Ž. Vaičiūnas: turime visus planus eliminuoti atsijungimo nuo „Brell“ žiedo rizikas

Lietuvos energetikos projektai šiemet verčia naujus istorijos puslapius - planuojama pasirašyti prisijungimo prie žemyninės Europos elektros tinklų (sinchronizacijos) sutartį, vis daugiau tikimybių sulaukti visos Lietuvos prašomos sumos Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo projektui. Vis dėlto Lietuva privalo būti pasiruošusi ir galimoms rizikoms, susijusioms su atsijungimu nuo Rytų elektros žiedo, interviu Eltai teigė energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.

- Kokie svarbiausi sinchronizacijos darbai nuveikti pernai ir kokie svarbiausi žingsniai laukia šiemet?

- 2018-ieji šio projekto įgyvendinimo prasme buvo proveržio metai. Galiu tai sakyti drąsiai, nes politinę idėją pavyko konvertuoti į praktinę. Svarbiausias dalykas buvo politinis susitarimas, kuris pasirašytas birželio 28 d., atvėręs kelią kitiems žingsniams. Džiugu tai, kad po to kiekvienas kitas žingsnis atitiko to susitarimo turinį. Turėjome sinchronizacijos scenarijaus patvirtinimą, buvo labai konkretūs techniniai sprendimai, kaip tai turėtų būti. Džiugu, kad suradome politinį kompromisą regione, priimtiną tiek Baltijos šalims, tiek Lenkijai. Svarbus ne tik pats kompromisas, bet ir tai, kad jis tvarus - galime pasitikėti, kad jis bus įgyvendintas.

Strategiškai svarbus žingsnis buvo paraiškos atidavimas Europos elektros perdavimo sistemos operatorių asociacijai (ENTSO-E). Tai rodo Baltijos šalių pasirengimą ir prašymą sinchronizuotis su Vakarų Europos tinklais. Paskutinis svarbus praėjusių metų žingsnis buvo finansinė paraiška - ne tik procedūriškai pareiškėme norą sinchronizuotis, bet taip pat ir pateikėme pirmuosius projektus, pirmąjį srautą paraiškų finansavimui. Laukiame Europos Komisijos patvirtinimo dėl pirmojo paraiškų įvertinimo. Tikimės, kad finansavimas bus kuo didesnis.

Kalbant apie šiuos metus, toliau nuosekliai einame šio projekto įgyvendinimo kryptimi. Šie metai bus svarbiausi tuo, kad planuojame pasirašyti prisijungimo prie žemyninės Europos elektros tinklų sutartį. Tai reiškia, kad kartu turėsime ir prisijungimo sąlygų katalogą. Tai - bilietas į žemyninės Europos tinklus. Projektas jau šiais metais pastatomas ant techninių projekto įgyvendinimo bėgių.

- Kokio tikimasi sulaukti finansavimo iš ES įgyvendinant sinchronizacijos projektą?

- Viso projekto kaina - maždaug 1,5 mlrd. eurų. Pirmajame etape esame pateikę trijų Baltijos šalių paraišką, kuri siekia 433 mln. eurų, iš jų beveik 325 mln. eurų yra ES parama. Kol kas neturime atsakymo, ar tokia apimtimi ir bus galima finansuoti, bet bent jau mūsų lūkestis buvo paprašyti maksimalios paramos. Vėliau planuojami dar du trys paraiškų srautai.

- Kaip užtikrinti pakankamą generaciją pereinamuoju sinchronizacijos laikotarpiu?

- Generacijos klausimas yra sudėtinė sinchronizacijos projekto dalis, todėl pernai orientavomės į tų pridėtinių sprendimų pasiekimą. Taip pat lygiaverčiai dirbome ir su sinchronizacijos poreikio identifikavimu, tiek Baltijos šalių, tiek Lietuvos mastu. Šiandien turime apytikslius skaičius, kad Lietuvai trūksta apie 300 MW lanksčios, patikimos generacijos pajėgumų, kurie turėtų atsirasti iki 2025 m. Iki to laiko taip pat vertiname tuos pajėgumus, kuriuos turime šiandien. Svarbu tai, kad praėjusiais metais buvo įvardinta generacijos pajėgumų apimtis, o šių metų tikslas - užtikrinti būdą, kaip efektyviausiai tą generaciją pasiekti.

- Vis dažniau minima atsinaujinančios energetikos plėtros svarba. Kokie Lietuvos tikslai atsinaujinančios energetikos srityje ir kokie projektai laukia ateityje?

