Žmogaus ir Dievo kūryba

Perspėjimas: moterims, turinčioms nors ir lengvą „pamišimą“ dėl gėlių, tai pamatyti draudžiama – gresia pavojus pasigauti „virusą“, kurio jokia vakcina neveikia – gėlių „virusą“. Yra žinomas atvejis, kai moteris nusipirko sklypą sodų bendrijoje, kad galėtų ten auginti – ne, ne agurkus ir krapus – vien tik gėles! Taigi mes įspėjome ir neprisiimame atsakomybės, jei gėlių „virusą“ ar jo atmainą pasigausite perskaitę šį tekstą arba socialiniame tinkle pamatę Kalvarijos savivaldybėje visai netoli Lenkijos sienos gyvenančios ūkininkės ir gėlių kolekcininkės Linos RUDINSKIENĖS auginamų vilkdalgių (irisų) ir kitų gėlių nuotraukas.

Vaizdas tarsi atviruke

Linos ir Aliaus Rudinskų šeima įsikūrusi gamtoje, kuri galėtų reprezentuoti Lietuvą užsienyje. Nuo ant kalno esančios sodybos gali žvalgytis ir aikčioti. Jei pasiseks – pamatysi kiek tolėliau esančioje pamiškėje išdidžiai vaikštančius briedžius, žiemą prie sodybos Alius pastebėjo ir vilko pėdsakus. O stirnos – beveik naminės, joms net pašaro vyras padeda, kad Linos augalų nepradėtų skanauti. Nes augalai čia ypatingi. Tai – Linos gėlių kolekcijos.

Apie ištikusią „priklausomybę“

49-erių Lina prieš kokį dešimtmetį taip susižavėjo vilkdalgiais, kad šis susižavėjimas išaugo į daugiau kaip 300 rūšių kolekciją.

– Visada mėgau gėles, visada jas auginau, bet tai buvo įprastos lietuviškiems darželiams gėlės. Be to, augo keturios dukros, laiko tikrai nebuvo per daug. Atsiradus socialiniams tinklams, o ir mergaitėms paaugus, „užkibau“ pamačiusi internete kolekcininkų įkeltas vilkdalgių nuotraukas. Ir, sakyčiau, „užkibau“ rimtai, net savotiška priklausomybė atsirado, – juokiasi Lina.

Kai lankėmės Rudinskų sodyboje, buvo pats vilkdalgių žydėjimo pikas. Ėjome nuo žiedo prie žiedo, Lina pasakojo apie jų rūšis ir veisles, prisiminė, kur kurį augalą gavusi, iš kurios šalies parsisiuntusi. Kai kuriuos žiedus siūlė pauostyti – vakare jie pradeda skleisti ypatingą aromatą. O jei vazoje pasimerksi vilkdalgių puokštę – kvepės visi namai! Ir toks žydėjimas – iki Joninių, gal net iki pat liepos.

Kolekcijos

Bevaikštant tarp žydinčių vilkdalgių, nuskambėjo taikli Linos bičiulės, taip pat šių gėlių kolekcininkės Laimutės Rėkienės frazė, kad vilkdalgiai – žmogaus ir Dievo kūrinys. Moterys minėjo selekcininkų pavardes, kurių dėka turime išskirtinio grožio gėles. Daug kartų nuskambėjo mūsų kraštiečio, Kalvarijos savivaldybėje gyvenančio Jono Auksuolio Liutkevičiaus pavardė, kuris vienu metu buvo rimčiausių mūsų šalies selekcininkų penketuke.

Tačiau augalą nepakanka vien sukryžminti, jį reikia įregistruoti Europos registre, kad kolekcininkai galėtų įsigyti. Lina sėklas ar daigus parsisiunčia iš pačių įvairiausių šalių, bendrauja su kitais kolekcininkais, keičiasi gėlėmis, perka iš jų tai, ko dar neturi, dalyvauja aukcionuose, kad įsigytų dar vieną retenybę.

– Kartais pamatai kokią naują veislę – net širdis į kulnus nukrenta! – juokiasi kolekcininkė.

Lina pasakoja, kad mato ne tik gėlės spalvą – žiūri, kokie spalvų kontrastai žiede, garbiniuotumas, kiti požymiai, į kuriuos paprastas mirtingasis net nesugalvotų žiūrėti. Ir čia pat išgirstu legendą, kad graikų mąstytojas Hipokratas vilkdalgius pavadino vaivorykštės deivės Iris vardu (iš čia ir pavadinimas – irisai), nes jie keri žiedų spalvomis – nuo baltos iki beveik juodos. Jie gali būti taškuoti, dėmėti, dryžuoti – visokie. Pastaruoju metu Linai itin pradėjo patikti vienspalviai irisai, ypač balti – jie išties ypatingi. Bet šių gėlių spalvų ir atspalvių tiek, kad išvardinti neįmanoma. Formos – taip pat kerinčios. Vilkdalgiai skirstomi į barzdotuosius, bebarzdžius, sibirinius, spuria, tinklinius. Ją labiausiai žavi barzdotieji vilkdalgiai, kurie skiriasi savo aukščiu – yra žemaūgiai, vidutinio aukščio ir aukštaūgiai.

Lina rodo ypatinguosius – labiausiai ieškomą „Class Ring“, žavingąją „Just Witchery“ ar ypatingos spalvos ukrainietiškąją „Grozova Uvertiura“.

Nevargindami jūsų rūšių ir veislių pavadinimais (juos galite rasti prie puikių nuotraukų Linos Rudinskienės feisbuko paskyroje), su fotografu vieningai nutarėme, kad tiek daug išskirtinio grožio vilkdalgių vienoje vietoje dar nebuvome matę. Ir tai – ne pabaiga: Lina puoselėja dar apie 100 naujų vilkdalgių veislių, kurie kitais metais jau džiugins dar kitoniškesniais žiedais.

Plėšiniai – savomis rankomis

Stebint apie 40 arų plotą, kuriame – vien gėlės, norisi klausti: ar tilps dar ir naujos veislės šiame ypatingame gėlyne? Lina mostelėjo ranka:

– Štai – būsimi plėšiniai. Tilps, – šypsosi. – Ir šitą gėlyną sukūriau savo rankomis, iš pievos plotą atimdama.

Pastebiu sklypo pakraštyje nediduką (lyginant su gėlynu) daržą, kuriame auga salotos, krapai, bulvės. Mano žvilgsnį pagauna ir šeimininkė:

– Ir dar per daug šio ploto dviem namų ūkiams (sodyboje gyvena ir Linos mama, – red.). Jį dar bus galima sumažinti, – juokiasi moteris.

Užtat gėlynas dar plėsis ir plėsis. Lina, tvarkingai vedanti savo augalų apskaitą, visada pasakys, iš kur, kada ir kaip į jos gėlynus atkeliavo viena ar kita irisų rūšis ar veislė, kaip sekėsi „apsigyventi“ naujoje vietoje, kas jai patinka ir ko reikėtų vengti, kurios beveik nesidaugina, o kuriomis gali pasidalinti su tokiais pat kolekcininkais kaip ji pati.

Kasdienybė

Skaitydami galbūt klaidingai pamanysite, kad štai moteris prisiperka aukcione gražių gėlių, įkiša jas į dirvą ir, rytais nuostabiame gėlyne gerdama kavą, žavisi sau ramiai jų kerinčiais žiedais. Be abejo, būna ir tokių akimirkų, ir ne viena. Tačiau kasdienybė – ne tokia poetiška: nesibaigiantis ravėjimas, kai kauptukas, atrodo, gali priaugti prie delno. Stebėjimas, kuriam augalui reikia daugiau pavėsio (tuomet jį reikia persodinti prie kokio didesnio augalo, kad užstotų saulę). Pamatymas, kad kažkuriai gėlei „kažkas nepatinka“ – jos persodinimas, „reanimacija“, individuali priežiūra. Žinoma – būtinas tręšimas.

Lina žino: jei nori nužudyti augalą arba nori, kad jis „išeitų į lapus“ – duok jam azotinių trąšų. Jei nori, kad gražiai žydėtų – palepink trąšomis su fosforu, geležimi, žuvų kaulų miltais. Paklausta, gal turi kokį stebuklingą trąšų receptą, Lina juokiasi: tikrai ne! Tręšia kukurūzų trąšomis (nes jų turi ūkyje), kurios kaip tik turi nemažai fosforo. Tokiam gėlynui nepridarysi dilgėlių raugo ar kitų naminių trąšų. Dar reikia šarminti dirvą. Kitaip tariant, reikalų yra.

