Vyrams medžioklė tapo šeimos tradicija

Trys broliai Tadas, Algirdas, Rimvydas ir jų tėvas Vaidas Skuodai medžioja visą savo gyvenimą. Ši veikla jiems tapusi ne tik gyvenimo būdu, bet ir šeimos tradicija.

Visko pradžia – senelis

Skuodų šeimos vyrų medžiojimo istorija prasidėjo nuo senelio, kuris buvo vienas iš nedaugelio pradininkų Lapiuose. Lapių pagrindinės mokyklos pavaduotojas ūkio reikalams V. Skuodas su tikrosiomis medžiojimo ištakomis sieja savo tėvą, kurį šio užsiėmimo išmokė kaimynas. „Tada draugijų jokių nebuvo, tai kas medžiojo – medžiojo vienas. Lapiuose buvo trys medžiotojai, tarp kurių – ir mano tėvas“, – pasakojo Vaidas. Senelis intensyviau medžiojo grįžęs po tarnybos kariuomenėje. „Tėvas juokaudavo, kad į mišką išėjo tik išmokęs vaikščioti. Ir aš vaikus pradėjau į mišką nuo mažens vestis“, – kalbėjo Vaidas.

Vyriškio tėvas medžiojo iki pat mirties, o tuo pačiu savo pomėgiu užkrėtė ir medžioklės išmokė sūnų, pastarasis visą patirtį perdavė savo trims sūnums, kurie be medžioklės neįsivaizduoja gyvenimo. „Kai sueina aštuoniolika, visi vaikinai vairavimo teises laikosi, o aš pirmiausia norėjau turėti medžiotojo bilietą. Man tai buvo svarbiausia: į mišką išeiti kaip visaverčiam medžiotojui“, – prisiminė vidurinysis Vaido sūnus, Lapių pagrindinės mokyklos pavaduotojas socialiniams reikalams Algirdas.

Šis užsiėmimas yra priimtinas visai šeimai, todėl medžioklės veikloje dalyvauja visi. „Jeigu darbas trukdo medžioklei – keisk darbą, žmona trukdo – keisk žmoną“, – šmaikštavo tėvas. Vyrai juokavo, kad žmonų keisti nereikėjo, nes jos priprato prie vyrų pomėgio. „Mano žmona anksčiau visiškai nebuvo domėjusis medžiokle. Bet suprato, ką mums ji reiškia, ir priėmė tai“, – džiaugėsi Algirdas, kurio sūnelis Ąžuolas visada nori dalyvauti medžioklės reikaluose. „Vaikas išgirsta, kad važiuosiu į medžioklę, ir labai nori kartu“, – sakė Algirdas. Tiesa, kol kas Ąžuolui leista medžioklę stebėti tik kartą.

Aistra ginklams

Skuodų šeima turi tradiciją ginklus perduoti iš kartos į kartą. Pats seniausias – vokiškas šautuvas, pagamintas dar 1939 m. Visi ginklai veikia ir šiandien, tačiau vyrai patikino, kad juos naudoja tik išskirtinėmis progomis.

„Buvau nusižiūrėjęs vieną šautuvą, kuris man labai patiko. Tai sutarėm, kad atiteks pirmajam anūkui. Apsidžiaugiau, kad mano sūnus Ąžuolas ir yra pirmasis anūkas“, – apie vieno iš senesnių ginklų likimą pasakojo A. Skuodas.

Medžiotojai pripažino, kad visi jaučia didžiulę aistrą ginklams. „Turbūt jeigu ir valgyti neturėtumėme, vis tiek ginklo neparduotumėme“, – juokavo jie.

Paklausti, ar prisimena savo pirmąjį šūvį į žvėrį, vyrai susižvalgė. „Šūviui reikia užaugti, medžioklės pojūčiu reikia gyventi nuo mažens. Kiekvienas gaiduko paspaudimas turi būti apgalvotas, reikia matyti, ir kas už jo, kas šalia, nes tai gali būti žmogus. Taip pat turi žinoti, kokį žvėrį galima nušauti, koks jo amžius“, – aiškino tėvas. Jie taip pat teigė, kad medžioklės taisyklės yra labai sudėtingos, pirmą kartą atėjęs į medžioklę žmogus negalėtų šauti.

Medžioklėje labiau orientuojamasi į procesą prieš šaudymą. „Kartais nenuspaudi gaiduko, galvoji, gal ir gerai padarei. Pasvarstau, gal žvėris dar per jaunas, per gražus nušauti“, – atvirai kalbėjo Vaidas.

Algirdas pripažino, kad pirmojo šūvio nebeprisimena, tačiau adrenalino visada būna labai daug ir „širdis lipa į kulnus“. Tėvas jam antrino: „Nors medžioju jau 30 metų, prieš kiekvieną šūvį širdis virpa.“ Paklausti, kodėl tai daro, vyrai atrėžė: „O kodėl kiti šoka nuo tilto?“

Keičiasi požiūris

Visuomenės nuomonė, kad medžiotojas bet ką šaudo, yra klaidinga. „Medžioklė yra tarsi aukštasis mokslas, turi labai daug žinoti, kad galėtum tuo užsiimti“, – aiškino Algirdas. Taip pat šioje veikloje yra nerašytos taisyklės, kurios perduodamos iš kartos į kartą ir jas perprasti nėra lengva.

Medžioklė – pakankamai brangus malonumus. Kainuoja ne tik ginklai, bet ir mokslai. „Susimoki už kursus, mokiniesi atpažinti gyvūno amžių ir kitus dalykus. Taip pat privalai specialius sertifikatus gauti“, – kalbėjo Algirdas.

Vyrai pasakojo, kad medžiotojų veikla yra ne tik medžiojimas, bet ir gamtos saugojimas, o žiemą ir žvėrelių priežiūra, rūpinimasis, kad jiems netrūktų pašarų. Susirinkę bendraminčiai pasikeičia patirtimi, kartais kartu gamina, todėl medžiojimas neretai sudaro ne pačią didžiausią laiko dalį miške.

„Esame visuomenės draugai, dalyvaujame kaimo bendruomenės ir kitose šventėse, verdame ir vaišiname dalyvius sriuba. Miško šventė Lapiuose niekada be medžiotojų neapsieina, – kalbėjo Algirdas. – Žmonės pamažu pradeda suprasti, kas yra medžioklė. Iškamšų parodose nebesako, kad kabinamos lavonų galvos.“ A. Skuodas taip pat pasvajojo apie parodą Gargžduose, bet baiminasi, kad visuomenė galbūt dar nepriims.