VU studentė M. Juškevičiūtė: „Profesiją padiktuos gyvenimas, o išsilavinimą gali gauti tik universitete“

Vilniaus universitete (VU) rusų filologiją studijuojanti Monika Juškevičiūtė teigia ne kartą susidūrusi su požiūriu, kad tokie mokslai niekam nereikalingi, nes rusų kalbą ir taip visi moka. Į nuolatinius klausimus „O kam?“, „Ką tu darysi?“ studentė visada atrasdavo atsakymą. Pasak jos, jaunas žmogus gali tapti kuo tik nori, o universiteto studijos neprivalo nulemti viso gyvenimo kelio.

Šiandien Monikai universitetas yra vieta, kuri įkvepia, padrąsina, pamoko ir stumteli svajonių link. Ketvirtakursės artėjanti studijų pabaiga negąsdina: mergina darbo biržos slenksčio minti neketina ir itin pozityviai žvelgia į ateitį. „Galimybių visada yra, reikia tik nesėdėti vietoje“, – įsitikinusi jaunoji filologė.

Kodėl, jau puikiai mokėdama rusų kalbą, pasirinkai rusų filologijos studijas?

Manau, kad toks jau buvo mano likimas. Mokiausi rusų kalbą būdama dvyliktoje klasėje, kad galėčiau laikyti valstybinį brandos egzaminą. Kažkodėl jaučiau, kad reikėtų jį išsilaikyti, kad to gali prireikti.

Su mokytoja pradėjome kalbėti apie vertimą: kad aš, neblogai mokėdama rusų kalbą, galėčiau tapti vertėja. Bet net nebandžiau taikytis į vertimo studijas, mane traukė būtent filologija. Ir paskutiniais mokslo metais susiorganizavome ekskursiją, nuvykome į VU Filologijos fakultetą, apsilankiau Rusų filologijos katedroje, pasikalbėjau su tuometine katedros vedėja Jelena Brazauskiene.

Pabendravom, išėjau ir supratau, kad būtinai turiu grįžti ir viskas. Nebuvo jokių grandiozinių planų ar ilgamečių svajonių, tiesiog supratau, kad čia mano vieta ir man čia patiks. Ir nenusivyliau.

Dažnai abiturientai bijo rinktis rusų kalbos studijas, nes jaučiasi per prastai išmanantys kalbą arba jos visai nemoka. Tuo tarpu didžioji dalis įstojusiųjų – rusakalbiai. Kaip sekėsi tavo kolegoms?

Su manimi įstojo dar 22 žmonės, gan didelė grupė. Laikui bėgant, žinoma, dalis atkrito, trūko motyvacijos, dar kitokios priežastys sutrukdė.

Bet buvo ir merginų, kurios įstojo visiškai nemokėdamos kalbos, iš esmės pradėjo nuo nulio. Manau, galima drąsiai teigti, kad joms buvo sunkiau mokytis kartu su visais – juk iškart pradėjome nuo literatūros, gramatikos studijų. Tačiau tokiems studentams programa visada yra pritaikoma. Dėstytojai joms padėjo visaip – skaitė papildomas paskaitas, vedė specialius užsiėmimus, siekė padėti įvaldyti paprasčiausią, techninę kalbos pusę.

Taigi aš manau, kad bijoti visiškai nėra ko. Jeigu tik yra noras, pasiryžimas – nebus jokių problemų, dėstytojai visada padės. Aišku, pradedant nuo nulio bus sunkiau, bet šios studijos niekuo nesiskiria nuo kitų – lygiai taip pat mokėmės anglų, prancūzų kalbas.

Bet filologija – daugiau nei vien kalbos studijos? 

Visų pirma, yra skirtingi studijų dalykai – bendras Rusijos kultūros pažinimas, jos istorijos, meno, kino studijos. Pirmuose kursuose, žinoma, buvo labiau koncentruojamasi į kalbą, gramatiką, bet paraleliai visuomet kartu mokėmės apie kultūrą.

Manau, kad žmonėms, kurie nė karto nėra buvę Rusijoje, yra sudėtingiau mokytis kalbos, visiškai įsigilinti į tenykštę kultūrą, kurios niekada nėra matę. Bet tai irgi niekam netapo problema – studentai susibūrė, organizavo ekskursijas, važiavo ir į Sankt Peterburgą, ir į Maskvą. Be to, šiemet įvykdėme mainus su Rusijos studentais. Tai buvo puiki patirtis – pažinti kultūrą labai svarbu, kitaip negalėsi įvertinti literatūros, negalėsi visiškai įvaldyti kalbos.

Labai svarbūs yra ir dėstytojai, jų skirtingi profiliai – vieniems svarbiau kultūra, kitiems literatūra, tretiems – lingvistika. Kiekvienas studentas gali išsirinkti vadovą, kuris jį ves visų studijų metu ir padės tobulėti pasirinktame lauke.

Kaip į tokį studijų pasirinkimą reagavo šeima, aplinkiniai? Juk dažnai abejojama filologijos studentų darbo galimybėmis?

Mano šeimos požiūris buvo kitoks. Dauguma sakė, kad tai yra puikus pasirinkimas, nes aš įgysiu aukštąjį humanitarinį išsilavinimą. Visą laiką buvau linkusi į humanitarinius mokslus, iškart buvo aišku, kad netapsiu „tiksliuke“. Tai ir šis pasirinkimas buvo sutiktas labai pozityviai.

Tik seneliai abejojo, vis klausinėdavo „Ką veiksi? Ką dirbsi? Kuo tie filologai būna?“. Ir aš visada atsakydavau: kuo nori, tuo ir būna.

Išsilavinimas yra puikus pamatas, o kai po to nori kur nors dirbti – eik ir dirbk! Mokykis, bandyk, stenkis ir pavyks. Manau, daug kas priklauso ir nuo tėvų įtakos: pavyzdžiui, aš niekada nesitikėjau iš universiteto sulaukti profesijos. Stojau su ta mintimi, kad profesiją padiktuos gyvenimas, o kokybišką išsilavinimą gali gauti tik universitete.

Man atrodo, dabar tampa lengviau ir tėvams, ir seneliams prisitaikyti prie besikeičiančio aukštojo mokslo, suprasti, kad ne visi pabaigę universitetą privalo dirbti pagal specialybę.

Esi ketvirtame kurse – laukia studijų pabaiga. Ar nerimauji dėl ateities, ar užtikrintai žinai, kokiu keliu eisi gavusi diplomą?

Kaip ir dauguma, žinoma, nerimauju. Bet labiausiai jaudinuosi dėl bakalauro darbo, sėkmingo studijų užbaigimo. O dėl ateities – ne. Aš per daug neišgyvenu, manau, kad tikrai rasiu darbą, mėgstamą veiklą. Patirtis jau parodė, kad darbo tikrai yra, reikia tik tam tikros kvalifikacijos ir didelio noro. Jeigu turi ambicijų, esi aktyvus, drąsus, tai nesvarbu, kokias studijas esi pabaigęs – darbo tikrai rasi. Viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės, jo gebėjimų, ne tik įgytos specialybės.

Studijuodama dirbau kiekvieną vasarą, kaupiau patirtį. Labai geras rusų kalbos išmanymas buvo didelis privalumas ieškant darbo, o kelis kartus mane priėmė vien dėl to. Esu linkusi planuoti ateitį, ilgą laiką stebiu, kuo užsiima rusakalbiai, kokios yra galimybės. Dabar atlieku labai įdomią praktiką Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, kasdieninėje laidoje rusų kalba. Drauge su vyriausiąja redaktore kuriame tas laidas, tekstus, tenka ir į eterį išeiti – ir visa tai vyksta rusų kalba.

Galbūt po praktikos pasiliksi ten darbuotis toliau?

Nežinau, pažiūrėsim, viskas priklausys nuo vadovybės. Bet tikrai norėčiau pasilikti, manau, kad tai būtų labai įdomus darbas. Kai kam gali atrodyti: „Lietuvos radijas ir televizija – ką ten gali veikti rusų filologas?“, bet štai, pasirodo, galimybių yra.

Bet kokiu atveju, gyvenime bus ir daugiau įvairių veiklų. Aš visą laiką stengiuosi viską daryti šimtu procentų, tačiau vis tiek šiek tiek tikiu likimu. Tai, kas tau skirta, niekur neprapuls, tikrai įvyks, tik nereikia sėdėti vienoje vietoje – reikia dirbti.

Dabar nuolatos kalbama, kad Lietuvoje nėra ką veikti, nėra darbų, visi emigruoja – tikrai nesiruošiu to daryti ir manau, kad veiklos galimybių yra užtenkamai.

Ką tau reiškia studijos universitete? Ne tik išsilavinimo požiūriu – kaip universitetas prisidėjo prie tavo asmenybės formavimosi?

Universitetas man reiškia itin daug. Mokykla buvo labai svarbi ir aš ypač vertinu mokytojus, kurie su manimi dirbo. Bet universitete aš visiškai pasikeičiau. Įstojusi net nenumaniau, kaip viskas susiklostys, kiek daug man duos universiteto gyvenimas. Labai vertinu tai, ką man suteikė dėstytojai, kaip jie padėjo formuoti mano požiūrį į gyvenimą, mokslus, darbą, ateities planus.

Artėja mano mokslų pabaiga ir aš neįsivaizduoju, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu nebūčiau studijavusi VU. Per šiuos metus visiškai pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų, susiformavo nauji siekiai. Dabar tiksliai žinau, ko aš noriu, kur einu, ką veiksiu ir kaip pasieksiu savo svajones.