Vytauto Valiušio keramikos muziejuje – neeilinis poezija apipintas atminties vakaras

Vasario 15 dieną po Vytauto Valiušio keramikos muziejaus skliautais skambėjo kraštiečio poeto posmai ir dainos. Į neeilinį renginį – atminties vakarą „Gimęs pačiu laiku“, skirtą poeto Algimanto Baltakio 95-osioms gimimo metinėms paminėti – susirinko gausybė žmonių. Sausakimšoje konferencijų salėje buvo dalijamasi prisiminimais apie poeto asmenybę, jo gyvenimą bei charakterio bruožus, įsirėžusius jo artimųjų, bičiulių ar jį pažinojusių žmonių atmintin.

Išskirtinis renginys poeto garbei

Vasario 15-ą poetui A. Baltakiui būtų sukakę 95-eri. Poeto gyvenimo šventės ir eilėraščių atminties vakaras buvo surengtas Utenos kraštotyros muziejaus, Vytauto Valiušio keramikos muziejaus, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos ir Leliūnų bibliotekos bendradarbiavimo pastangomis.

Renginyje dalyvavo poeto dukra Eglė Kvintienė, anūkė Ieva Kvintaitė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Brasiūnienė, vyr. specialistė Regina Skomskienė, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, poeto A. Baltakio eiles skaitė bei dalijosi prisiminimais Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, A. Baltakio bičiulis, garsus naujosios kartos lietuvių poetas, eseistas, dainų tekstų autorius bei žurnalistas Rimvydas Stankevičius.

A. Baltakis (1930-2022 m.) – literatūros klasikas, poetas, dainų tekstų autorius, literatūros kritikas, vertėjas, redaktorius, priklausantis vadinamajai „trisdešimtųjų metų gimimo“ Lietuvos poetų kartai. Tai vienas žinomiausių Lietuvos poetų, išleidęs gausybę poezijos knygų, kartu su bičiuliu poetu Justinu Marcinkevičiumi prisidėjęs prie festivalio „Poezijos pavasaris“ steigimo, pats tapęs šios poezijos šventės laureatu 1966 metais bei įvertintas gausybe kitų garbingų apdovanojimų. A. Baltakio poezijai būdingas nuoširdus lyrizmas, viešas oratoriškas kalbėjimas, derantis su tyliu įsiklausymu į pasaulį ir save. Daugelis poeto eilėraščių yra tapę dainomis („Utenos dienos“ žiniomis apie – 200).

Nepaprasto poeto nepaprastas gimtadienis

„Kažkada vasario 15 dieną poetas rašė: „Šiandien man 66-eri. Kadangi Alfa ligoninėj iš anksto tradicinio pasisėdėjimo neruošiau. Nebent kas ateitų nekviestas“. Vėliau rašė: „Nors nieko į gimtadienį nekviečiau, visą vakarą butas buvo pilnas žmonių. Atėjo Justinas, Mikas, vėliau Kvintų šeima, pabaigoje Sauliaus ketvertukas. Anūkės lieka pas mus nakvoti“. Labai džiugu, kad jūs, kviesti ir nekviesti, susirinkote į gimtadienį, nepaprastą, bet jubiliejinį gimtadienį, nepaprasto poeto – eseisto, vertėjo, to, kuris kvietė prisėsti ant slenksčio ąžuolinio, to, kuris atnešė labai daug grožio, lyrikos. Ir kaip ir tame gimtadienyje, kurio poetas neketino švęsti, taip ir šiandieną susirinko netikėta gausybė svečių“, – cituodama poeto žodžius iš dienoraščio renginį pradėjo Vytauto Valiušio keramikos muziejaus kultūrinių veiklų kuratorė Jolita Bučelienė.

Atminties vakarą dainomis, kuriose skambėjo poeto A. Baltakio žodžiai, spalvino Leliūnų bibliotekos moterų kvartetas (vadovė Danutė Mažliokienė) bei leliūniškė Kristina Tamašauskienė.

Spindėjo gyvenimo džiaugsmu

Poeto bičiulis R. Stankevičius renginio metu dalinosi prisiminimais apie draugystę su A. Baltakiu.

„Yra daugybė dainų sukurtų A. Baltakio poezijos tekstais. Kai dainą dainuoja visa Lietuva ir mažiausiai pusė tų dainuojančių yra nuoširdžiai įsitikinę, kad dainos žodžiai yra liaudies, tai yra didžiausias įvertinimas ir poeto pripažinimas. Galėčiau apie Algimantą kalbėti labai ilgai, nes mūsų draugystė buvo betarpiška, ypač paskutiniais jo gyvenimo dešimtmečiais. Daugybę kartų lankiausi svečiuose pas jį, susiskambindavome kone kiekvieną dieną. Ko man iš tiesų dabar labai trūksta. Per kiekvienas Velykas ir Kalėdas aš pabusdavau nuo A. Baltakio giesmės. Jis turėjo įprotį anksti ryte, kaip ir dera krikščioniui, man paskambinti ir nė nepasisveikinęs pradėdavo giedoti šventą giesmę.

Nebuvo lengva prie to priprasti. Bet, laikui bėgant, aš tai pamilau ir net laukdavau. Kai A. Baltakis mirė, ir buvo pirmos Kalėdos, Velykos be jo skambučio ir giesmės, tuomet supratau, kaip stipriai šis žmogus įėjo į mano gyvenimą...“, – prisiminimais dalijosi R. Stankevičius.

Poeto bičiulio teigimu, A. Baltakis būtų buvęs poetu, net jeigu ir nebūtų rašęs eilėraščių, nes jis spindėjo savo gyvenimo džiaugsmu.

„Net jo dienoraščiuose galima matyti, kiek jo širdyje buvo vietos ir paukščiukui, ir vėjui, žaidžiančiam medžių viršūnėse, ir samanėlei kiekvienai... Jis, rašydamas apie tai, neturėjo tikslo sublizgėti, jis rašė, nes tai jam buvo nuoširdžiai svarbu“, – kalbėjo poeto bičiulis.

A. Baltakio dukra E. Kvintienė dalinosi jautriais prisiminimais, žavėjosi savo tėčio eilėraščiais apie meilę, kurie buvo skirti jos mamai. Ji dėkojo visiems susirinkusiems už skirtą dėmesį, šilumą, pagarbą poetui bei džiaugėsi, kad tiek daug žmonių prisimena A. Baltakį, kuris liko gyvas lietuvių atliekamose dainose.