Vyrų pro­ble­ma – kad „ne­tu­ri“ pro­blemų

Koks gi tu­ri būti vy­ras? Ryž­tin­gas, do­mi­nuo­jan­tis ir tvir­tas? Ar rūpes­tin­gas, jaut­rus ir švel­nus? Vi­suo­menė tar­si pa­ti neap­sisp­rend­žia: tai­ko jiems kon­ser­va­ty­vius ste­reo­ti­pus, bet ke­lia li­be­ra­lius lūkes­čius. „Tai iš kur vy­rams ži­no­ti, ko­kie jie tu­ri būti?“ – svars­to Ly­gių ga­li­my­bių kont­ro­lie­riaus tar­ny­bos eks­per­tas Do­na­tas Pau­laus­kas. Pa­sak jo, Lie­tu­vo­je va­duo­ja­ma­si iš tam tikrų ste­reo­tipų, bet kar­tu sun­kiai prii­ma­mas nau­jas po­žiū­ris. Ne­ga­na to, vy­riš­ku­mas šiais lai­kais iš­gy­ve­na ne krizę, o stag­na­ciją. „Tos va­di­na­mo­sios krizės aš ne­tgi lauk­čiau“, – sa­ko Do­na­tas.

Lapkričio 7-ąją – dėmesys vyrams

Šiandien, lapkričio 7-ąją, švęsime Tarptautinę vyrų dieną. Ji kasmet minima pirmąjį lapkričio šeštadienį. 1999 m. Michailo Gorbačiovo inicijuotą šventę patvirtino Jungtinių Tautų Organizacija.

„Jeigu mes turime Moterų solidarumo dieną, tai, man atrodo, visai verta turėti ir Vyrų dieną. Jei kažkurią dieną nukreipiame savo dėmesį į vienos lyties padėtį, norėdami paminėti, pagerbti, tai logiška, kad kažkada atsisukame ir į kitą lytį, atkreipiame dėmesį, su kuo susiduria, kaip gyvena ji“, – mano pašnekovas.

Šia proga su Donatu kalbamės apie vyriškumo pokyčius. Kaip laikui bėgant kito vyriškumo samprata, kokius vyrus moterys nori matyti šalia savęs ir galiausiai kaip jaučiasi jie patys – ką sau leidžia, ko ne?

Vyrų dilema – kaip būti tvirtam, bet jautriam?

– Esate parašęs knygą apie vyriškumą. Kodėl Jums buvo įdomi ši tema?

– Mano pirma knyga buvo apie feminizmą, norėjosi pakalbėti apie tą temą, kuri vis dar yra tabu. Feminizmas vis dar yra negatyvus žodis. Bet mano tikslas buvo parodyti, kad yra atvirkščiai – feminizmas buvo geriausia, kas galėjo nutikti moterims per visą istoriją. Nors paradoksalu – mes manome, kad tai yra blogiausia, kas gali nutikti moteriai, vertinant iš stereotipinių pozicijų. O kai pradėjau mąstyti, apie ką dar galiu pakalbėti, natūraliai priėjau prie vyriškumo temos.

Vyriškumo tema vis labiau aktualėja, mes matome ir identifikuojame daugiau problemų, tarsi turime daugiau poreikio pakalbėti ir apie vyrų situaciją, nes mes įpratę manyti, kad vyrai dominuoja, valdo pasaulį, jie su problemomis nesusiduria, vyrai yra tarsi atsparūs stereotipams ir vidinėms lyčių dramoms, problemoms. Man norėjosi parodyti, kad lyčių lūkesčiai ir visuomenės normos paliečia ir vyrus. Tik reikia giliau pasikapstyti jų gyvenimuose. Pamatysime, kad tikrai šitų visų stereotipų įtaka yra ne ką mažesnė.

– O kaip apibūdintumėte sąvoką „vyriškumas“? Kas į ją įeina?

– Aš sąmoningai vengiu apibrėžimo, kas tai yra. Jei pasakysiu, kas tai yra, automatiškai pateiksiu kažkokį apibrėžimą, turintį savo ribas, o kai jį pateiksiu, neišvengiamai kažkas į jį nepateks, kažkaip atskirsiu, kas vyriška, kas moteriška. Manau, kad kiekvienas vyras pats sau nustato, kas yra vyriška, ir aš tikrai neturiu teisės kištis su savo apibrėžimu. Manau, kad čia kiekvieno žmogaus apsisprendimas.

– Bet visuomenė to skirstymo nevengia, o ir moterys vis kartoja, kad nebėra vyriškų vyrų, kad jie sumoteriškėję. Kaip keitėsi vyriškumo samprata, bėgant metams?

– Taip, išties gyvename labai įdomiu laiku, kai įvyksta pokyčių šioje srityje, bet labai įdomiu kampu. Mes matome, kad konservatyvias nuostatas ilgainiui pakeičia progresyvios. Mes vis labiau laisvinamės iš tam tikrų vaidmenų, stereotipų ir pan.

Bet ką mes (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, – aut. past.) matome iš savo nuomonių tyrimų, kuriuos atliekame periodiškai? Matome dvigubus vykstančius procesus. Stereotipinės nuostatos nėra dingusios – kai kalbame apie tai, koks turi būti vyrų vaidmuo, matome, kad lietuviai vis dar labai konservatyviai suvokia, ką turi daryti vyras. Didesnė visuomenės dalis mano, kad vyras turi labiau rūpintis karjera nei moteris, uždirbti daugiau negu moteris. Šitie vaidmenys nėra pasikeitę. Bet kai užduodame klausimų apie būdo bruožus, koks vyras gali būti, matome didėjantį visuomenės palaikymą liberalesniam vyriškumui. Visuomenė pradeda norėti, kad vyras būtų jautresnis, švelnesnis, šeimyniškesnis. Atsiranda naujų normų, tik tiek, kad individualiam vyrui labai sunku suprasti: kokiam man tada būti, kaip suderinti tuos vaidmenis?

Kaip viskas keisis? Nebūtinai gali būti taip, kad progresyvios nuostatos tiesiog pakeis konservatyvias, gali tiesiog būti didėjantis pleištas tarp vienos ir kitos pusės.

Užstrigę savo vaidmenyse

– Pasigirsta nuomonių, kad vyriškumas išgyvena krizę.

– Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Žodis „krizė“ reiškia, kad kažkas sutriko, pablogėjo, įvyko koks nors negatyvus pokytis. Aš kiekvieną dieną dirbu su lyčių lygybę charakterizuojančiais duomenimis, kurie parodo realią situaciją. Galios disbalansas vis dar yra vyrų naudai. Viešasis gyvenimas prisodrintas vyriško autoriteto ir galios. Krizės čia pagal objektyvius rodiklius ir duomenis nerandame.

Galbūt ji yra asmeniniame šeimos gyvenime? Bet ir čia, žiūrėdami į statistiką, kiek vyrai eina vaiko priežiūros atostogų, kiek dalijasi lygiavertiškai buities priežiūros darbus, didelių pokyčių nematome. Kasmet po 1 proc. daugėja vyrų, einančių vaikų auginimo atostogų, bet bendras procentas vis tik yra nedidelis – 24 proc.

Sakyti, kad yra krizė, man būtų per drąsu. Aš interpretuoju šią padėtį kaip vyrų stagnaciją, užstrigimą savo vaidmenyje. Moterys jau išsilaisvino iš savo vaidmenų, kurie anksčiau buvo gera žmona ir gera mama. Moterys eina pirmyn ir jau labai seniai, bet vyrai vis dar yra užstrigę savo vaidmenyse. Ir iš visuomenės apklausų matome, kad jie save vis dar tapatina su šeimos galva, mano, kad pagrindinė rolė yra būti šeimos maitintojais. Matau užstrigimą savo vietoje ir nenorą, negalėjimą ar nemokėjimą keistis, nežinojimą, kaip prisitaikyti prie kintančių moterų vaidmenų. Nes jos nebe tokios pat, kokios buvo prieš 100 metų.

– Kokie turėtų būti tie žingsniai, kad ir vyrai eitų į progresyvumą?

– Tos krizės aš netgi laukčiau. Įsivaizduojama, kad vyrų gyvenimas pablogės, kai jie užleis savo pozicijas moterims, kai ir jos galės būti lygiavertės lyderės, o jie daugiau padės šeimoje. Manoma, kad tada jau bus vyriškumo krizės atvejis. Bet aš kaip tik manau, kad vyrų gyvenimas pagerės. Matome daug teigiamų pokyčių, kai atsiranda daugiau lyčių lygybės. Tos krizės net nevadinsime krize, o džiaugsimės, matydami progresą.