- Atsinaujinanti energetika buvo ta sritis, kurioje pastaruoju metu buvo sustojusi plėtra. Įstatymas, kuris reglamentavo atsinaujinančios energetikos plėtrą, paskutinis buvo priimtas 2011 m., pastarieji aukcionai buvo 2015 m., o nuo to laikotarpio tolimesnė plėtra nevyko. Tikrai džiugu tai, kad mūsų naujasis strategijos projektas, patvirtintas pernai, sudarė visas teisines ir strategines sąlygas žengti atsinaujinančios energetikos plėtros kryptimi.

Įgyvendinę šiuos įstatymus užtikrinsime dvigubai daugiau žaliosios energetikos - nuo 2,5 iki 5 TWh iki maždaug 2025 m. Toliau laukia svarbūs žingsniai, kad būtų inicijuoti aukcionai. Turime sukurti tokią įstatyminę tvarką, kuri leistų dalyvauti kuo didesniam tiekėjų skaičiui, kad turėtume geriausią žaliosios energetikos kainą. Rugsėjį planuojame organizuoti žaliosios energetikos aukcioną.

Viena vertus, tai - pakankamai ambicinga plėtra, planuojame dvigubai išplėsti žaliosios energetikos panaudojimą. Kita vertus, tai - technologiškai neutrali plėtra: aukcionuose galės dalyvauti tiek saulės, tiek vėjo, tiek visos kitos technologijos, o tiekėjai konkuruos savo kaina.

- Valstybės valdoma „Lietuvos energija“ pernai patvirtino sandorius įsigyjant kelis vėjo jėgainių parkus, žada į juos investuoti ir ateityje. Ar sparti plėtra negresia rinkos monopolizavimu?

- Pati plėtra yra sveikintinas dalykas. Akcentuočiau tai, kad, jei plėtra būtų daroma tik Lietuvoje, ji nebūtų tvari ir sveikintina. Vis dėlto iš planų, kuriuos matome, ši plėtra planuojama visame regione. Kiekvienos valstybės interesas yra turėti kompanijas, kurios dalyvautų tokioje perspektyvioje šakoje, kaip žalioji energetika. Tokie dalykai sveikintini, ir tai atitinka mūsų strategiją skatinti visas įmones užsitikrinti tvarią plėtrą, iš kurios būtų nauda mūsų visiems vartotojams.

- Europos Parlamentas pritarė skirti visą Lietuvos prašomą sumą - 780 mln. eurų - Ignalinos AE uždarymo projektui. Ar Lietuvai pavyko pasiekti savo tikslą įtikinti ES šalis, kad elektrinės uždarymas turi rūpėti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai?

- Tai aiškus signalas, kuris buvo patvirtintas absoliučia balsų dauguma Europos Parlamente. Tai yra Europos, o ne tik Lietuvos rūpestis sklandžiai, laiku, efektyviai uždaryti Ignalinos AE, kartu iš to sukaupiant geriausias kompetencijas, kurios ateityje galėtų būti naudojamos uždarant ir kitas atomines elektrines. Be abejo, technologijos yra skirtingos, bet pati tokių projektų valdymo patirtis ir praktika yra unikali ir galėtų būti panaudojama.

Negaliu nepaminėti ir to, kad tai ne tik gerina mūsų derybines pozicijas su valstybėmis narėmis, nes dabar pereisime į trečiąjį derybinį etapą, bet veda ir į konstruktyvesnį pokalbį su Europos Komisija. Nepriklausomai nuo galutinio finansavimo, kurio tikimės geriausio Lietuvai, mes padėjome solidų pagrindą deryboms tolimesnėse finansinėse perspektyvose. (...) Čia netgi įžvelgčiau esminį Europos Parlamento nuomonės pasikeitimą, nes anksčiau derantis Europos Parlamentas ne kartą buvo pakankamai skeptiškas dėl elektrinės uždarymo pažangos. Šią EP poziciją reikėtų vertinti ne tik dabartinių, bet ir buvusių derybų kontekste.

- Kaip vertinate Ignalinos AE uždarymo eigą?

