Zino Kazėno-zika darbų paroda atkeliavo į Reškutėnus

„Šią gražią žiemišką pavasario popietę susirinkome į žurnalisto, fotografo, menininko Zino Kazėno-zika personalinės darbų parodos, kurios pagrindą sudaro ornamentikos technika marginti cilindrai, tapyba ant medžio pliauskų, paveikslai ir eskizai, atidarymą“, – taip į renginio dalyvius ir svečius kreipėsi Reškutėnų tradicinių amatų centro Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Regina Mikštaitė-Čičiurkienė.

Z. Kazėnas-zika savo parodą, kurios atidarymas sutapo su Tarptautine moters diena, skyrė Reškutėnų krašto moterims. O parodos atidarymo dalyviams įteiktos dalyvio kortelės, ant kurių atspausdinta legendinė Z. Kazėno-zika nuotrauka – mergaitė, iškilusi virš šalmuotų kareivių galvų, išdidžiai laikanti lietuvišką trispalvę, – priminė apie artėjančią Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Parodos atidaryme dalyvavo Vida Rastenienė – Švenčionių rajono savivaldybės tarybos narė, Seimo nario Gintauto Kindurio padėjėja-sekretorė. Garbi viešnia Seimo narių Gintauto Kindurio ir Vytauto Rastenio vardu pasveikino visas moteris Tarptautinės moterų solidarumo dienos proga.

Zinas Kazėnas-zika – nestandartinė savo laikmečio asmenybė

Etninės kultūros skyriaus vedėja renginio dalyviams pateikė menotyrininkės doc. dr. Eglės Jaškūnienės įžvalgas apie parodos autoriaus kūrybą: „Zinas Kazėnas-zika – nestandartinė savo laikotarpio asmenybė ir išskirtinio darbštumo menininkas. Tą liudija nesuskaičiuojami jo darbai. Produktyvusis jo profesinės ir kūrybinės veiklos periodas prasidėjo praėjusio šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje, o šiandien kalbame apie Ziną kaip apie kūrėją ir menininką. Menininko kūrybą sudaro fotografijos, tapyba ant medžio pliauskų, paveikslai, eskizai ir piešinių pagrindu sukurti vaizdo opusai. Pastarieji, kaip savotiški kūrybos katalogai ne tik pristato konkrečius kūrinius, bet ir atspindi pačią autoriaus kūrybos esmę. Tai – naujojo individualizmo pradžia. Eros, kurioje kalbama ne tik apie socialines problemas, bet ir apie šiandienes jų interpretacijas. Tai – artefaktų ir natūros simbiozės problematika. Kas tikra, istoriškai pateisinama, kas turi išliekamąją vertę. Tai – nauja ieškojimų kryptis, deklaruojanti šiuolaikinio sociumo integracijos procesus: ekologiją, mokslą, tradicijas, kultūrinį palikimą ir pan.“.

Reškutėniškiai, daugelis atvykę į renginį su savo atžalomis, atidžiai klausėsi Z. Kazėno-zika biografijos faktų, kurie, manau, padėjo geriau suprasti parodos autoriaus unikalius meno kūrinius bei kūrybos esmę. R. Mikštaitė-Čičiurkienė papasakojo, kad 1954 m. Zinas Kazėnas baigė Pasvalio vidurinę mokyklą. Mokėsi Daugpilio aukštesniojoje karo aviacijos mokykloje, kurioje įgijo profesionalaus fotografo ir kino operatoriaus specialybę. Vėliau studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, baigė specialius anglų kalbos kursus. Nuo 1959 m. dirbo Vilniuje: Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, Dailės kombinate, nuo 1984 m. Fotografijos meno draugijoje. 1988 m. tapo laisvai samdomu fotomenininku. 1988-1991 m. Sąjūdžio informacinės agentūros fotografas. 1989 m. stažavosi Kelne, Vokietijoje.

Išleido per 600 proginių atvirukų, 80 plakatų, 33 kalendorius, 400 meninių vokų, iliustravo ir apipavidalino apie 60 įvairios paskirties bukletų ir knygelių. 2013 m. minint Sąjūdžio įkūrimo 25-metį Lietuvos bankas išleido 25 ir 50 litų progines monetas, kurių reverse panaudotas Zino Kazėno nuotraukos fragmentas (mergaitė, iškilusi virš šalmuotų kareivių galvų, išdidžiai laikanti lietuvišką trispalvę). Nuo 1969 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1972 m. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą. 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Zinui Kazėnui suteikė meno kūrėjo statusą.

