Ženklai. Istorija moteriškai

Pasaulis ir gyvenimas pilni ženklų, kuriais nužymėta atskirų žmonių, šalių, tautų istorija.

Tad ritualinė frazė, tapusi tekstilės parodos pavadinimu – „Pradžioje buvo ženklas“– pilna labai gilios ir senos kaip pasaulis prasmės.

Šįsyk – lietuviški, baltų ženklai – kaip kontrastas patiems sau – ant trapios tekstilės, nors kažkur pasąmonėje glūdi įsitikinimas, jog tai, kas gyvena ilgiau už mus, turėtų būti bent jau akmens stiprumo... Tačiau kam, jei ne moteriai, geriau žinoti, jog atmintį ir išlikimą lemia ne jėga? Archetipiniai ženklai, palaipsniui virtę šiandien jau nedaug kam įskaitoma simbolika, šimtmečius eina iki mūsų ir per mus kasdienių audinių raštuose, megztų pirštinių ir kojinių ornamentuose, močiučių pagalvių užvalkalų mezginiuose, kurių kūrėjos, savo pirštais mikliai nerdamos ar ausdamos raštus, vargiai ar turėjo tikslą pavaizduoti svastiką ar pagoniškų namų sargą žaltį. Tiesiog vidumi jautė, kad gražu, kad sava, artima.

Dažnai sakome, jog mūsų, lietuvių kalbos išsaugojimui daugiausiai nusipelnė moterys – mamos, močiutės, senovinių pirkių prieblandoje mokiusios savo vaikus pažinti raides ir iš jų sudėlioti gimtąjį žodį. Ko gero, jos yra ir svarbiausios „kaltininkės“, kad iki mūsų atėjo ir senieji baltiški, indoeuropietiški, lietuviški ženklai. Simboliška, kad istorinė grandinė nenutrūksta – priedermę saugoti ir perduoti kertines vertybes šiandien perima šiuolaikinės moterys, tam jaučiančios pašaukimą ir dabartiniame technologijų bei globalizacijos amžiuje.

Tad Kaišiadorių kultūros centre, kur vyko tekstilės parodos „Pradžioje buvo ženklas“, atidarymas, buvo šiltai priimtas būrys talentingų moterų – šios parodos autorių, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tekstilės sekcijos narių.

Paroda – ilgai laukta. Kaip sakė Kaišiadorių kultūros centro parodų organizatorė Lina Urbanavičienė, ją internete pastebėjo prieš gerus metus. Susisiekė, pakvietė, o pasirodė – didžiulė eilė norinčių pamatyti.

– Paprašiau, kad į tą eilę įrašytų ir Kaišiadoris.Teko gerokai palaukti, - pasakojo Lina.

Kol laukėme, paroda apkeliavo beveik visą Lietuvą, svečiavosi užsienyje – tekstilininkių parodų ciklas tęsiasi jau ketverius metus. Su pasisekimu, nes pamatyti yra ko.

– Ištakos – nuo tada, kai „užkabino“ menotyrininko E. Nalevaikos paskaita apie tautodailę, ženklus įvairiose epochose. Apie kalbėjimą ženklais, simboliais. Turime mokėti juos skaityti, žinoti, ką jie reiškia, - atidaryme kalbėjo sekcijos pirmininkė Birutė Sarapienė, pristatydama 20-ies autorių darbus, kuriuose vienaip ar kitaip įamžinti baltiškieji ženklai.

„Vydūnui atsiskleidė ryški koreliacija tarp tautiškumo ir žmoniškumo: žmoniškumas padedąs išlaikyti tautiškumą, ir atvirkščiai – tautiškumo puoselėjimas padedąs žmogui būti žmoniškesniam, tauresniam. (...) Vadovaujantis šiomis mąstytojo nuostatomis, siekiant autentikos ir priešinantis globaliam supanašėjimui, sukurta tekstilės kūrinių kolekcija, žadinanti tautinę savimonę. Gilinantis į baltų ženklus, sukurti įvairių tekstilės technikų kūriniai, skatinantys domėtis savo tautos meno ištakomis ženklų ir simbolių reikšmėmis“, - sako parodos palydimasis žodis.

Paroda traukia ne tik akistata su istorijos klodais. Tai – ištisas tekstilės transformacijos universitetas: kiekvienos autorės darbas sukurtas skirtinga technika, pradedant nuo audimo staklių ir baigiant skaitmeninėmis technologijomis. Nors Kaišiadoryse apie tai, kad tekstilė toli gražu nėra tik paprastai, tradiciškai suvokiamas audeklas, jau žinome Kultūros centro tekstilės būrelio kasmetinių darbų pristatymų dėka, šios parodos aprėptis gerokai nustebino.

Štai Onos Staskevičienės darbe įdaigstytos smulkios medžių šakelės, Zinaidos Dargienės kūrinyje – ženklai, kuriuose slypi asmeniškas autorės kodas. Menininkė sakė, jog jai labai svarbūs likimo ženklai, deivės Laimos simbolis, ji yra sukūrusi darbų, į kuriuos įpinti jos šeimos narių kodai.

Savo darbus trumpai pristatė visos viešnios – Danguolė Bečelytė – Čachavičienė, Greta Kardišiūtė, Danutė Valentaitė.

Austi paveikslai su augalinių dažų spalvomis, žemės meno technika, iš vario vielučių išaustas paveikslas, baltų ženklais padabintų audimų instaliacija, vaizduojanti skaromis apsigaubusias iš bažnyčios einančias močiutes, ženklai milžiniškoje pirštinėje, lininiame drabužyje, ženklai, įspausti naudojant šiuolaikines technologijas... Jų apsuptyje šiltai ir betarpiškai ilgai šnekučiuotasi apie meną, tekstilę, istoriją ir... muziką – gražų vakarą subtiliai nuspalvino Onutės Kupčiūnienės ir Rimos Lukoševičienės atliekami kūriniai.

Kam neteko laimės pabūti – paroda veiks iki gruodžio 7- osios.

Autorės nuotr.