Ir tai dar ne viskas

Apie vilkdalgius tiek daug rašome tik todėl, kad dabar – pats jų žydėjimas. Tačiau tai ne vienintelė Linos kolekcija. Pavasarį gėlyne ima skleistis apie 80 raktažolių rūšių, kai kurios žydi ir vasarą. Vėliau ima skleistis svogūninės gėlės (narcizai, tulpės...). Tada ateina eilė jau aprašytiems vilkdalgiams, bijūnams (pastarųjų Linos gėlyne – apie 50 rūšių). Ne mažiau grožio, kai ima skleistis viendienės, po to – lelijos, ežiuolės, o jau nuo liepos – žieminės chrizantemos, kurios taip pat labai retos ir ypatingos.

Mados

Paklausiau Linos nuomonės apie dabar Europoje madingą „olandiškąją bangą“, kurios išskirtinumas – ilgais šuorais, dideliais kiekiais susodinti daugiamečiai žoliniai augalai, kuriems sužėlus, sukuriamas banguojančios augalų jūros vaizdas. Tačiau, pasak pašnekovės, gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad viskas ten auga savaime. Kaip ir bet kuriam gėlynui, jam reikia labai daug priežiūros. Ji pasirinkusi kitą kelią – savo kolekcijų puoselėjimą.

Lina pamini, kad dabar labai madingi dekoratyviniai česnakai, jų pašnekovė turi 8 rūšis. Tai nelepus, labai dekoratyvus augalas, itin gerai atrodantis tarp melsvių ir ne tik – praktiškai jis bet kur atrodo gražiai.

Mados madomis, bet svarbiausia – kad gėlės būtų prižiūrėtos, palaistytos, palepintos trąšomis. Nes kiekviena gėlė yra graži!

Egzotika ir retenybės

Pašnekovė turi ir egzotinių augalų, vienas jų – iš vienos kolekcininkės įsigytas labai retas augalas – adonis. Džiaugiasi, kad augalas gerai įsitvirtino jos gėlyne.

Paklausta, kuo labiausiai didžiuojasi, Lina nesutriko: „Dukromis!“. Tačiau, žinoma, suprato klausimą ir atsakė, jog išties didžiuojasi visomis savo gėlių kolekcijomis. Myli kiekvieną augalą!

Paprašyta paminėti nuosavo gėlyno retenybę, pašnekovė įvardijo džefersoniją. Gal ir nemandagu (kitų gėlių atžvilgiu) buvo klausti, kurios gėlės jos mylimiausios, tačiau juk reikia patenkinti skaitytojų smalsumą! Lina vėlgi vardija savo „augintines“ – vilkdalgiai, raktažolės, ramunės, ežiuolės, viendienės, žieminės chrizantemos. Nes tai yra pagrindinės kryptys, kuriomis kolekcininkė Lina daugiausia dirba.

O kai atsisveikinant su šiais svetingais namais neatsargiai prasitariu, kad „kaip gražu, kai nuo pavasario iki vėlyvo rudens čia tiek daug žiedų“, nuostabioji mano pašnekovė nusišypso ir priduria, kad ne nuo pavasario:

– Dar žiemą, apie vasario mėnesį, sniege pražysta erantis – atitirpina aplinkui balutę ir prasiskleidžia visu grožiu. O jau paskui pražysta eleboras – vadinamoji žiemos rožė. Tik tada jau laukiame raktažolių, paskui narcizų, tulpių... O prasidėjus šalčiams, kai kurių augalų žiedai taip ir užšąla žydėdami, – trumpai žydėjimo istoriją apibendrina Lina.

Toks tad buvo kerinčiu vaizdu, kvapais ir čia gyvenančių žmonių šiluma sušildytas apsilankymas Rudinskų sodyboje. Namuose, kur metų laikai žymimi ne kalendoriaus lapeliais, bet gėlių žydėjimu.