Menininkas skatino kurti grožį

Renginio vedėja dr. R. Mikštaitė-Čičiurkienė, išsiaiškinusi parodos autoriaus mėgstamą klausimų ir atsakymų bendravimo būdą, parengė gerą tuziną įvairiausių klausimų. Z. Kazėnas-zika paaiškino, kaip jis pasirinko slapyvardį „zika“ – tai vardo ir pavardės pirmosios dvi raidės, sujungtos į vieną žodį. Menininkas pasakojo, kad mūza tapyti ir fotografuoti jį aplankė dar vidurinėje mokykloje. Tačiau pirmoji abstraktaus meno darbų paroda JAV nevyriausybinių organizacijų „Taikus sambūvis“ ir „Nepriklausomų žurnalistų asociacija“ kvietimu 1986 m. buvo surengta Bostone, Čikagoje, Vašingtone ir kituose miestuose. Vėliau Europoje – Lenkijoje (1987), Šveicarijoje (1992), Italijoje (1993), Rusijoje (1995) ir Liuksemburge (2007, 2009). Menininkas apkeliavo 40 pasaulio šalių, moka anglų, prancūzų, slovakų ir kitas kalbas. Menininkui būnant JAV, gimė paroda „Laukiniai vakarai ir Rodeo“.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui Z. Kazėnas-zika skyrė fotografijų parodą „Lietuva – laisvės šalis: 1988-1991“. Reškutėniškiams menininkas demonstravo jo paties sukurtus filmukus „Menai“, „Fotografika“. Muziką filmukams taip pat kuria pats menininkas, naudodamasis šiuolaikinės technikos plačiomis galimybėmis. Čia parodos autorius prisiminė savo dukros menotyrininkės dr. doc. E. Jaškūnienės patarimą: „Tėveliuk, sėsk prie kompiuterio, kitaip pražūsi“.

Buvo ir gan provokuojančių klausimų: „Ar turite savo mūzą? Ar negaunate pylos nuo žmonos už darbuose gausiai panaudojamą moterišką bižuteriją?“ Į pirmą klausimą nestokojantis humoro jausmo menininkas atsakė, kad visos moterys gali būti mūzomis. Atsakydamas į antrąjį – Z. Kazėnas-zika tarė: „Garbės žodis, nė vieno daikto nepaėmiau, o žmona kartais iš manęs paima“.

Atsakinėdamas į klausimus ir įteikdamas kiekvienam renginio dalyviui rankų darbo unikalius suvenyrus Z. Kazėnas-zika ragino kurti grožį ir šia veikla norėtų užkrėsti reškutėniškius. Menininkas parūpino popieriaus tapybai ir kitų priemonių Tradicinių amatų centre vykstančioms vaikų edukacinėms programoms. Taip pat padovanojo žinomų Amerikos lietuvių – Vandos Balukas, Algimanto Kezio, Anastazijos Tamošaitis ir kitų autorių atvirukų, išleistų JAV 1964-1974 metais. Etninės kultūros skyriaus vedėja patikino, kad vaikų edukacijai skirtos priemonės bus panaudotos pagal paskirtį, o atvirukai – rengiant parodas. Z. Kazėnas-zika pažadėjo pagaminti suvenyrų geriausiems vaikų darbams apdovanoti. Etninės kultūros skyriaus vedėja parodos autoriui ir straipsnio autoriui įteikė vietinės keramikės Mildos Savickienės pagamintas atminimo dovanėles.

Garsus reškutėniškis, buvęs tremtinys, tapytojas, poetas, liaudies muzikantas Valdemaras Prunskus palinksmino renginio dalyvius kaimiška polka, keletu valsų, kuriuos atliko šiais laikais retu instrumentu – cimbolais.

Šventinis renginys tęsėsi maloniai bendraujant su reškutėniškiais ir pašaminiške Dale Basiūniene, vaišinantis Reginos Mikštaitės-Čičiurkienės senovinėje malkomis kūrenamoje krosnyje troškintu sočiu šutiniu ir Janės Petkūnienės iškeptu šventiniu pyragu bei žolelių arbata. Vyravo šilta, jauki, draugiška atmosfera.

Pabaigai muziejininkės Viktorijos Lapėnienės atsiliepimas: „Paroda nuostabi, dailininkas turi ne tik auksines rankas, bet ir sparnuotą sielą bei pasiaukojimą Lietuvai”.

Povilas Šimkavičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys