Vytenis Pauliukaitis ne giriasi, o konstatuoja faktus

Lietuva

Nojaus Radavičiaus nuotr.

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT

331264

Jau trečią kartą Šiaulių TAU studentus į susitikimą subūręs režisierius Vytenis Pauliukaitis per 52-ejus kūrybinio kelio metus pasiekė išties daug, turi ir kuo pasidžiaugti, ir kuo nustebinti. „Mano gyvenime iš tikrųjų buvo tiek netikėtumų, o dabar jau laukia tas paskutinis – su varpais, – šypsosi jis. – Bet kol jie suskambs, gal dar šį tą padarysiu – planų turiu.“

Baisi pamoka

Nors V. Pauliukaitis nuo mokyklos laikų svajojo dirbti režisieriumi muzikiniame teatre, savo kūrybinį kelią pradėjo televizijoje – ten pateko dalyvavęs konkurse. Įkūrus Kauno televiziją, apie 1966 m., buvo reikalingi operatorių asistentai. „Kauno tiesoje“ radęs skelbimą, kad ieškomi fotografuojantys jaunuoliai, nusprendė nepraleisti progos – juk lankė fotografijos būrelį ir fotoaparatas jam nebuvo svetimas.

„Visą gyvenimą neturėjau profesinio užnugario, – atvirauja režisierius. – Neturėjau nei gerų tetų, nei gerų dėdžių, kurie man padėtų. Taip buvo. Viską stengiausi padaryti pats ir man neblogai klojosi.“

Taigi, nors konkurse dalyvavo per 20 jaunuolių,
V. Pauliukaičiui pasisekė: jis buvo priimtas. Kaip pats pasakoja, pirmasis jo mokytojas buvo puikus kino operatorius, kiekvieną pirmadienį liepdavęs atnešti po tris nuotraukas.

„Mes ant stalo jas kadruodavome. Jis mane mokė, ką reikia matyti. Aš nešiau, nešiau, jis mane kaldavo, kaldavo. O paskui... Žinote, aš gi labai protingas buvau – pradėjau nešti ne savo nuotraukas. Jis man ir sako: „Jeigu tu negali fotografuoti, nenešk man svetimų nuotraukų.“ Man buvo baisi pamoka“, – prisimena svečias.

Su dėstytojais – kaip šeima

Nors dveji metai darbo operatoriaus asistentu nebuvo lengvi, svečias džiaugiasi, kad jie buvo įdomūs. Tačiau noras būti režisieriumi neapleido – juk tai režisierius sako operatoriui komandas.

Po tų dvejų metų, susiruošęs važiuoti į Maskvą laikyti egzaminų, per televiziją išgirdo, kad Vilniuje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, renkamas televizijos režisierių kursas – pirmas toks visoje Tarybų Sąjungoje.

„Ir aš galvoju: kam man į tą Maskvą važiuoti? Jau dvejus metus atidirbau, man televizijoje įdomu – nuvažiuosiu ir pabandysiu įstoti, – prisimena svarstęs V. Pauliukaitis. – Konkursas buvo didžiulis, bet aš prasmukau. Ir penkerius metus baisiai studijavau.“

Studijuoti teko dvi programas – ir aktorystę, ir režisūrą. Atrinktus 19 studentų, kaip teigia TAU svečias, mokė geriausi dėstytojai, aukščiausio lygio menininkai. Visgi studijas baigė tik devyni.

„Paskaitos vyko nuo 8 val. ryto iki 22 val. vakaro, dvi valandos būdavo laisvos pavalgyti. Iš tikrųjų buvo sudėtinga, reikėjo labai daug perskaityti. Dėstytojai stengėsi, kad būtume kaip šeima: nebuvo „mes profesoriai, o jūs studentai“ – visi žinojo, kas namie darosi, kas nesidaro“, – dalijasi režisierius.

Jis džiaugiasi, kad su kai kuriais dėstytojais santykis buvo ypatingas: su vienu iš jų vakarais grimo kambaryje ir vyno išgerdavo, kol šis pasidalydavo tuo, kas, pasak V. Pauliukaičio, paskaitose nepapasakojama. „Nereikia įsivaizduoti, kad tai alkoholikų susirinkimas“, – šypsosi TAU svečias, po kiek metų perėmęs ir dėstytojo vaidmenį.

„Man la­bai pa­si­se­kė, nes ma­ne gy­ve­ni­mas su­ves­da­vo su di­de­liais žmo­nė­mis. Aš ne gi­riuo­si – aš kons­ta­tuo­ju fak­tus“. (Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.)

Pažintis su V. Landsbergiu

1975 m., bebaigdamas studijas, V. Pauliukaitis diplominiam darbui pasirinko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio temą – tuomet lietuvių kompozitorius ir dailininkas būtų šventęs 100 metų jubiliejų. „Pats pasirašiau scenarijų – domėjausi M. K. Čiurlioniu. Mano dėstytojas ir darbo vadovas Henrikas Šablevičius, žymus mūsų dokumentininkas, sako: „Klausyk, aš to tavo scenarijaus, kurį čia parašei, netvirtinsiu. Yra čiurlionistas Lietuvoje, aš jau jam paskambinau, tu tuos popierius nunešk pas jį.“ Kaip jūs suprantate, tai yra Vytautas Landsbergis“, – pasakoja režisierius.

Tiesa, tuo metu V. Landsbergis buvo paprastas dėstytojas, profesorius – ne toks žymus kaip dabar: gyveno kukliame dviejų kambarių bute Raudonosios Armijos (dabartiniame Savanorių) prospekte, Vilniuje.

Nuėjęs pas profesorių su savo parašytu scenarijumi, sulaukė klausimo: „Ko tu į tą Čiurlionį lendi –
toks jaunas bachūras?“ „Man labai įdomu. Jeigu galit, būkit malonus – paskaitykit“, – prisimena atsakęs V. Pauliukaitis. Nors atrodė, kad V. Landsbergiui jis nepaliko teigiamo įspūdžio, kitą dieną jam paskambinęs būsimasis režisierius sulaukė komplimento: „Šitie tavo parašymai man labai patiko.“ Profesorius net pasisiūlė pagroti – scenarijuje buvo keli fortepijono intarpai.

„Šiaip tai aš jo privengiau – man, jaunam vaikinui, jis atrodė griežtokas žmogus. Toks mažakalbis. Bet jis man atidarė kitas duris – nuvykti į Kauną, pas M. K. Čiurlionio seserį, tuometę Čiurlionio dailės galerijos direktorę. Aš jai labiau patikau nei Vytautui“, – džiaugiasi svečias.

Lietuviškas pavydas

V. Pauliukaitis neslepia, kad diplominis darbas jam atvėrė kelią šiek tiek padirbti centrinėje televizijoje, Maskvoje. „Jie sužinojo, kad mano tėvas buvo politinis kalinys, ir man užsidarė stažuotės Lenkijoje ir kitur. Bet iš televizijos manęs neišmetė – gal dėl to, kad labai stengiausi dirbti. O stengiausi dėl savęs. Režisierius yra egzaminų laikytojas – aš ir dabar laikau egzaminą prieš jus. Man labai svarbu, kad viskas eitų kaip sviestu patepta“, – prisipažįsta.

Rusijos televizijoje V. Pauliukaitis turėjo tris dideles programas, nors, kaip pats tikina, būtų galėjęs turėti ir daugiau. Tarp jų – ir „Metų daina“, ir apie keturias valandas trunkantis „Naujųjų Metų žiburėlis“. „Tai man buvo didelė mokykla, – sako svečias. – Aš čia, kaip režisierius, dirbau su keturiomis kameromis, ten – su vienuolika.“

Visgi V. Pauliukaitis turėjo grįžti į Vilnių: buvusi kolegė rašė skundus, kad, kol jis dirba Maskvoje, ji turi Lietuvoje dirbti už jį. „Čia tikra nesąmonė: jei nedirbi – negauni pinigų, – tikina TAU svečias. – Lietuviško pavydo yra daug. Ir ačiū Dievui – tai neleidžia mums užmigti, stumia truputį į priekį.“

Drebėjo kinkos

Lietuvos televizijoje režisierius dirbo muzikos redakcijoje ir kūrė daugiausia klasikinės muzikos programas: prie estradinės muzikos jaunų režisierių tuo metu niekas neprileido. Toks darbas leido V. Pauliukaičiui susipažinti su garsiais Lietuvos dainininkais: Gražina Apanavičiūte, Virgilijumi Noreika, Vaclovu Daunoru, Nijole Ambrazaityte ir daug kitų.

„Man, tada jaunam žmogui, kinkos drebėjo su jais dirbant. Turėjau žinoti viską, ką jie yra paruošę, ir įtikinti, kad darytų taip, kaip reikia kadre. Scena ir kadras – labai skirtingi dalykai“, – įsitikinęs režisierius.

Nors jam dažnai šypsodavosi laimė, kaip ir norėjo, dirbti muzikos režisieriumi, taip nebuvo visada. Kartą buvusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovė Tatjana Sedunova jam tarė: „Klausyk, baik su ta opera – jau nusibodai. Pažiūrėk, kaip jie gražiai šokinėja.“

„Viską žinau apie baletą“

Nuo pat vaikystės baletas V. Pauliukaičiui atrodė juokingas, ypač – su trumpais sijonėliais šokinėjančios pagyvenusios damos. Kartą mama jį net išsivedė iš salės: taip juokėsi, kad trukdė kitiems žiūrėti pasirodymą. „Man buvo juokinga, nes aš nesupratau“, – prisipažįsta TAU svečias.

Suprasti baletą režisieriui padėjo pasaulinio garso balerina Maja Pliseckaja, tuo metu Lietuvoje mokiusi Lietuvos baleriną Eglę Špokaitę. O V. Pauliukaitis gavo leidimą ateiti į repeticijas. „Kaip tai įdomu! Kai sėdi salėje, nesupranti, kiek ten įdėta“, – sako jis, tuomet nusprendęs pabandyti nufilmuoti baleto šokėjus. Ir, pasak režisieriaus, atsitiko nuostabus dalykas.

„Mes nufilmavome Joną Katakiną su Nina Antonova, buvo labai įdomi choreografija: kūnas aplink kūną raizgosi kaip medžio šaknys. Ir aš pasiūliau antru planu nufilmuoti miške medžius, šakas be lapų. Ir ką jūs galvojate? Tarptautiniame televizijos filmų konkurse gavome sidabro medalį. Tada supratau, kad viską žinau apie baletą“, – juokiasi V. Pauliukaitis.

Nuo to laiko teko nufilmuoti nemažai legendinių baleto šokėjų: Leokadiją Aškelovičiūtę, Vytautą Kudžmą, Petrą Skirmantą, Nerijų Jušką. Ir laikui bėgant režisieriaus nuomonė apie baletą pasikeitė: „Tai buvo labai įdomu. Tai yra toks puikus dalykas, kur be žodžių mes galim viską suprasti, jeigu žiūrim, ką jie nori mums pasakyti. O pasako labai daug.“

„Visą gyvenimą neturėjau profesinio užnugario, – atvirauja režisierius V. Pauliukaitis. – Neturėjau nei gerų tetų, nei gerų dėdžių, kurie man padėtų. Taip buvo. Viską stengiausi padaryti pats ir man neblogai klojosi.“ (Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.)

Didžiausias turtas – žmonės

1986 m. sulaukęs skambučio iš Vilniaus koncertų ir sporto rūmų direktoriaus, V. Pauliukaitis priėmė jo pasiūlymą – įsidarbino renginių režisieriumi. Tai buvo ne tik koncertai – be jo talento neapsiėjo ir pirmasis Lietuvoje grožio konkursas „Mis Lietuva“. Tačiau ilgainiui grožio konkursai jam tapo nuobodūs ir TAU svečias džiaugiasi gavęs įdomesnių darbų.

„Tai pasaulinės parodos EXPO. Turėjau laimės režisuoti dvi programas: vieną Ispanijoje, kitą Vokietijoje“, – dalijasi V. Pauliukaitis ir pasakoja, kad viskas pavyko geriau, nei tikėjosi: net gavus naktinį pasirodymo laiką, pavyko žiūrovų dėmesį lauke išlaikyti pusantros valandos ir netgi gauti apdovanojimą.

Nepriklausomybės metais režisierius turėjo darbo ir operose, ir spektakliuose, tačiau jam ypač įsiminė 1991-ųjų sausio įvykiai. Sužinojęs, kad užimtas Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, suprato, kad turi padėti transliuoti įvykius pasauliui iš S. Daukanto gatvės Kaune. „Dirbome ištisas paras. Televizija yra didžiulis reikalas. Tada iš Daukanto gatvės pasaulis sužinojo, kas gi čia vyksta“, – prisimena svečias.

Visgi režisierius tikina, kad didžiausias jo turtas – įvairiose televizijose, teatruose, koncertų salėse sutikti žmonės, tarp kurių – ir pasaulinio garso įžymybės: balerina M. Pliseckaja, dirigentas ir violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, disko muzikos žvaigždė Gloria Gaynor.

„Man labai pasisekė, nes mane gyvenimas suvesdavo su dideliais žmonėmis. Aš ne giriuosi – aš konstatuoju faktus“, – sako svečias ir kviečia visus, turinčius laiko, atsigręžti į meną: kai žiūrime, klausome, skaitome, pasak jo, išsivaduojame iš dienos šaršalų, kurių tikrai nestinga.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt