Žingsnis ir žvilgsnis

Šiauliai

Frédéric Gros „Filosofija pėsčiomis“, „Hubris“, 2022 m. (Knygos dailininkė Lina Sasnauskaitė) / Jurgis Dieliautas (asmeninio archyvo nuotr.).

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

241562

Motorizuoto, automatizuoto, mechanizuoto pasaulio visumoje judėjimas pėsčiomis yra tarsi nebemodernus, atgyvenęs būvis. Prancūzų filosofas, praktinės filosofijos tyrinėtojas Frédéricas Grosas skaitymui ir mąstymui siūlo kitokią strategiją. Jo „Filosofija pėsčiomis“ be jokio išankstinio angažavimo kiekvienam vaikštančiajam teikia gausybę labai skirtingų, savitų, estetiškai ar terapiškai, poetiškai ar religiškai jau įtvirtintų judrumo galimybių.

Pėsčias būvis – tai žingsnis ir tuo pačiu žvilgsnis. Aibėje skirtingai varijuojamų ir savita retorika plėtojamų vaikštančių ir išvaikštomų patirčių juntamas, regimas, girdimas gyvo žingsnio, gaivaus žvilgsnio aidas. Žinomi mąstytojai bei kūrėjai yra savo žingsnių ir žvilgsnių iniciatoriai. Šiose gyvose ir intensyviose filosofinėse esė brėžiami sudėtingi ir intriguojantys gyvenimo maršrutai, krizių, apogėjų, kulminacijų ir pauzių nubrėžtos, savaip atvertos išeitys.

Pėsčias būvis – tai geriausia pagalba sau. Taip atrandamas ar eigoje prisimenamas savas ritmas, taip kojomis, padais, eisena ir laikysena paliečiamas įveiktas maršrutas, peizažas, miesto ar užmiesčio atvertas ar tik praviras labirintas. Eisenos galia virsta galingu išėjimu ar atotrūkiu – atotrūkiu nuo irzlumo ir bejėgiškumo, nuo dirbtinio sunkumo ar išglebimo.

Atokiame ir pavieniame, autonomiškame, niekieno kito nepavaduojamame išėjime – visos išeitys: savoje žingsnių galioje, savame take ar keliuke, įveikų, sandūrų peripetijose, žvilgsnio atvertyse. Daug autorizuotų, vitališkų, be jokio dirbtinio patoso atliekamų, įveikiamų trukmių, daug lėtų ir kantrių atodangų savitoje kelio nuotaikoje. Pėsčiomis ir pėsčiojo apeigomis nusidriekę, visada vienas nuo kito nutolę, klajone ar nuovargio malone virstantys, keliu į save ar keliu iš savęs atsiveriantys veiksmai, judesiai, gestai.

„Filosofija pėsčiomis“ žingsnio ir žvilgsnio sankirtose mus pasitinka ir mus palydi gausybėje vienetinių ir išskirtinių pėdsakų. Kraštovaizdžio ar lauko atvertyse, parko ar gatvės linkmėse, pratisuose ar užsitęsusiose ilgalaikėse eigose – čia regime, čia girdime žingsnius. Regime save sukuriantį aktyvumą, save surenkantį didingumą. Knyga oponuoja bet kokiai išankstinei, bet kam ir bet kur suplanuotai ir apskaičiuotai, be jokios paklaidos, be jokio atradimo sumodeliuotai turistinei atrakcijai. Kulminacija visada autorinė. Atradimai – visada žmogaus, kaip savo gyvenimo autoriaus. Sunkumai, krūviai – jie dalis save atveriančios, sau patarimus duodančios įveikos.

Visa knygos intriga – nesibaigianti kvėpavimo, ritmo pagavos, sutiktos ir žvilgsnyje paliktos iniciatyvos. Ekraninio, pakaitinių ir dirglių procedūrų režimuose savitas vaikščiojimas, eisenos ir laikysenos ieškojimas, visa tai – tarsi atgyvenę dalykai. Klasika ir tradicija, žingsnio ir žvilgsnio sandūra, akiračio ir horizonto sankirta, tolumos ar aukštumos, nuotolio ir nuotykio atradimas – tai visada yra perteklinga sandūra. Žingsnis išlaisvina įkalintus žvilgsnius, atveria surakintus ar mieguistus potyrius. Save išlaisvinantis žvilgsnis, užsiėmimas, galimybė nuo savo įkyrumo atitrūkti – tai pėsčias būvis, savojo kvėpavimo, kasdienio ritualo suradimas – be jokio privalomo ar brangiai kainuojančio recepto. Visa šios knygos recepcija yra susieta, susaistyta skirtumais ir skirtybėmis. Pėsčioji išmintis – tai išmintas ir nueitas, nutiestas ir nusidriekęs, dirbtines įtaigas įveikiantis žingsnis. Žingsnis į savo minamus ir menamus žingsnius pro kitų kultūroje ar kūryboje, estetikoje ar poetikoje paliktus ir išlikusius žvilgsnius.

Frédéricas Grosas knyga „Filosofija pėsčiomis“ padeda prisiminti tą pirminį santykį su pasauliu, su jo laikais ir erdvumu. Kūrėjų ir mąstytojų, menininkų ir filosofų gyvenimo ekskursai, atliktys ir atvertys – tai rezervai bei resursai, išeitys iš virtuvinių dramų, darbinių prieraišumų, manipuliatyvių programų. Neprivaloma, bet svarbi iniciatyva – tai steigtis savu ritmu, savu greičiu, visada savu žingsniu – kai kada pro savų, žinomų, o kai kada pro anoniminių sutrikusių žvilgsnių miškus ar laukymes. Pėsčias būvis, pėsčiojo išmintis, jo ar jos pasijos, atradimo vizijos – tai randame ir regime pėsčiųjų patirtyse. Ceremoninis, reglamentuotas, disciplinuotas, chronologinis žingsnis prieš ieškantį atotrūkio žingsnį. Pasislėpęs žvilgsnių tankmėse stebėtojo ir atradėjo žingsnis. Skubos vedinas, pasiklydęs ieškojimų raidoje, sutrikęs gyvenimo skausme žingsnis. Žingsnio aidinti retorika – bežodė, tyli, atkurianti, atmenanti, atrakinanti, išlaisvinanti. Išgirskime tokią retoriką, savu žingsniu ir žvilgsniu aprėpkime tokias skaitymo ir vaikščiojimo galias.

Filosofas Jurgis Dieliautas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt