Yra kaip yra

Skaičiau apie Estijoje pradėjusią veikti programą „Mūsų namai“. Į „Mūsų namus“ gali skambinti emigravę Estijos piliečiai iš bet kurio pasaulio krašto ir sužinoti apie grįžimo į gimtąją šalį galimybės. „Mūsų namų“ konsultantai išklausinėja apie norinčių grįžti profesijas, apie jų vaikus ir po savaitės ar dviejų atsako nurodydami, kur jiems parankiausiai būtų grįžti. Ir ne tik atsako, bet ir pakalba su darbdaviais, kurie galėtų grįžusius priimti, pasirūpina, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą, o mažyliai vaikų darželį.

O kaip pas mus? Anksčiau politikai daug šnekėjo ir mažai darė, dabar daug šneka ir daro atvirkščiai – užkerta visus kelius grįžti.

Emigracija – beveik visus palietusi problema. Patys dėl emigracijos gal ir sakome „niekados“, bet kiekvienas turime emigraciją pasirinkusių artimųjų. Dažniausiai emigruojančių tautiečių amžius – 18–29 m. Be to, lietuviai labiausiai linkę emigruoti iš visų ES tautų.

Emigrantų istorijų begalė. Rašyk romanus, kurk televizijos laidas, kino filmus, spektaklius teatre. Visa tai ir daroma. Jau esu rašęs, bet dar kartą norisi pasidalinti štai tokia išgirsta istorija.

Emigravo visa šeima: vyras, žmona ir keturi vaikai. Gausi šeima Lietuvoje vertėsi sunkiai. Šelpė juos ir pensininkai tėvai, ir seserys, ir tetos, ir kiti jautrūs žmonės, bet kiek ilgai tai galėjo tęstis. Išvykstant į Vokietiją verkiantiems vaikams sunku buvo paaiškinti, kodėl jie turi palikti visus savo pusbrolius, pusseseres, juos taip mylinčius močiutę, senelį, tetas, dėdes, draugus ir važiuoti nežinia kur. Tad vaikams buvo žadėta, kad grįš po metų, pažinus kitą šalį, išmokus naują kalbą.

Nuo pirmos dienos vaikai kasdien kalendoriuje braukė dienas ir skaičiavo, kiek dar liko dienų iki grįžimo į Lietuvą. Kambaryje ant sienos pasikabino didelę Lietuvos vėliavą ir kur tik kada reikėdavo ką nors piešti, viską spalvino tik geltonai, žaliai ir raudonai. O vyresnieji važiuodavo dviračiais prie autobano ir parlėkdavo džiaugsmingai iš tolo šaukdami: „Matėme matėme, pravažiavo vilkikas su lietuviškais numeriais!“

Kadangi pažadas vaikams buvo duotas, tėvai nutarė jį tesėti ir po metų grįžo į Lietuvą. Padirbo jie mėnesį ir gavę atlyginimus suprato, jog vėl teks skursti. Tuomet net vyresnieji vaikai, prisimindami Vokietijoje praleistus metus, pritarė, jog nieko nesugalvosi, teks vėl keliauti Vokietijon. Šeima planavo – gal mama su dviem mažaisiais liks Lietuvoje, o tėtis su vyresniaisiais apsigyvens Vokietijoje. Jie baigtų čia gimnaziją, tėtis dirbtų ir siųstų dalį atlyginimo į Lietuvą žmonai ir mažiesiems.

Pradžioje taip ir padarė, tačiau išsiskyrimas veikė dar labiau. Tad visa šeima vėl apsigyveno Vokietijoje, bet skaudžiausia skaityti mamos prisipažinimą: „Dėkojau Dievui, kad turiu šitą pasirinkimą, kad yra tokia šalis, kuri mane priėmė su vaikais, neklausdama, kam jų tiek pagimdžiau, ko čia atvažiavau ir kitokių žeminančių, žeidžiančių klausimų neuždavinėjo, kuriuos nuolat girdėdavau Lietuvoje.“

Visgi jau turėdami kažkiek santaupų, 2012-aisiais šeima antrą kartą grįžo į tėvynę. Norėjosi būti šalia senų tėvų, kuriems buvo reikalinga pagalba ir slauga. Tiesa, vaikai liko Vokietijoje, kur buvo baigę mokslus ir kūrė savo gyvenimus. Deja, penkiasdešimt perkopusiems buvo sunku rasti darbo, o aplinkiniai net stebėjosi, ko jie ieško toje Lietuvoje ir dar tame nedideliame ištuštėjusiame miestelyje. Bet jie norėjo gyventi arčiau senų tėvų. Rado šiokius tokius darbus, tačiau tėvams mirus pastebėjo, jog jokio kito ryšio su Lietuva nebėra.

Taigi grįžo pas savo vaikus į Vokietiją. Ir kaip prisipažįsta, dabar jau be nuoskaudų, be didelio liūdesio ir pagaliau supratę, kad gal nereikia taip draskytis ir brautis ten, kur nesi reikalingas, nors tai ir tavo tėvynė.

Atvirai papasakoję savo istoriją jie norėtų atsakyti tiems, kurie moralizuoja, kad taip galvoti, gyventi yra labai savanaudiška – mums gerai, o kas bus su mūsų Tėvyne, mums nerūpi. Tačiau prisipažįsta, jog gerai būtų, jei nerūpėtų... Prisipažįsta, kad pavydi tiems, kas sako, kad nesiilgi Lietuvos, kad džiaugiasi išvažiavę ir net neplanuoja grįžti, nors abejoja, ar taip sakančių žodžiai nuoširdūs.

Ar daug emigravusiųjų iš Šiaulių? Skaudu girdėti, kai sakoma – nemielas miestas, nesinori čia gyventi. Tai girdint, tenka pasvarstyti ir apie tai, kas yra miestas. Miestas šiaip neatsiranda. Kažkas turi ateiti į konkrečią vietą ir įsikurti turėdamas konkretų tikslą čia gyventi ir išgyventi. Šiek tiek keista maršrutiniuose autobusuose, kursuojančiuose iš pakraščių ir pietinio rajono į miesto centrą, girdėti pasakymus: „Po pusvalandžio būsiu mieste.“

Nors ne tai svarbiausia. Pagrindinis klausimas turėtų būti toks: ar tai miestas – mūsų miestas, ar vieta su daug gyventojų, kurie tik naudojasi miestu, bet jo nekuria? Gražu, gera ir normalu, kai mylintys savo miestą supyksta, jei koks nors atvykėlis miestą pakritikuoja. Tiesa, pykstant vis dėlto reikia ir pamąstyti, ar kritikuojančiojo žodžiuose nėra tiesos.

Senojo elito Šiauliuose beveik nelikę, o naujasis formuojasi sunkiai. Gaila, kad mieste visavertiškai nesivysto jokios mažumos – nei etninės, nei religinės, nei meninės ar muzikinės, nei pagaliau seksualinės. Svarbiausia, kad miestas turėtų savo menininkus, nes šiaip jau teisingas posakis, kad tik menininkai miestą stebi nuo pamatų, akmeninio grindinio iki bažnyčių bokštų. Todėl jie miestą ir saugo bei gaivina. Bent jau aš už žmones, kuriems humanitariniai principai svarbesni už politinius.

Grįžti po darbų į savo butelį, įsijungi televizorių, o ten laidoje „Yra kaip yra“ ginčijamasi: „Ar Kristinos trečio vaiko tėvas yra Mindaugas, abejoja daugelis kaimo gyventojų“. Taip ir gyvenam. Šiais metais perki alkoholį, nes esi aštuoniolikos, kitais metais nebegalėsi, nes būsi devyniolikos. Dar keisčiau, kad alkoholį galima pardavinėti nuo 18 metų, o gerti tik nuo 20. Net girtas Einikis prisipažįsta: „Man gėda būti lietuviu.“ Kiek kartų aiškinta nevažinėti dviračiu per pėsčiųjų perėja, retai pamatysi, kad kas jį varytųsi, o mieste vedžiojamo šuns su antsnukiu jau kuris laikas nei vieno nemačiau. Gal žmonės vyksta į Vakarų pasaulį ne tik dėl didesnių algų, bet dėl kitokio gyvenimo pojūčio.

Prieš ketverius metus balandį išėjęs aktorius Vytautas Šapranauskas, pamenu, vykusiai apibūdino mūsų didžiausius dorovės saugotojus, juokaudamas, kad neabejoja, jog nei vienas jų nemoka antrosios „Marija, Marija, švenčiausia lelija“ eilutės.

Šiomis dienomis daug diskusijų dėl vykstančiųjų prekintis į Lenkiją. Pilnai tuos vykstančius suprantu ir aš, jei tik ten būnu, visad užsuku į prekybos centrus, be to, visad į vaistines, nes kai kurie vaistai ten tris kartus pigesni nei pas mus. Į Lenkijos prekybos centrus atvykstantys lietuviai net turi savo pavadinimą – „Suvalkų piliečiai“. Taip juos praminė ne Suvalkų, bet kitų Lenkijos regionų gyventojai. Gal dėl to kiek įsižeidžia Suvalkų gyventojai, bet šiaip jau jie geranoriški – pirkit į sveikatą! Lietuviai lenkams veik netrukdo, nes daugelyje prekybos centrų yra kasa, kuri aptarnauja klientus perkančius ne daugiau dešimties produktų, tad atėjusiems duonos Suvalkų gyventojams stumdytis eilėse netenka. Gal tik dėl darbo krūvio kiek nepatenkinti vietos prekybos centrų darbuotojai, bet čia klausimas irgi sprendžiamas – pats mažiausias prekybos centro darbuotojo atlyginimas šiomis dienomis keliamas iki 648 Eur.