Kokį pasitvirtinusį receptą išbandė moterys? Jos turėjo socialinius judėjimus, nelaukė, kol kažkas už jas išspręs problemas, suteiks teisių ar išlaisvins. Jos tai darė pačios. Kyla klausimas: ar nereikėtų to paties pabandyti ir vyrams? Jie kol kas neturėjo tokių grandiozinių išsilaisvinimo iš savo vaidmens judėjimų. Jei mes, sudėję rankas, laukiame, kad kažkas pakeis mūsų gyvenimą, sunku tikėtis, kad taip ir įvyks.

Manęs per knygų pristatymus klausdavo auditorijose, kodėl nekalbu apie vyrus, juk ir jie patiria daugybę problemų. Aš sutinku, bet tada klausdavau: kodėl jūs patys nešnekate apie savo problemas, kodėl aš turiu šnekėti už jus? Išeitis paprasta – turime suremti pečius ir kalbėti apie problemas patys.

Slepiamos problemos kainuoja sveikatą

– Užsiminėte apie vyrų problemas. Kokios būtų įvardijamos kaip didžiausios?

– Jos susijusios daugiausia su vyrų emocine sveikata. Kyla iš siaurų lyčių vaidmenų. Patys vyrai save sieja su konservatyviu vaidmeniu. Jie tiki stereotipais ir automatiškai jiems pasiduoda, bando juos atitikti, nes kitaip yra baudžiami. Daugiausia tai siejama su gebėjimu išlaikyti šeimą, tuo, kad vyras neturi rodyti emocijų, kad turi išlikti šaltas ir racionalus, raumeningas, ištvermingas, stiprus. Visa tai sueina į pakankamai siaurą vaidmenį, taikomą vyrams, kurį labai sunku įgyvendinti nuolatos –
24 val. per parą. Kai nuklystame nuo jo, o nuklystame dažnai, tuomet vyrai jaučiasi nevyriški, neįgyvendinantys stereotipų ir susiduria su emocinėmis problemomis, kurių spręsti irgi negali, nes mano, kad negali kreiptis pagalbos.

Pasak psichologų, vyrai labai jautriai reaguoja į onkologines ligas, skyrybas, tai, kad netenka darbo, bet vietoj to, jog kažkur kreiptųsi pagalbos, yra linkę užglaistyti problemas ir net elgtis savidestrukciškai: tai ir alkoholio vartojimas, ir nusikalstamumas, ir net kritiniai dalykai kaip savižudybė. Galiausiai tai susiveda į tai, kad Lietuvoje vyrai gyvena 10 metų trumpiau nei moterys. Šis skirtumas yra didžiausias būtent Lietuvoje iš visų ES šalių. Vidinių išgyvenimų užgniaužimas, sakyčiau, ir yra didžiausia problema.

– Kuri pasireiškia agresija?

– Taip. Iš esmės vienintelė emocija, leidžiama vyrui, dėl kurios jis netaps nevyriškas, yra pyktis. Piktas vyras gali būti, bet jei rodo savo liūdesį, jautrumą, švelnumą, tarsi tampa pažeidžiamas. Nuo jų ir stengiasi atsiriboti. O ta agresija gali būti nukreipta tiek į save, tiek į artimuosius. Kai mes klausiame, iš kur ta agresija atsiranda, kai taip puikiai gyvename, viena iš priežasčių ir yra vyrų emocinė būklė, kuri apleista, į kurią kreipiame vis dar per mažai dėmesio. Tai prasideda ir nuo to, kai mažam berniukui sakome: „Neverk, nebūk kaip boba!“ Tokios frazės paskui gali turėti rimtą įtaką.

„Ko mes norime – kad būtų apšepę, baisūs ir purvini?“

– Šiais laikais dažnai pastebimas vyrų elgesio pokytis: atsiradęs narciziškumas, didelis dėmesys išvaizdai...

