Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris AgnėŠaltinis: Etaplius.lt
Prieš penkiasdešimt penkis milijonus metų Žemė smarkiai įkaito. Per geologiškais standartais labai trumpą laiką, kas vadinama Paleoceno–Eoceno terminiu maksimumu (PETM), temperatūros pakilo 5–8ºC.
Kad ir kaip dramatiška tai buvo, naujasis tyrimas rodo, kad tai vis tiek buvo lėta versija to, kas vyksta šiandien, nes tuomet anglies į atmosferą buvo išskirta mažiau nei dešimtadaliu šiuolaikinių normų. Tyrimas rodo, kad didžioji dalis senųjų emisijų kilo iš ugnikalnių, kas galimai yra susiję su Islandijos formavimosi procesais.
Bet kuris plačiai skelbiamas straipsnis klimato kaitos tema susilaukia daugybės komentarų, kad globalios temperatūros natūraliai keitėsi ir praeityje, taip bandant diskredituoti arba žmonių indėlį, arba bet kokius galimus pavojus.
Pirmasis atvejis visiškai prasilenkia su logika, o antrasis gali turėti prasmės, jei ankstesni temperatūrų šuoliai vyko panašiu tempu.
Nors mokslininkai jau seniai įtarė jėgas, kurios per 1000 metų sukėlė PETM, tačiau jas patvirtinti buvo sudėtinga, iš dalies dėl neužtikrintumo, kokios šios jėgos buvo iš tiesų. Kolumbijos universiteto doktorantė Laura Haynes savo darbe nuėjo ilgą kelią, bandydama išspręsti šias abejones.
„Proceedings of the National Academy of Sciences“ žurnale Haynes ir profesorė Bärbel Hönisch praneša, kad prieš 55,6 milijono metų, per 4000–5000 metų impulsų seriją, vandenynas pridėjo maždaug 15 kvadrilijonų metrinių tonų anglies.
Kadangi vandenyninė ir atmosferinė anglis yra nuolatiniuose mainuose, dėl ko gana greitai pasiekiama pusiausvyra, dėl to dviem trečdaliais išaugusios anglies koncentracijos būtų atsispindėjusios karštį sulaikančiose dujose.
Nors temperatūrų augimas buvo didesnis už visus blogiausius žmonių sukeltus scenarijus, tačiau laiko skalė yra gerokai, gerokai ilgesnė, taigi šiltėjimo tempas būtų buvęs gerokai lėtesnis. „PETM nėra tobulas šiandienos analogas, tačiau tai artimiausias mūsų turimas pavyzdys,“ – pranešime sakė Haynes.
Savo išvadų Haynes priėjo seną įrankį panaudojusi nauju būdu. Paleoklimatologai stipriai remiasi foraminiferais. Šie maži jūriniai organizmai yra kilę iš rūšių, prisitaikiusių prie skirtingų temperatūrų, o jų kiautai didžiuliais kiekiais nusėda ant jūros dugno. Prie šilumos ir šalčio prisitaikiusių rūšių egzistavimo pasikeitimai suteikia esminės informacijos apie tuo metu vyravusias sąlygas.
Haynes ištestavo jūros vandenyje gyvenančius foraminiferus esant skirtingoms anglies dioksido koncentracijoms. Ji nustatė, kad didesnis rūgštingumas daug anglies turinčiame vandenyje sumažino boro koncentracijas foraminiferų kiautuose.
Išmatuodama besikeičiančius boro kiekius Haynes galėjo sekti anglies dioksido lygius Paleoceno vandenynuose kur kas tiksliau nei ankstesni darbai, matavę temperatūras.
Nustačius anglies šuolio laiką buvo galima identifikuoti šios eros anglį. Vulkaninis CO2 turi kitokį anglies izotopų santykį nei ant vandenyno dugno sušalęs metanas, kurio išlaisvinimas buvo tapęs populiariu PETM paaiškinimu.
Foraminiferų anglies impulsai pirmiausia buvo vulkaniniai, rašome tyrimo išvadose, nors kylančios temperatūros, tikriausiai, ištirpdė pakankamai metano, kuris sudarytų apie 8 procentus visos anglies, taip sukuriant nedidelį grįžtamojo ryšio ratą.
Nors sausumos sutvėrimai turėjo laiko adaptuotis, išvengdami masinio išnykimo, tačiau jūrinės rūšys negalėjo susidoroti su išaugusiu rūgštingumu ir akivaizdu, kad giliavandeniai jūrų gyvūnai nukentėjo ypatingai smarkiai.
„Anglį pildant iš lėto gyvi sutvėrimai gali adaptuotis. Jei tai daroma labai greitai, tai tampa didele problema, sakė Hönisch. „Praeityje matyta labai skaudžių pasekmių ir tai nežada nieko gero ateičiai.“