Žinomo menininko namuose – ir keramikos dirbtuvės, ir skulptūrų parkas

Utena

Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt

12693

Antalgės pakraštyje, senų medžių apsuptyje, stūkso sodyba, o šiek tiek kairiau atsiveria plyna erdvė aplink netoliese telkšantį tvenkinį. Šiame beveik natūralios gamtos plote kuriasi keramiko Giedriaus Mazūro skulptūrų parkas. Šiuo metu čia savo vietas surado keturios skulptūros, kurių kiekviena pasižymi savitais, išskirtiniais bruožais ir turi savą atsiradimo istoriją, o per penkerius metus menininkas žada čia įkurdinti iš viso dešimt – anot jo, optimalų skaičių šiai erdvei – meno kūrinių.

Foto galerija:

Traukos centras ir mažiems, ir dideliems

Daugelis pažįsta G. Mazūrą kaip keramiką, išgarsėjusį savo įžymius žmones vaizduojančiomis skulptūromis, kurios dažniausiai susilaukia atgarsių net iš pačių kūrėjo herojų. Tačiau pats menininkas šypsojosi, kad šie darbai kur kas geriau garsina jo vardą nei rengiamos parodos, todėl tuo pasinaudodamas keramikas gali daryti tai, kas jam miela: rengti stovyklas ir keramikos būrelius vaikams bei suaugusiesiems, lipdyti, išmėginti naujas technologijas ir kurti savo nuosavą skulptūrų parką. Menininkas su šeima įsikūrė prosenelio statytame name, dirbtuves įsirengė namų antrame aukšte, kur daugiausia dirba žiemą, ir senoviniame klojime, kuriame, pasak vyro, karo metais buvo įrengta lauko ligoninė sužeistiesiems.

Keramikas tvarko savo namų erdvę užsienio menininkų pavyzdžiu, kai bet kas pro šalį važiuojantis gali užsukti pas juos į svečius, apžiūrėti vietą, kurioje gimsta kūriniai, ir patys pamėginti ką nors sukurti. Svečių pats G. Mazūras sakėsi sulaukiantis ne tik iš visos Lietuvos, bet ir viso pasaulio – netgi tolimosios Australijos. Kelionę po sodybos erdvę pradėjome nuo pažintinio tako, kur lankytojai gali pro didinamąjį stiklą pažvelgti į visai šalia augančias gamtos gėrybes ar vabzdžius, pasikalbėti išradingai sumontuotu „telefonu".

Pažintinis takas, anot kūrėjo, atsirado ne be reikalo. Be to, kad besisvečiuojantiems vaikams būtų kuo užsiimti, G. Mazūras atidavė savotišką pagarbą savo močiutei – biologijos mokslų profesorei Elenai Šapokienei. Keramikas prisipažino, kad šiuos didinamuosius stiklus įrengė įkvėptas prisiminimų, kaip smalsiai stebėdavo įvairius daiktus, padėtus po mikroskopu, kai močiutė pasiimdavo anūką į savo paskaitas universitete. Beje, vaikai sodyboje gali susipažinti ir su kai kuriais naminiais paukščiais ir gyvūnais – antimis, vištomis, ožkomis ar draugišku šunimi Rudžiu.

Pirmoji – paskutinė

Tęsdami kelionę pasukome ratu aplink tvenkinį. Pirmoji mus pasitiko naujausia neseniai parke menininko įkurdinta skulptūra – Pegasas. Šis sparnuotas žirgas skrodžia erdvę, ir, rodos, tuoj tuoj atsiplėš nuo žemės ir pakils... Pasilypėjus ant Pegaso nugaros galima pasižvalgyti po lyg ant delno atsiveriančias apylinkes. „Visos čia esančios skulptūros yra kuriamos būtent šiai erdvei, – patikino G. Mazūras. – Iš pradžių gimsta mintis, tada pasipaišau arba pasidarau maketą iš molio, visa tai perduodu savo žmonai. Ji yra architektė, todėl padaro brėžinius ir šiek tiek patvarko dizainą. Brėžinius atiduodame meistrui, antalgiškiui Juozui Šambarui, ir jis savo dirbtuvėse visa tai daro iš metalo." Meistro darbui einant į pabaigą, anot menininko, pradedama rinkti vieta skulptūrai. Ši, naujausia, skulptūra suprojektuota taip, kad net tiesiog pastačius ant žemės nevirsta, o kūrėjo noras, kad ji būtų ne statiška kompozicija, o lyg savotiškos karstyklės, kuriomis galima laipioti, užsilipti ir pasižvalgyti, išsipildė su kaupu.