– Bet man kyla klausimas: o ko mes norime – kad būtų apšepę, baisūs ir purvini? Tarsi priekaištaujama, kad rūpinamasi savo išvaizda. Aš kritiškai žiūriu į kažkokių savybių pririšimą prie vienos lyties bruožų. Tarkime, 17–18 a. vyriškumo supratimas Vakarų Europoje buvo susijęs su puošnumu, ekstravagantiškumu, ištaigingumu. Tai buvo vyriškumo bruožai. Jie įkūnydavo aukščiausią vyriškumo etaloną. Šiandien atrodo keista, juk jie ir pėdkelnes mūvėdavo, ir perukus dėvėdavo, ir makiažą... Savybių pririšimas prie lyties yra labai sąlyginis. Klaidinga manyti, kad prigimtinai nusižengiame vienos ar kitos lyties nustatymams, jei ir vyrai staiga tiek pat ar daugiau dėmesio ima skirti savo išvaizdai. Nereikia to sureikšminti kaip krizės ženklų.

– O kokių pokyčių atsirado santykių srityje?

– Ir čia šis tas keičiasi, ypač po skandalų „#MeToo“. Anksčiau tarsi vyras turėjo pradėti santykius, kontaktą su moterimi kaip buldozeris, nes tarsi turi tam pirmenybę. Ir iš šitos teisės, kurią buvome palikę vyrui, kad jis pirmas turi pradėti pažintį, užkariauti moterį, matome nesveiką dominavimą. Tokį, kuris nėra laukiamas. Ta tradicija mums pakišo koją ir suformavo nesveikų santykių pagrindą, kur viena lytis yra pasyvi ir kažko laukia. Reikia nesivadovauti nebyliomis taisyklėmis, o labai aiškiai bendrauti, kalbėtis apie savo santykius ir poreikius. Klausti ir kalbėtis. Skandalas, manau, pakeitė galios santykį – moterys nebėra pasyvios santykių partnerės, jos pradėjo apie tai kalbėti pačios, kad nebūtinai tyla reiškia sutikimą. Nelygiavertiški santykiai, prasidedantys nuo vyro dominavimo, šiuolaikiniam pasauliui nebetinka. Nauja kultūra atneša daugiau šnekėjimosi ir bendravimo.

Nebijokite „moteriškų“ profesijų ir pažeidžiamumo

– Dar vienas svarbus visuomenės aspektas – vyrų dalyvavimas švietimo sistemoje. Jų yra gerokai per mažai.

– Iš tikrųjų daugiau nei 80 proc. mokytojų yra moterys. Ši sritis yra ypač feminizuota. Švietimą priskiriame moteriškai profesijai, įsivaizduojama, kad tai joms iš prigimties lemta, tinka, kad moteris ir švietimas yra tobulas derinys. Bet iki 20 a. pr. buvo visiškai priešingai – švietimas buvo absoliučiai vyriška profesija, iki tol nebuvo galima įsivaizduoti, kad moteris bus užvaldžiusi šį sektorių. Tiesiog itin ilgą laiką moterys net neturėjo galimybės apskritai gauti aukštojo išsilavinimo. Tai matome, kaip keitėsi, kas yra moteriška, kas yra vyriška, priklausomai nuo laikmečio. Gerindami vienos pusės padėtį, pamirštame kitą. Reikia ir vyrus skatinti dirbti vadinamosiose moteriškose srityse. Mažai dirbame šita kryptimi.

– Ko palinkėsite sau ir kitiems Vyrų dienos proga?

– Nebijoti būti pažeidžiamiems. Vyro rolė tarsi yra užprogramuota, kad vyras būtų nuolat tvirtas, nepalaužiamas. Tvirtumas, atrodo, yra vyriškumo sinonimas. Bet man norisi, kad atkreiptume dėmesį į pažeidžiamumą, nes visi esame žmonės, o ne robotai ir mašinos, pažeidžiamumo nereikėtų bijoti. Kai jo bijome, susiduriame su labai sudėtingais jausmais. Jaučiamės pažeminti, netenkantys vyro vardo, statuso neverti. Aš manau, kad pažeidžiamumas turi ir galios, sugebėjimą suprasti, kad turi problemų, nesi robotas, turi ieškoti pagalbos, o ne laukti, kaip pasibaigs problemos ir pasimirš. Linkiu sugebėti pažiūrėti pažeidžiamumui tiesiai į akis. Tai yra ir mūsų stiprybė. Tai galėtų prailginti ir mūsų vyrų gyvenimo metus, kurie, deja, palyginti, trumpi.