Žybt ir praskriejo COM•@, išrinkusi geriausią spektaklį vaikams ir kalbėjusi su jais

„Nenoriu, kad viskas taip ŽYBT ir pasibaigtų", – sakė Meškiukas Ežiukui vienoje pasakoje, o šiuo metu mintį norisi kartoti ir mums. Vaikams skirtas festivalis, trunkantis kelias dienas, buvo viena didesnių svajonių ir nepraėjo nė metai nuo COM•@ gimimo, kai ši, išties tapusi trijų dienų įvykiu mūsų miesto mažiesiems, ŽYBT ėmė ir pasibaigė. Nors... tikslingiau būtų sakyti: užmigo, tam, kad sukaupusi visas jėgas po metų ir vėl nubustų savam skrydžiui.

Šiais metais COM•@ ypatinga buvo ne tik tuo, kad truko kelias dienas, savyje talpino ne tik spektaklius, bet ir edukacinius užsiėmimus, rodė platesnio spektro spektaklius vaikams, turėjo svečią (spektaklį) iš Turkijos, bet ir kvietė į teatrą pačius mažiausius miesto gyventojus.

Ona Gudaitytė

„Atskriejusi COM•@ į Alytaus teatrą atnešė ant savo uodegos ir ypatingą žiūrovą – pačius mažiausius vaikiukus su jų mamytėmis. Penktadienio rytas prasidėjo itin jautraus švelnumo ir šviesos spektakliu „Debesų gaudyklė", sukurtu klaipėdiečių teatro „Judesio erdvė". Taip smagu buvo stebėti į teatrą keliaujančias mamytes su vežimėliuose krykštaujančiais mažaisiais, kurių dalis dar net neropinėja. Keturi žiūrovai tebuvo vos dviejų mėnesių! Kita dalis žiūrovų, įsikibę mamų rankos ar bent piršto, šlepsėjo patys. Visi skirtingi, visi ypatingi ir patys pačiausi. Neįmanoma nesišypsoti matant tokį mielą vaizdą.

Spektaklio ypatingas prašymas – tėveliams atsipalaiduoti ir leisti vaikams elgtis laisvai – ropinėti, čiupinėti, reikšti emocijas. Ir dar – nusiauti batus – taip ropinėti smagiau. Labai įdomu buvo stebėti mažylius ir jų reakcijas, reiškiamas atvirai, nuoširdžiai ir emocionaliai. Ak, tas vaikiškas tikrumas!.. Balta dekoracija, rami muzika ir aktoriai sukūrė švelnią, jaukią ir saugią aplinką. Ir tai įvertino ropinėjantis, guguojantis ir tik pradėjęs šnekėti žiūrovas: reagavo į garsus, daiktus, šviesą, tarsi beorėje erdvėje judančius aktorius. Mamytės, gal net pačios to nejausdamos, taip pat atsipalaidavo: šypsojosi ir žiūrėjo į savo mažuosius. Teatro magija suveikė... Pirmą spektaklį vienas mažylis verkė, nes teatro prožektoriai atrodė kaip „baubai". Bet ir vėl – suveikė spektaklio skleidžiama magija ir kitą dalį jau prasikvatojo bei krykštavo garsiau už visus. Argi ne pats tikriausias teatro stebuklas? Aš taip pat pasinėriau į stebuklingą buvimą ir šypsojausi visu kūnu!

Pati esu mama savo vaikui intuityviai kūrusi teatrus per pojūčius, prisilietimą, garsus, nes tada dar nebuvo tokių spektaklių. Visai neseniai pradėti kurti spektakliai pačiai mažiausiai publikai ir kūrybos dirvonai tikrai platūs. Klausėme mamyčių, ar reikalingi spektakliai, reginiai patiems mažiausiems? Atsakymas – TAIP! Reikalingi kaip oras! Juose vaikiukai reaguoja, dalyvauja, atranda kitus vaikius, ima bendrauti. Taip lavėja, socializuojasi, drąsėja, net ir baimes įveikia, čia tuos „baubus" – prožektorius. O ir pačioms mamytėms atitrūkimas nuo buities, mamiškų rūpesčių bei namų labai reikalingas. Gražu buvo regėti mamyčių meilės ir susižavėjimo pilnas akis, stebint savo vaikelius ir atrandant pačioms sau netikėtų dalykų. Taigi vienareikšmiškai – „Debesų gaudyklė" prisigaudė pačių švelniausių, pačių gražiausių, pilnų meilės ir nesumeluoto vaikiško džiaugsmo stebuklingų dulkių, kurias galės skleisti kitiems mažutėliams.

Vis dar mintimis grįžtu pas mažuosius žiūrovus, sugalvoju norą ir šypsausi šypsausi..."

Deja, bet vis dar gaji nuomonė, kad spektakliai vaikams – lengvi, šmaikštūs, mąstyti nereikalaujantys kūriniai. „Gi labai paprasta sukurti spektaklį vaikams: užtenka šviesų, spalvingų kostiumų, šmaikščių tekstų, dainų ir viskas." Tokį mitą darkart kuo puikiausiai nubraukė dauguma COM•@ skrydyje buvusių spektaklių. Vienas jų – „Sibiro haiku".

Eglė Juškaitė

COM•@ atskraidino Alytaus vaikams Stalo teatro spektaklį „Sibiro haiku". Kas tas haiku, kodėl Sibiro ir kodėl teatras – stalo? Klausimų kyla daug, todėl ir likome po spektaklio pasikalbėti visi kartu – žiūrovai, aktoriai ir režisierė. Iš pradžių klausimais buvo apiberta režisierė Saulė. Pavyzdžiui, tai, kad nuo vaikystės ji mėgo žaisti kitaip nei kiti vaikai su visokiausiais buityje sutinkamais daiktais, paversdama juos gyvais personažais. Svarbiausia, kad žaidimas būtų niekur nematytas, pačios sukurtas. Štai todėl suaugusi tapo aktore, o paskui ir režisiere, susigalvojo Stalo teatrą, kuriame galėtų dirbti tarsi žaisdama smagiausius žaidimus. Be to, jai labai svarbu, kad vaikai žiūrėdami spektaklį lavintų vaizduotę. Vienas mažųjų žiūrovų tvirtai sutiko su režisiere, jog PROTAS turi veikti. Kai protas gerai veikia, tai vyksta smagūs dalykai: ūsuotas tėtis tampa šepečiu, mama – užrakinama skrynute, Algiukas Korys – tiesiog medaus koriuku, o Žąsinas Martynas, būdamas tik su dvejomis plunksnelėmis, sugraudina ne vieną žiūrovą. Mat jo likimas šiame spektaklyje liūdnas ir mįslingas. Ne vienam iškilo klausimas, kaipgi jis spektaklio pradžioje nušautas ir toliau dalyvauja Algiuko gyvenime? Pasišnekėjome ir visi sutarėm, kad tai, kas labai brangu, niekur niekada nedingsta, nes tuos dalykus mes saugome savo širdyse. Spektaklis „Sibiro haiku" mūsų širdyse taip pat paliko žymelę, žinoma, kiekvienam savaip. Aktorius Balys, suvaidinęs visą tremtinio Algiuko ir jo artimųjų istoriją, taip pat atskleidė, kur labiausiai jam pačiam kaip žmogui suspurda širdis. Vaikai netgi klausė, ar neliūdna vaidinti tokią istoriją. „Na, jei kasdien reikėtų, tai tikrai būtų labai liūdna", – sakė jis. Vis tik atsisveikinome neliūdnai, priešingai – džiaugdamiesi jaukiu pokalbiu, sužinotais naujais dalykais (pvz., kad kartais net po žemę voliotis reikia mokytis, jei nori, kad į tavo voliojimąsi kas nors susidomėjęs žiūrėtų), o svarbiausia atsisveikinome visi sutarę, kad spektaklis mus įkvėpė net baisiausiomis aplinkybėmis ieškoti kažko gero, kaip istorijos herojus Algiukas, būdamas tremtyje, gebėjo džiaugtis trimis kruopelėmis, jo teta – trumpučiais japoniškais eilėraštukais – haiku, o mokytoja Žibutė turėjo tiek džiaugsmo, kad net įkūrė „Obuolių" chorą.

COM•@ aplankė svečiai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Turkijos – jie padovanojo miesto mažiesiems žiūrovams „Šiukšlių monstrą".

Eglė Kordiukovaitė

„Spektaklis vyko daininga turkų kalba, tačiau, dar prieš spektakliui prasidedant, režisierius Cengis Ozek patikino, kad visi viską tikrai supras. Po spektaklio vykusioje diskusijoje jaunieji žiūrovai patvirtino, kad „Šiukšlių monstras" yra apie tai, jog turime tausoti savo gamtą ir jos neteršti. Iškilo daug techninių klausimų: kiek laiko užtrunka pasigaminti lėles, iš ko jos padaromos? Visų nuostabai išsiaiškinome, kad jos pagamintos iš kupranugario odos, tokiu būdu lėlė yra ir plona ir tvirta! Kaip išgauti vieną ar kitą šviesą, o kaip galima vienu metu valdyti skirtingus personažus? Ar kai kalba skirtingi personažai, juos įgarsina vienas ir tas pats žmogus ar keli? Personažai Hacivat ir Karagioz Turkijoje yra labai žinomi veikėjai ir jie visada pešasi skirtingose istorijose. Mūsų mažoji komisijos narė paklausė kūrėjų, o kam iš viso reikia peštis? Aktorė patikslino, kad kai atsiranda konfliktas, tada atsiranda veiksmas ir yra lengviau prikaustyti žiūrovo dėmesį. Bet jeigu pagalvojus... iš tiesų, o kam reikia peštis?"

Šių metų COM•@ skrydyje spektaklius kartu su kuratore Alma Purvinyte akyliausiai stebėjo kompetentinga komisija (mokyklos-darželio „Drevinukas" mokiniai Rugilė Kazakevičiūtė, Vytė Mickevičiūtė, Vincas Kristupas Pacevičius bei Senamiesčio pradinės mokyklos moksleivės Jonė ir Urtė Vagnorytės). Ji geriausiu šių metų spektakliu išrinko Alytaus miesto teatro spektaklį „Skrudžo gatvės angelai" (rež. A. Lebeliūnas). „Jeigu būni piktas ir su niekuo nedraugauji, tai neturi draugų ir tada būna liūdnas gyvenimas", – atsakė komisijos narė Jonė, paklausta, kokią pamoką ji išmoko iš Skrudžo.

ŽYBT viskas ėmė ir pasibaigė... COM•@ skrydis pasiekė savąjį tikslą, keliauja ilsėtis... bet tik trumpai! Tik tam, kad išsimiegotų, sukauptų naujų jėgų ir po metų vėl galėtų kviesti mažuosius žiūrovus į naują ypatingą kometos skrydį. Iki greito! ŽYBT!