- Viskas vyksta pagal planą. Projektų, kurie yra vykdomi, vėlavimų praktiškai nėra. Svarbu tai, kad branduolinio kuro iškrovimas vyksta netgi greičiau nei pagal grafiką. Taip pat visi kiti darbai ir projektai yra įsibėgėję. Be abejo, iki pat pabaigos niekada nėra garantijų dėl uždarymo procesų. Dabar pereiname į vieną sudėtingiausių uždarymo etapų - pačių reaktorių ardymą. Tai - technologiškai sudėtingas procesas, yra daug nežinomybės, ką mes rasime tuose reaktoriuose. Dėl ilgalaikės perspektyvos nėra garantijos, bet būtent tvarus įsipareigojimas iš ES finansuoti uždarymo darbus tokia apimtimi, kokia mes matome poreikį, yra tam tikras suvaldymo mechanizmas, kad šis projektas būtų vykdomas toliau.

- Šalia Lietuvos kyla Astravo AE. Vasarį Ženevoje vyks Jungtinių Tautų Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste - ESPOO - konvencijos šalių susitikimas, kuriame bus siekiama pripažinti, kad Baltarusija pažeidė ESPOO konvencijos reikalavimus. Kiek svarbus šis pripažinimas?

- Šio projekto įgyvendinimo metu buvo pažeista ne viena tarptautinė konvencija. Pirmiausia matome Baltarusijos interesą propagandiniais tikslais keisti tuos dalykus, kurie yra akivaizdūs. Pažeidimas buvo konstatuotas, o mūsų pozicija iki šiol buvo tokia, kad nebuvo padaryta nieko, kad šis pažeidimas būtų ištaisytas. (...)

To konstatavimas yra svarbus, nes reiškia, kad šis projektas nėra plėtojamas pagal geriausią konsultacijų su visuomene praktiką, nėra plėtojamas pagal aukščiausius branduolinės energetikos standartus ir neatitinka tarptautinių konvencijų. Elementarūs dalykai, kurių turėtų būti laikomasi projekto įgyvendinimo metu, nėra išpildomi. Aš manau, kad turime apie tai kalbėti, nes visas pasaulis kalba apie branduolinę energetiką, kuriai turi būti taikomi aukščiausi saugumo standartai. Tai mūsų atspirties taškas tolimesniam darbui.

- Lietuva nepirks Astravo AE pagaminamos elektros energijos. Ar egzistuoja tikimybė, kad ji vis tiek patektų į Lietuvą? Norint nepirkti elektros energijos iš Astravo AE, reikėtų nepirkti jos iš visų Rytų?

- Priimtas įstatymas, poįstatyminiai teisės aktai sako tai, kad nuo Astravo AE bandymo pradžios, kai jos elektra bus paleidžiama į rinką, nė viena kilovatvalandė negali patekti į Lietuvos rinką. Kalbant technine prasme, mes esame toje pačioje sistemoje, o Baltarusijos elektros sisteminis srautas, kaip ir Rusijos, išliks ir bus iki Baltijos šalių sistemos sinchronizacijos įgyvendinimo. Tačiau pačioje rinkoje tai yra reguliuojamas dalykas ne tik teisės aktais, bet ir perdavimo sistemos operatorių susitarimais.

Šiandien turime susitarimus, kurie sako, kad elektros prekyba tarp Rusijos-Estijos ir Rusijos-Latvijos sienos yra nulinė. Po Astravo AE paleidimo ji tampa negalima ir tarp Lietuvos-Baltarusijos sienos. Tokie yra faktai, o sisteminių paslaugų prasme ta elektra cirkuliuos. Lietuvos pozicija buvo labai aiški: toks projektas, kuris nebuvo suderintas su Lietuva, kuris plėtojamas ne tik su konvencijų pažeidimais, bet ir su darbo kultūra, nesikeičiančia nuo sovietinių laikų, tikrai nėra saugus. Todėl buvo pagrindas pripažinti šį projektą nesaugiu būtent nacionalinio saugumo požiūriu.

- Ar Kaliningrado srities autonomiškas energetikos veikimas keltų grėsmę sklandžiam atsijungimui nuo „Brell“ žiedo?

- Sinchronizacijos projektas reikalauja pasiruošimo iš abiejų pusių. (...) Kaliningrado ir Baltarusijos pusėje taip pat ruošiamasi Baltijos šalių išėjimui iš šios sistemos. Mes turime „Brell“ susitarimą, kuris iš esmės daugiau kalba apie sistemos saugumo užtikrinimą, bet jokie konkretūs finansiniai dalykai ten nėra reglamentuoti.

Esminis dalykas - tas, kad yra bendras abiejų pusių pasiruošimas sinchronizacijai, tuo keliu ir dirbama. Svarbiausia, kad pats desinchronizacijos projektas būtų vykdomas tuo pačiu metu, kaip ir sinchronizacija su Vakarų elektros tinklais. Tarpiniu periodu turime visus reikalingus pasirengimo planus, kad tos rizikos būtų eliminuotos arba maksimaliai sumažintos.

- Ar realu, kad po Kaliningrado srities energetikos sistemos autonominio darbo plano „Gazprom“ gali stabdyti dujų tranzitą per Lietuvą?

- Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo bandymas Kaliningrade parodo vieną esminį dalyką. Anksčiau mes turėjome SGD terminalą kaip konkurencingumo įrankį užtikrinant konkurencingas dujų kainas vartotojams. Išbandžius terminalą Kaliningrade ir matant, kad Kaliningradas gali būti aprūpintas dujomis ir kitais būdais, ne tik per Lietuvą, matomas aiškus signalas, kad mūsų SGD terminalas „Independence“ įgauna ir nepaprastai didelę tiekimo saugumo užtikrinimo funkciją.

Teoriškai galimi visokie variantai, tačiau šiandien nekalbėčiau apie tai, kas būtų, jeigu būtų, nes mes turime labai aiškias dujų tranzito apimčių augimo tendencijas iš Rusijos per Baltarusiją į Kaliningradą. Tiek prognozės šiems metams, tiek oficialūs pareiškimai iš Kaliningrado gubernatoriaus buvo, kad šie kiekiai turėtų didėti. Turime tikrai gerus santykius, sutarčių yra laikomasi. Ateityje yra galimi visokie variantai, tačiau mūsų tikslas - būti tai ateičiai pasiruošusiems. Sprendimas dėl ilgalaikio tiekimo saugumo užtikrinimo SGD yra geriausia mūsų vartotojų apsauga nuo bet kokių neprognozuojamų situacijų.

- Iš pradžių SGD terminalo „Independence“ pirminis tikslas buvo konkurencijos skatinimas, o tik vėliau jis tapo energetinio saugumo užtikrinimo įrankiu?

- Iš esmės galima sakyti, kad konkurencijos ir tiekimo saugumo elementai visada buvo svarbūs, bet skirtingais laikotarpiais jie įgauna skirtingą vaidmenį. Jei pradžioje terminalas davė didžiausią konkurencijos efektą (būtent dėl jo dujų importo kaina sumažėjo per pusę), šiandien kontekste, kurį turime Kaliningradui išsibandžius SGD terminalą, ta tiekimo saugumo dedamoji smarkiai išaugo, ir jos reikšmė žymiai padidėjo. Šiuo atveju tai patvirtina Seimo sprendimą dėl ilgalaikio terminalo veikimo Lietuvoje strateginę reikšmę.

- Su buvusia „Achemos grupės“ vadovybe buvo nemažai derėtasi dėl „Achemos“ indėlio į SGD terminalo išlaikymą mažinimo. Kaip vyksta derybos, pasikeitus „Achemos grupės“ vadovui?

- Pirmiausia, akcentuočiau tuos žingsnius, kurie buvo padaryti, kad visiems pramonės vartotojams dujų ir elektros energijos (kainos. - ELTA) būtų kiek įmanoma konkurencingesnės. (...) Pasiūlymai, priimti Seime, leido nuo naujų metų sumažinti pramonės indėlį prisidedant prie SGD terminalo išlaikymo. Kita vertus, būtent pats sprendimas išpirkti terminalą duoda pakankamai aiškią naudą jau artimiausioje perspektyvoje sumažinti šio terminalo išlaikymo kaštus.

Labai svarbus dalykas pramonei - lengvata, galimybė susigrąžinti nemažą dalį - 85 proc. - į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) biudžetą sumokėtų lėšų ir arba tas lėšas nukreipti į energetinio efektyvumo priemones pačioje įmonėje, jei jos dar buvo iki šiol neįdiegtos, arba, jeigu jau įdiegtos, tai tokia apimtimi padidinti savo konkurencingumą.

Konkrečiai kalbant apie „Achemą“, šie sprendimai duoda nemažą ekonominę naudą tokioms įmonėms. Jeigu bus mažiau vaikomasi principų, o daugiau žiūrima pragmatiškai, tokia lengvata įmonės taip pat gali sėkmingai pasinaudoti. Kalbant apie individualias mokestinės naštos mažinimo priemones, tai aš visada esu atviras kalbėtis ir ieškoti sprendimų, bet tie sprendimai negali būti daromi vartotojų sąskaita. Jeigu galime surasti vieną ar kitą mechanizmą, kaip pagerinti įmonės konkurencingumą, nekenkiant mūsų vartotojams, visuomet esu pasiryžęs tokius sprendimus priimti.

ELTA