Vandenis tvenkinyje

Kita skulptūra įsitaisiusi vandenyje ir vaizduoja Vandenio ženklą – tai iš metalo išlankstyta dviguba „v". Ši skulptūra buvo kurta Zarasams, nes, kaip prisiminė pašnekovas, prieš kelis metus miesto šventės metu dailininkams buvo pasiūlyta sukurti instaliacijas vandens tematika. G. Mazūras sugalvojo metalinį Vandenio ženklą ir jis kurį laiką stovėjo Zarasuose ežero vandenyje. Paskui instaliacijos buvo nuimtos, o Vandenio kopija atkeliavo į Antalgę. Beje, įdomu, kad ši skulptūra buvo pastatyta žiemą, kai tvenkinys buvo apsemtas bei aptrauktas ledu, todėl, pasak menininko, buvo svarbu pataikyti į tvenkinio ribas, kad kūrinys nusekus vandeniui neliktų stovėti sausumoje krante.

Karališkoji pradžia

Toliau einame link tvenkinio kyšulyje iškilusio monumento, nuo kurio ir prasidėjo visa parko idėja ir istorija. Kaip prisiminė G. Mazūras, kažkur prieš šešerius metus Latvijoje, Agluonos mieste, buvo paskelbtas konkursas skulptūrai, kuri turėjo vaizduoti karalių Mindaugą ir karalienę Mortą. Kadangi Mindaugas yra lietuvis, o Morta – latvė, norėta, kad konkurse dalyvautų abiejų tautų skulptoriai. Ilgai brandinęs mintį, kokia turėtų būti skulptūra, kūrėjas ją galiausiai atkapstė suradęs simbolių, kuriuos norėtų joje pavaizduoti. Konkurse pašnekovo kūrinys užėmė antrą vietą.

Anot menininko, skulptūra iš tiesų turėtų stovėti ant postamento, primenančio piliakalnius ar bangas. Bangos simbolizuoja upę Dauguvą, tais laikais skyrusią etnines latvių ir lietuvių žemes. Iš skirtingų upės krantų išaugę du augalai – vienas vyriškas, kitas moteriškas, laiko karališką laivelį. Laivelis simbolizuoja karaliaus arba karalienės persikėlimą per upę. Laivas reiškia dar ir katalikų tikėjimą, kurį Mindaugas atnešė į šiuos kraštus. Vėlgi prisiminkime Nojaus arką, Jėzų Kristų, vaizduojamą kaip žveją. Upė, kūrėjo teigimu, jungia krantus, bet kartu juos ir skiria. Skulptūra tampa visiškai užbaigta tik tada, kai ją apžiūrinėjantis žmogus atsistoja po paminklu ties jo viduriu ir iškelia aukštyn rankas, taip suformuodamas raidę „M", simbolizuojančią karališkos poros vardus ir Mariją (tai yra – katalikų tikėjimą).

Pastačius šią pirmąją skulptūrą iki tol tuščioje erdvėje, kaip prisipažino pašnekovas, iš pradžių buvo keista, bet paskui kilo mintis, kad čia bus skulptūrų parkas. O labiausiai džiaugėsi tuo, kad turėdamas „nuosavą" architektę po ranka gali kiekvienam kūriniui ieškoti geriausios, labiausiai jam tinkančios vietos, todėl nėra suspaustų, ankštai sustatytų darbų. Taip pat kiekvienas jų turi savo žiūrėjimo tašką, o planuose numatytas ir kiekvienam individualiai pritaikytas apšvietimas.

Kai peilio ašmenys dalija laiką...

