Vytauto Voverio knyga „Šventasis karas“ – istorijos pamoka ne tik moksleiviams

„Šventasis karas“ – žodžiai iš tarybinio laikotarpio dainos, apdainavusios Antrojo pasaulinio karo žygdarbius. Tarybiniuose istorijos vadovėliuose dėmesio skirta buvo šešioliktajai lietuviškajai šaulių divizijai. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad divizijos kariai daug prisidėjo prie hitlerinės Vokietijos planų sužlugdymo.

Nuo 1943 metų vasario mėnesio iki karo pabaigos, kaudamasi su hitleriniais okupantais, lietuviškoji šaulių divizija nuėjo 386 kilometrus, išvadavo 648 gyvenvietes, nukovė ir sužeidė per 34 tūkstančius priešo kareivių ir karininkų, išvedė iš rikiuotės daug technikos: 108 tankus, 50 šarvuočių, 111 minosvaidžių, 769 kulkosvaidžius. Žurnalistas ir rašytojas Vytautas Voveris, surinkęs archyvinę medžiagą, knygoje „Šventasis karas“ pristatė kitą 16-osios lietuviškosios divizijos pusę.
Rugsėjo 18 d. Elektrėnų viešojoje bibliotekoje vykusiame V. Voverio knygos „Šaltasis karas“ pristatyme knygos autorius dalyvauti negalėjo. Serga. Knygą pristatė kraštotyrininkas, rašytojas Vytautas Indrašius ir Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabelskas.
Rašytojas Vytautas Indrašius pa­­pasakojo apie knygos autorių V. Voverį ir knygos išleidimo aplinkybes. Dimisijos kapitonas Vytautas Voveris, karo žurnalistas. 2004 metais III „Lietuvos balso” (JAV) istorinės prozos konkurse už knygą „Čia mūsų žemė“ apdovanotas trečiąja premija. Knygų „Trečioji savanorių karta“, „Pasienietis Gintaras Žagunis. Laisvės gynėjo kelias“ autorius. Monografijos „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija“, enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ (VIII–X t., 2008–2015 m.) bendraautoris.
Knyga „Šventasis karas“ yra jau 5-oji Vytauto Voverio knyga. Joje pasakojama 16-osios Lietuviškosios divizijos, suformuotos Antrojo pasaulinio karo metais ir priklausiu­sios Raudonajai armijai, istorija. Šios knygos nedrįso spausdinti keletas žinomų leidyklų, nedrįso spausdinti Krašto apsaugos ministerija.
V. Indrašius pateikė knygoje paminėtus faktus, kad divizijoje lietuviai nebuvo vertinami. Štai ištrauka iš knygos:
„…Su tuo, kaip ten jis, na tuo seržantu mes gerai susitvarkėme, bet jis ne vienintelis liaudies priešas, divizijoje jų yra ir daugiau… – mokė Bartašiūnas. Maktelėjo pilną stiklinę degtinės ir net nesusiraukė, tik sukriuksėjo patenkintas.
– Na, Josifas Marcijanovičius!.. Geležinis čekistas… – pataikavo Bar­tašiūno pavaduotojas Jonas Čebelis.
Bartašiūnas kukliai numojo ranka:
– Draugai! Mūsų – čekistų – pareiga išaiškinti ir nukenksminti tokius užsimaskavusius priešus čia, užnugaryje, dar prieš išvykstant į frontą, nes ten jau gali būti per vėlu.
Turiu žinių, kad ir daugiau smetoninių karininkų, unteroficierių ir kareivių panašiai elgiasi: komanduoja lietuviškai, laikosi fašistinių statutų, o Raudonosios armijos statutus per nieką laiko, tik pašiepia, nerodo jokios pagarbos politiniams darbuotojams. Todėl reikalauju budrumo ir dar kartą budrumo!…“. To budrumo netrūko nei karo, nei pokario metais. Lietuviams nebuvo suteikti TSRS didvyrių vardai. Bet už narsumą apdovanotos buvo ke­lios divizijoje tarnavusios moterys – virėjos, sanitarės – vadinamos lauko žmonomis.
Susitikime taip pat buvo pristatytos knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ (10 tomų).
Knygos pristatyme dalyvavo „Vers­mės“ gimnazijos moksleiviai, kurie istoriją sužinojo iš žmonių, medžiagą rinkusių ypatinguose archyvuose. Kitokią istoriją sužinojo ir kiti renginyje dalyvavę elektrėniškiai.

Julija Kirkilienė