darbai tampa švyturiu, užsitarnauja pagarbą ir išlieka ilgam. Liepos 14 dieną 90-mečio proga Ignalinoje pasveikintas ilgametis pedagogas, mokyklos vadovas, visuomenės ir politikos veikėjas, šviesus ir garbingas žmogus Juozas Repšys. Išsaugoti dvasios stiprybę ir sulaukti 100 metų jam linkėjo buvę mokiniai savivaldybės meras Laimutis Ragaišis ir vicemeras Imantas Umbražiūnas, taip pat seniūnas Valentinas Rumbutis.

Juozo Repšio asmenybė ir nueitas kelias – tai įkvepiantis meilės ir ištikimybės Ignalinos kraštui, švietimui, kultūrai ir žmonėms pavyzdys. Ilgametis vadovavimas Ignalinos 1-ajai vidurinei mokyklai, pedagoginė veikla ir aktyvus dalyvavimas visuomeniniame, kultūriniame  gyvenime paliko ryškų pėdsaką. Ignalinos miesto 150-ojo jubiliejaus proga 2016 m. J. Repšiui suteiktas Ignalinos rajono savivaldybės garbės piliečio vardas, įvertinant svarbius darbus švietimo ir sporto srityse, visuomeninę veiklą, padariusią teigiamą poveikį Ignalinos krašto bendruomenei.

„Jūsų nuoširdaus darbo, pastangų dėka augo ir brendo ne viena mokinių karta, gavusi  ne tik žinių, bet ir atsakomybės, doros, teisingumo pamokas. Dėkojame Jums už atsidavimą, išmintį, humaniškumą ir šviesą, kuria dalijatės su kiekvienu sutiktu žmogumi. Mums esate didžiulis autoritetas, vadovo pavyzdys. Pažinti tokias asmenybes – didelė dovana...“,– kalbėjo meras L. Ragaišis ir prisiminė, kaip paauglystėje kartu su mama nuleidęs galvą stovėjo direktoriaus kabinete ir atgailavo už blogus darbus. Dabar meras žemai nulenkė galvą sveikindamas savo mokytoją.

Juozas Repšys gimė 1935 m. liepos 13 d. Rokiškio rajono Pilkėnų kaime, netoli Jūžintų. Gyveno gražioje vietoje, apjuostoje Šventosios upės. O ir žmonės jų kaime buvę šviesūs. Net 27 jų kaimo vyrai partizanauti išėjo. Šeimoje augo dviese su sese. Pabaigęs pradinę mokyklą, Juozukas padarė pertrauką, nes dirbo ūkyje, todėl vidurinę pabaigė jau visai subrendęs jaunuolis – sulaukęs 21-erių. Buvo puikus mokinys, vienodai sekėsi ir tikslieji mokslai, ir kalbos. Prisimena, kaip mokytoja jo rašinį skaitė klasei kaip geriausią. Juozo senelis Silvestras buvo kaimo šviesuolis, pas jį ateidavo kaimynų vaikai pasimokyti, vienas jų – būsimas kalbininkas Kazimieras Būga. Gal iš senelio ir paveldėta ta pedagoginė kibirkštėlė.

Vilniaus universitete Juozas studijavo matematiką, o savo karjerą pradėjo 1959 m. kaip fizikos mokytojas. Bebaigiant studijas, kambarioko paskatintas, motociklu atvažiavo į Ignaliną apžiūrėti išgirtojo gražaus krašto. Jį sutiko skurdžiais medinukais apstatytas miestelis, bet gamta labai patiko. Švietimo skyriuje iš pradžių gavęs neigiamą atsakymą, po kiek laiko visgi buvo pakviestas. Vidurinė mokykla tuomet veikė senajame pastate, kur įsikūrusi Pasienio rinktinė. Naują mokyklą dar tik statė.  

„Spalvingas tas gyvenimas, daug ką mačiau, daug patyriau, įvairių žmonių sutikau...“,– sakė jubiliatas. Daugiausia jo prisiminimų, susijusių su vadovavimu mokyklai. Tai buvo 27-eri labai veiklūs, atsakingi ir prasmingi metai. Pasisekė suburti itin stiprų kolektyvą, kuriame bene kiekvienas mokytojas buvo ypatinga asmenybė. Po vieno respublikinio patikrinimo mokykla buvo puikiai įvertinta ir jam pradėjo skambinti kitų Lietuvos mokyklų vadovai, kurie teiravosi, kasgi per mokytojai Ignalinoje dirba.  Vėliau 5 metus dirbo Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju, dar dvejus vadovavo skyriui, o sulaukęs pensinio amžiaus dar 4 metus vadovavo Pedagoginei psichologinei tarnybai.

Dar būdamas studentas Juozas dainavo universiteto ansamblyje, kuris konkurse Maskvoje užėmė pirmą vietą. Ignalinoje įvairiomis progomis duetu dainavo su mokytoja Aldona Kruopyte. Mokykloje taip pat buvo suburtas mokytojų ansamblis. Jau būdamas garbesnio amžiaus veiklus vyras dalyvavo kultūros centro meno mėgėjų kolektyvuose. Nuo jaunystės domėjosi fotografija, mokytojaudamas vadovavo fotografijos ir turizmo būreliams. Jo sukaupti vertingi archyvai, kaip minėjo, dar nėra tinkamai sutvarkyti.

O šalia pedagoginės veiklos buvo ir namo statybos, ir ūkis, ir šeima, dviejų šaunių dukrų Dalios ir Linos auginimas. Jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo ir savivaldybės tarybos nario veikla. Kaip sakė L. Ragaišis, jis, tuomet dar labai jaunas politikas, iš Juozo mokėsi bendravimo, taktiškumo, žavėjosi jo sugebėjimu aiškiai ir užtikrintai reikšti savo nuomonę. Juozas labai mylėjo žirgus ir pats puikų ristūną turėjo, mėgdavo bričkele pavažinėti.

Sunku būtų išpasakoti, kas šio žmogaus širdyje ir mintyse sukaupta. Tai istorija, vertingi praeities prisiminimai, žmonių likimai... Atsisveikinant meras linkėjo viso to nepalikti užmarščiai, kiek įmanoma – atgaivinti, pakelti, parodyti, užrašyti. Pažadas gautas, jį paliudijo ir pas tėtį atskubėjusi dukra Lina.