Matyta situacija. Suvalkų prekybos centre „Biedrionka“ („Boružėlė“) prieš mane lietuvių pora su pilnu pilnu (net per kraštus krenta) prekių vežimėliu. Sąskaita – 340 zlotų. Skaičius 340 atrodo nemenkas, bet kai pagalvoji, jog tai 80 Eur, supranti, kad už tokią sumą mūsų prekybos centre tokio prekių vežimėlio niekaip neprisikrausi.

Seimo nariai, teisindamiesi apie savo prasižengimus, sako nieko nebeprisimena, tad net stiebiesi kaip jie prisimena savo pavardes. „Tai kas bus su Lietuva?“ – bulvare manęs klausia garbaus amžiaus vyriškis. Tariu viltingus žodžius, nors prisimenu gydytojo ir paciento pokalbį.

Pacientas: „Gydytojau, ar aš pagysiu?“ Gydytojas: „Man ir pačiam įdomu.“

Lietuviai emigrantai skuba gyventi, studijuoti, uždirbti, surasti meilę ir laimę. Kai viskas gerai, malonu ir į Lietuvą skambinti – dirbame, pirkome mašiną, grįšime per Kalėdas. O kai nesiseka, tiesiog tyli sukandę dantis, stengiasi išlikti, kaip nors išgyventi, Lietuvai netrimituojant apie nesėkmes, nebent padūsaujant, kad „visi anglai – nuobodūs“ arba kad „anglai garsėja prastais dantimis“, o dar tavo kasdienybė persimaišiusi ne tik su tais anglais, bet ir su Turkijos, Rumunijos, Albanijos ar dar balažin kokia kultūra. Tiesa, ir į Lietuvą paviešėti grįžusius emigrantus galima atskirti. Ir net sunku pasakyti iš ko. Jų elgesyje lyg kažkoks protestas, lyg kažkoks pasididžiavimas, lyg kažkoks laikinumas...

Apie ketvirtadalis lietuvių gyvena jau ne Lietuvoje. Po Vilniaus ir Kauno, Londonas trečias miestas pagal lietuvių gyventojų skaičių. Ketvirtas – Klaipėda, penkti – Šiauliai. Jei po „Brexit“ lietuviams kils problemų gyventi Didžiojoje Britanijoje, pasirodo, tarp tenykščių lietuvių įvykdyta apklausa byloja, jog dauguma rinksis Didžiosios Britanijos pilietybę. Kai kurie vyks į kitas ES šalis ir tik mažytė dalis grįš Lietuvon. Paklausiau Edinburge gyvenančių lietuvių, kokia jų didžiausia svajonė. Galvojau atsakys, jog grįžti į Lietuvą. Atsakė – nusipirkti Edinburge namą.

Lietuvių užsienyje daugėja, tačiau atlikus lituanistinių mokyklų užsienyje tyrimą, paaiškėjo, kad vaikų jose katastrofiškai mažėja. Tyrimą atlikusio Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė teigia, kad yra dvi pagrindinės priežastys: pirmiausia, labai trūksta tėvų motyvacijos, o antra, kai kuriose mokyklėlėse trūksta mokymo sąsajų su šiuolaikine Lietuva, todėl toks mokymas vaikams atrodo gana archajiškas. Tiesa, yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Londone įsikūrusi lituanistinė mokykla savo veiklą pradėjo su 12 vaikų, o dabar joje mokosi 90 mokinių. Jų gebėjimus tyrė Vytauto Didžiojo universiteto Daugiakalbystės tyrimų centras. Apibendrinus rezultatus išaiškėjo, jog šioje mokykloje besimokančių 5–6 metų amžiaus mokinių kalbiniai gebėjimai daugeliu aspektų aukštesni nei Lietuvoje gyvenančių bendraamžių.

„Nerasi Lietuvoje teisybės, neužsidirbsi sąžiningai“, – argumentuoja išvykstantieji. Kas paprieštaraus? Ar lengva būti emigrantu? Nelengva. Deja, dabar nelengva juo ir nebūti.