Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė
Pranešimas spaudaiŠaltinis: Dainavos žodis
Autorė, stengdamasi apjungti gamtos, istorijos, žmonių veiklos, gyvenimo būdo, skirtingų siekių ir tikslų nesustabdomą kaitą, atvėrė nepaprasto grožio ir sudėtingumo Miroslavo (Slabados) valsčiaus žmogaus gyvenimo kelio vingiuotumą, stiprybę susidūrus su laikmečių diktuojama kaita, paryškinta legendomis, pasakiškais stebuklais.
Stebina rašytojos pastangos ir gebėjimas valdyti neaprėpiamą besikeičiančių (gamtos, politikos, žmogaus) įvykių kaitą, nepametant užsibrėžtų tikslų, bet juos sustiprinant istoriniu, etniniu požiūriu.
Skyriuje „Miroslavo (Slabados) valsčius. Apylinkė. Seniūnija“ atskleidžiamos įvairių lygių žemės dalybos, dvarų, akmenų, kaimelių, net buvusių bežemių ar 1918 metų savanorių tapimas žemdirbiais išsaugojo autorės dėmesį lietuviškam sakytiniam ir rašytiniam žodžiui, raidei, dainai, parodai. Knygos autorė savo prisiminimus, palydimus Miroslavo gyventojų pasakojimais, įdomiai pristato skaitytojui, supažindindama su žodžiais-naujadarais: trihektarininkai, nuomininkai, kebabinė ir kt. Stebina smulkmeniškas kaimų pavadinimų, žmonių skaičiaus, kitų institucijų, o taip pat vykstančios kaitos pristatymas, viso to priežasčių, vertinimų nusakymas.
Skyrelyje „Lietuviškojo žodžio lemtys“ autorė pristato lietuviškos raidės, žodžio kelio sudėtingumą, bebaimių žmonių aukojimąsi (Antano ir Monikos Gražulių šeima) vardan „tautos dvasinių galių išsaugojimo“.
Mokytojas, mokykla, mokymas buvo įsukti į laiko verpetus, bandant atrasti nišas vaikų mokymui. Šiandien sunku vardinti pradinių mokyklų skaičius… kaip ir žodžius „plėtėsi mokyklų tinklas“, plėtėsi mokomųjų dalykų įvairovė, didesnį saugumą įgavo lietuvių kalba, rūpintasi mokytojų kvalifikacija, rengimu. O šiandien?!
Skyriuje „Per mokyklų slenksčius“ pristatydama kiekvieną Miroslavo krašto mokyklą, autorė pristato jos vadovus, mokytojus, jų sprendžiamas problemas, pasitelkia archyvo dokumentus, pasirinktų vadovų pasisakymus, jų vertinimus.
Susipažinus su leidinio turiniu, džiaugtasi skaitant mokyklų pavadinimus, skaičius, o kitas jausmas užplūsta skaitant „uždaryta“, „sujungta“, „jos jau nėra“ – tai Balkasodžio, Balkūnų, Manciūnų, Pošnios ir kitos pradinės mokyklos, į kurias po darbo užsukdavo ir suaugusieji. Mokytoja Albina Šapokienė sugebėjo lietuviškų dainų išmokyti ir Sibiro platybėse, o vaikus pažinti raides be knygų ir vadovėlių. Mokytojai tuo metu dirbo be jokių patogumų Lietuvos mokyklose, iš kaimo žmonių išsinuomotose grytelėse. Varganą mokyklų padėtį autorė apšviečia ten dirbusių mokytojų nuoširdžiu, pasiaukojamu rūpesčiu, meile vaikams, mokslui.
Stebina rašytojos gebėjimas kiekvienoje mokykloje rasti ir atskleisti mokytojų, mokinių darbą su kaimo gyventojais, įvairias veiklas, kurios parodydavo darbo unikalumą, visapusiškumą, ugdant tautiškumą, mokslo vertę, kiekvienos institucijos, žmogaus reikšmingumą Lietuvai. Štai pristatydama Obelijos mokyklą, atidarytą dvaro rūmuose (1919 m.) atskleidžia kiekvieno mokytojo su mokiniais veiklas, kurių visuma parodyta net sukaupta bibliotekėle, tarnaujančia ne tik mokiniams, bet ir kaimo bendruomenei. Ši darbo sritis, vienokiu ar kitokiu lygiu, buvo kiekvienoje mokykloje ir už tai „atlyginant“ mokytojų tremtimi į Sibirą.
Skyriuje „Sovietmečiu įkurtos (atkurtos) mokyklos“ pastebėtina tai, kad autorė, aptardama Lietuvos ūkininkų virsmą kolūkiečiais, paminėdama vieną kitą kaitos epizodą, geba parinkti prestižinėje vietoje patalpintą ryškų sakinį „Pionieriau, kovai už komunistų partijos reikalą būk pasiryžęs,“ kuris buvo labai talpus, nusakantis visų veiklų privalomą kryptį.
Skyriuje „Žvilgsnis į Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčią“ autorė, remdamasi archyvo duomenimis, įvardija vienuolius marijonus, kurie įsteigė parapinę mokyklą, biblioteką. Pristatydama to laikmečio žmonių gyvenimą, puikiai parodo kunigų lyderystę, atkuriant kaimo žmonių socialinį ir dvasinį atgimimą. Kunigų lyderystės pripažinimui autorė pateikė įtikinamus pavyzdžius, perpindama pasirinktos dvasininko misijos ir tikinčio Lietuvos ūkininko siektinus įsipareigojimus sutvirtinti bokšto kupolo ar stogo kiaurymę, aptrupėjusį šv. paveikslo rėmą ir sušildyti jų bendrai giedama ar dainuojama daina. Tai trauka, atgaiva šventovėje… Dokumentais, bendraamžių pasisakymais pagrįsti kunigų darbai parapijose įtaigiai nusakyti knygos puslapiuose, kelionės iš parapijos į parapiją pasibaigė, tačiau lietuvybės daigai liko.
Pristatydama skaitytojui kraštiečius, autorė stengėsi parodyti jų gyvenimo, veiklos kelią, dažnai sudėtingomis sąlygomis puoselėjamą tautinių vertybių įtvirtinimą per veiklas, darbus. Stebina įvairi, įdomi sukaupta informacija apie kiekvieną kraštietį, bet paliekant daug erdvės skaitytojui atrasti, gilintis ir pačiam.
Skyriuje „Kapinės“ aptartos visos žmogaus gyvenimo, veiklos sritys, išryškinant jų svarbą tautai, valstybės ateičiai. „Mirusieji visada atiduodami į gyvųjų rankas“ – ši citata labiausiai tinka pačiai rašytojai, nes, apibūdinant kapavietes, kapus, įvardijami čia palaidoti žmonės, jų darbai, primenant jų nepamirštamą tęsinį. Savo buvusių Mokytojų darbus, neužbaigtus sumanymus realizuoja mokiniai, lankydami kapus, rašydami apie juos, mokyklas… Tai padarė rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, parašiusi knygą „Gimtosios žemės versmės“, iš kurios prabyla gyvų ir mirusiųjų „nutilusios dainos aidais“ į mus testamento žodžiais – nepamirškime!
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
