Žemės mokesčio peripetijos išryškino tradicinės politikų ligos simptomus

Tai yra piliečio-reporterio nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.

Politikų pažadai šviesiam pomirtiniam gyvenimui

Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos viceprezidentės, Joniškio skyriaus pirmininkės Lilijos Šermukšnienė, kai pavasarį žemės mokestis buvo pakeltas po ilgų svarstymų ūkininkai sutiko jį mokėti su viena sąlyga – rajono politikų buvo pareikalauta iš sumokėto mokesčio 300 tūkst. eurų skirti rajono keliams, kurie ypač kaimuose tampa tikru galvos skausmu.

Tąsyk rajono politikai tokiam ūkininkų reikalavimui neprieštaravo. O štai praėjusį ketvirtadienį vykusiame rajono tarybos posėdyje nuskambėjo žinia, kad iš sutarto mokesčio rajono keliams negauta 80 tūkst. eurų.

Nieko blogo tame nebūtų, jeigu ta taip vadinama nepriemoka atkeliautų šiek tiek vėliau. Tačiau tame pačiame posėdyje ima ir nuskamba mintis, kad laikytis duoto pažado galbūt nepavyks, nes savivaldybė ir taip nesurenkanti biudžeto. Taigi vardan biudžeto atsisakoma savo pažado ir politiko garbės kodekso.

Jei ne artėjantys rinkimai į rajono tarybą, veikiausiai tokia politikų arogancija nestebintų, nes prie jos jau ne vieną dešimtmetį esame pratinami, bet dabar imi netyčia ir susimąstai – kam mums tokie politikai, kurie nesilaiko duoto žodžio.

Tiesa, niekas neatsižada tų 80 tūkst. eurų skirti keliams, bet tik po to, kai bus subalansuotas savivaldybės biudžetas ir jame atsiras lėšų. Teisi rajono tarybos narė Nijolė Valuckienė sakydama, kad pažadas gal šiemet, o gal ir kitąmet šimtu procentų atiduoti rajono keliams su ūkininkais sutartas lėšas labiau primena pažadą į šviesų pomirtinį gyvenimą nei kasdienybės realijas.

Neaiškus čia ir dar vienas dalykas: balsavę už 50 proc. sumažintą žemės mokestį rajono tarybos nariai lyg ir būtų sutikę, kad varganas savivaldybės biudžetas netektų 460-480 tūkst. eurų pajamų, o štai kai rajono ūkininkai pasiryžo tuos pinigus sumokėti ir papildyti savivaldybės biudžetą, neatsirado nė vieno, kuris būtų pareikalavęs laikytis duoto žodžio ir iki metų pabaigos atseikėti keliams įstrigusius 80 tūkst. eurų.

Gyvenimo paradoksas: girti galima, užtarti – ne

Tai, kad regionai centrinės valdžios palikti likimo valiai ypač pradėjo ryškėti pastaruoju metu. Ir niekas nesako, kad dirbti savivaldybių administracijoje ar taryboje atstovauti rajono gyventojų interesus šiandien yra lengva. Tačiau pasiryžęs tokiam gyvenimo pokyčiui privalai suprasti, kokią dalią renkiesi ir kad neretai vienas ar kitas tavo sprendimas nulemia rajono gyventojų likimus.

Šia prasme pamokantis rajono tarybos nario Mindaugo Balčiūno iniciatyvos pavyzdys. Parengus sprendimo projektą žemės mokestį mažinti 50 proc. nepatingėjo politikas prieš priimant šį sprendimą susitikti su ūkininkais ir išsiaiškinti, ar tikrai nepalankios šiemetinės gamtinės sąlygos taip suplonino žemdirbių pinigines, kad šie nepajėgūs susimokėti sutarto žemės mokesčio. Pasirodo, ne. Ūkininko S. Bungos teigimu, žemės mokestis lyginant su kitomis ūkio išlaidomis tokia nereikšminga smulkmena, kad neverta apie ją net kalbėti. Ir tai ne vien šio ūkininko nuomonė. Jai antrino ir kiti į diskusiją susirinkę ūkininkai.

Tad kur čia šuo pakastas? Ogi ne taip toli ir ne taip giliai. Ūkininkai nori iš žemės mokesčio matyti kokią nors realią naudą. Tarkim, iš sumokėtų beveik milijono eurų kad bent 300-400 tūkst. būtų investuota į rajono kelių tvarkymą. Jie neketina taupyti savo sąskaita, t.y. blogais keliais amžinai laužyti brangiai kainuojančią techniką. Ir čia iš graudumo nors apsiverk: posėdžio metu dalis tarybos narių buvo kone pasiruošę paplekšnoti M. Balčiūnui per petį už iniciatyvą išsiaiškinti tikrąją ūkininkų padėtį ir jų ketinimus, tačiau garsiai nepasigirdo nė vieno valdančios daugumos užtariančio ūkininkus žodžio, kad geranorišką jų atsisakymą nuo žemės mokesčio lengvatos reikia deramai įvertinti ir būtinai iki metų galo atiduoti likusius 80 tūkst. eurų, nes kitąmet gali atsitikti taip, kad šios kadencijos tarybos narių pažadus teks vykdyti naujai išrinktiems tarybos nariams. O tai jau kažin ar garbinga?

Paplekšnojus per petį galima pakišti ir po ešefoto peiliu

Prisimenant ketvirtadienio tarybos posėdyje vykusias peripetijas dėl žemės mokesčio, išlenda ir dar vienas ne itin malonus akiai aspektas. Valdantieji ne tik miglą užleido ant savo pažado skirti konkrečią sumą rajono keliams iš surinkto žemės mokesčio, bet ir pagyrę tarybos narį M. Balčiūną už jo iniciatyvą be jokio sąžinės skrupulo pakišo jį vaizdžiai tariant po ešefoto peiliu.

Na ir kas, kad politikas išsiaiškino tikrąją žemdirbių situaciją, kad sutarė su jais nemažinti žemės mokesčio ir tokiu būdu papildyti rajono savivaldybės biudžetą beveik puse milijono eurų, vis tiek viskas linksta į tą pusę, kad ūkininkai vieną gražią dieną gali būti apgauti.

Kai yra tokia padėtis, visiškai suprantama, kodėl taip mažai iš tarybos narių sulaukiama iniciatyvų – niekas nenori tuščiai eikvoti savo laiko ir sveikatos, nes maža tikimybė, kad būsi išgirstas kolegų politikų.

Kazimieras Šatas