Žiedų valdovo vynuogyne

Šiauliai
Audronio Rutkausko nuotr.
Raimonda Augienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Savaitraštis „Etaplius“

„Jūs tik ragaukit, ragaukit“, – šypsosi šiaulietis dailininkas Rimas Nekrašas, ne kartą pelnęs prizinių vietų JAV virtualių natūralistinių paveikslų konkursuose. Žiedų valdovo pravardę gavęs vyras turi dar vieną pomėgį – savo sode nokina įvairių rūšių vynuogių, kriaušių.

„Čia mano paties rankomis numylėtos“

Jau pokalbio telefonu metu suprantu, kad bendrausiu su mielą pomėgį – sodininkystę – turinčiu meno žmogumi. Paklausus, kurią valandą geriausia atvykti, Rimas staigiai atsako: „Tai turbūt geriausia būtų kokią vienuoliktą valandą dienos – tuomet vynuogės turėtų labai gražiai atrodyti, fotografuojant priešais saulę. Va, dar vynuogių kekių lapus nusivalysiu, kad būtų gražesnės nuotraukos.“

Atvykstame sutartu laiku ir paaiškėja, kad Rimas pažadą įvykdė – tikrai nuo vynuogių lapų nuvalė dulkes, apskainiojo negražius lapus. Beje, vyras vynuogių lapus dažnai purškia ne tik dėl grožio, bet ir dėl dažnos tokių augalų ligos – miltligės. „Purškiu soda – pora šaukštų sodos kibire vandens“, – pasidalija patirtimi.

Vyras pakviečia į kiemo gilumą. Vėl stabteli prie vynuogių, vėl jas ima į rankas ir rūpestingai primena, kad uogienojus būtina genėti: „Negenėsi – šabakštynai bus, nebus įmanoma net praeiti. Va, šitas vynuoges dar vakare apskyniau, žinojau, kad reikės jums rodyti. Dažnai pasiimu purkštuvą. Nupurškus vynuoges, saulė jas apšviečia, gražu gi.“

Tarp Lietuvos vynuogių augintojų yra labai populiarios latviškos vynuogės, nes jos ypač saldžios ir sultingos. Rimas taip pat turi ne vieną vynuogių veislę, atsivežtą iš Latvijos, ir komentuoja, kad vynuogių auginimas Latvijoje galbūt net populiaresnis nei čia, Lietuvoje.

„O čia iš mano kaimyno – amerikoniška, tik ne vynuogių, bet kriaušių veislė. Kaimynas sėklas pirko, radęs kataloge. Pasėjo jas, bet net penkiolika metų jam niekas nederėjo. Tuomet jis atsivežė skiepų, paskiepijau kriaušę. Tada ji greitai pradėjo duoti vaisių, tai ir pas mane pasodinome“, – išsamiai papasakoja pašnekovas.

Rimas priduria, kad šios kriaušės – ypač skanios ir sultingos. Ir dar pabrėžia, kad pats kriaušę skiepijo ir augino. „Čia mano paties rankomis numylėtos“, – nevengia pasidžiaugti.

 

Ką Rimas daro iš vynuogių?

Kodėl Rimas pasirinko auginti būtent vynuoges, o ne, pavyzdžiui, persikus ar abrikosus? „Abrikosą tai auginu, – nustebina. – O kodėl vynuogės... Tai vis obuoliai ir obuoliai, kriaušės. Aš jau nuo mažumės jų prisižiūrėjęs ir prisivalgęs. O vynuogės – kas kita.“

Ne paskutinėje vietoje ir tai, kad vynuogės itin naudingos sveikatai. „Taip, vynuogių sultys – juk ištvermė. Pavyzdžiui, jei vykdavo kokios nors varžybos, bokso ar tiesiog bėgimo, pietiečiai, kiek žinau, gerdavo vynuogių sulčių. O juk jie labai ištvermingi“, – šypsosi sodininkas.

Vynuogių augintojai neretai burnoje tirpstančias uogas naudoja ir vynui gaminti. Į tai Rimas tik nusijuokia: „Ne ne, tikrai nedarau vyno. Aš vynuoges tiesiog valgau.“

„Jūs tik ragaukit, ragaukit“

Pasivaikštinėjus sode, Rimas kviečiasi į savo namo vidų. „Užlipsime į viršų, būtinai paragausime mano vynuogių“, – tiesiog dega noru, kad paskanautume to, dėl ko čia ir atvažiavome.

Erdvioje menininko svetainėje ant stalo padėta lėkštė su neseniai nuskintomis vynuogėmis. O prie sienos paveikslai – gėlių žiedai, laimėję ne vieną apdovanojimą virtualiame konkurse „American Art Awards“.

Kambaryje kvepia dažais, sumišusiais su vynuogių aromatu, o Rimas paaiškina, kad vaikystėje lankė dailės mokyklą, baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, dirbo, tapė, bet vynuogės jo gyvenime atsirado dar anksčiau. Taip susiklostė, kad kaimynė, auginusi vynuogių, atnešė jų paragauti. Labai patiko, pradėjo ir pats jų auginti.

„Jūs tik ragaukit, ragaukit“, – ragina vyras, vis parodydamas, kuri vynuogių kekė, kuri uoga saldesnė.

Lietuvoje gyvena sodininkų, auginančių vynuogių pardavimui turguje, prekiaujančių jų sodinukais. Latvijoje vynuogininkystė dar populiaresnė, nepaisant to, kad kaimyninėje šalyje ir dienos trumpesnės, nes ji šiauriau už Lietuvą. Taip pat mūsų Klaipėda – ten šviesos laikas netgi trumpesnis nei Šiauliuose, bet žmonės vynuogių dažniau augina.

 

Gurmaniškas derinys

Pasimėgavus vynuogėmis, Rimas nustebina dar kartą – su pasididžiavimu įneša ant medinio iešmelio pasmeigtą pailgą kumpio gabalą. „Čia mano paties vytintas. Tik šią duoną tai ne aš kepiau“, – šypteli, prie kumpio patiekdamas ir aromatingos duonos riekelių.

Paprašius menininkas mielai atsistoja prie tapyto paveikslo ir pozuoja, rankoje laikydamas kumpį, ir žinovo balsu tarsteli: „Vynuogės ir kumpis – gurmaniškas derinys.“

Rimas niekada gyvenime neneša į turgų ir nepardavinėja nei vynuogių, nei kriaušių: „Seniau esu į turgų nešęs kriaušių, kurios buvo labai saldžios, sultingos. Visai neblogai uždirbau, bet dabar nieko – auginu ir pats valgau.“

 

Tapyti ar auginti?

O kokia veikla dailininkui maloniausia: tapyti ar auginti vynuoges? Rimas neatsako, nes ir taip aišku, kad prie širdies jam abu dalykai – vienodai teikia malonumą. Ateityje vyro laukia nauja aistra – skirs daugiau dėmesio kriaušėms auginti. O kriaušių jo sode – net šakos lūžta...

Išeinu iš dailininko namų tarsi pabuvusi kitame pasaulyje. Ir dar ilgą laiką, užmerkus akis, vis dar regiu vynuogių kekes ir užuodžiu ypatingai vytinto kumpio aromatą. Galbūt net šiek tiek pavydžiu šiam žmogui – laimę jis rado paprastuose dalykuose.