Ketvirtoji (parke atsiradusi antroji) ir kol kas paskutinė skulptūra „Laikas" – tai diplominis darbas, tiesa, šiek tiek perdarytas, nes originalas buvo medinis ir mažesnis. Ši skulptūra keliavo iš vieno miesto į kitą, nes buvo sukurta Telšiuose, kur G. Mazūras studijavo, paskui kartu su savo kūrėju persikėlė į Panevėžį, Lėlių vežimo teatro kiemelį, ir galiausiai atvažiavo į Uteną, į tuometinės Dailės mokyklos kiemą, kol galutinai įsikūrė Antalgės skulptūrų parke.

Originaliai atrodanti kompozicija, pasirodo, gali ne tik stovėti ir gražiai atrodyti, bet ir judėti. Anot pašnekovo, laikas – tai erdvė, ciklai, kur kažkas juda, keičiasi, sukasi. Išjudinus skulptūrą iš vietos, menininko aiškinimu, sukasi du laiko ratai – skrituliai, o tarp jų esantis peilis pjauna erdvę ir atskiria vieną akimirką nuo kitos.

G. Mazūras džiaugėsi, kad skulptūrų parką sugalvojo įkurti savo lėšomis, neprašydamas iš niekur paramos, nes taip jis lieka nepriklausomas, gali viską spręsti pats ir yra visiškas savo kūrinių šeimininkas bei savininkas.

Nuo skulptoriaus iki keramiko

Be skulptūrų parko, sodyboje galima pasigrožėti po pievelę išmėtytomis keraminėmis skulptūromis, taip pat ir palei gyvatvorę išrikiuotomis garsenybėmis. Lipdomi žmonės, anot autoriaus, turi pasižymėti kontraversiškumu ir būti tikrai ryškios asmenybės, kad nusipelnytų būti pavaizduotos. Kaip juokavo pats menininkas, anksčiau žmonės sodybose pasistatydavo koplytstulpius su šventaisiais, kurių apsaugos tikėdavosi, o jo kiemą ir namus saugo Šv. Juozapas, Giedrius Drukteinis ir Egidijus Dragūnas.

Be jų, kiemo pakraštį sergsti Saulėnas, Andrius Užkalnis, Benediktas Vanagas, o ant verandos laiptų sutūpė kol kas iš klojimo iškeldinti Jonas Valančiūnas, Lolita Zero ir Vytautas Kernagis bei Algio Ramanausko-Greitai įkūnytas Bronius. Beje, vyrų kompaniją greit papildys kol kas vienintelė nulipdyta moteris – Aušra Maldeikienė. „Šios skulptūros nėra menas, jos neparodo mano meistriškumo ar galimybių, aš jų negaliu eksponuoti parodose. Man tai tiesiog technikos, glazūros galimybių išbandymas, taip pat didelė pramoga ir malonumas stebėti žmonių reakcijas", – dėstė vyras.

Įvažiavimą į kiemą puošia stiklinė lauko vitrina, kurioje apsigyvena kaskart vis kitas nulipdytas personažas ar keramikos kūrinys. Idėja pastatyti vitriną, kurioje eksponuojami autoriaus darbai, gimė gavus Lietuvos kultūros tarybos skirtą stipendiją. „Būna, kad prie šios vitrinos sustoja pravažiuojantys kurjeriai, „fūristai" ir darosi asmenukes, – juokėsi pašnekovas. – O sodyboje sulaukiu ir mergvakarių, vestuvių, įvairių švenčių ir jubiliejų dalyvių." Čia jie mėgina lipdyti ir įvairiomis technikomis degti keraminius dirbinius, dengti juos glazūra. Anot G. Mazūro, ypač įdomu stebėti raku technika degamus dirbinius, kai jie iki raudonumo įkaitinami aukštoje temperatūroje ir metami į pjuvenas, kurios pradeda rūkti ir gaminys nusidažo įvairiomis žaižaruojančiomis, spindinčiomis spalvomis.

Menininko galvoje verda galybė minčių ir idėjų, jis užsidegęs pasakojo apie savo planus ateičiai, apie sutinkamus žmones ir vylėsi, kad jo namai ir toliau trauks žmones, neabejingus menui ir keramikai ar tiesiog norinčius smagiai bei originaliai praleisti laiką.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt