Vladimiras Putinas kaip Leonidas Brežnevas

Antradienį vakarop nusprendžiau paskirti beveik dvi su puse valandos ir paklausyti Rusijos prezidento Vladimiro Putino metinio pranešimo šalies parlamento dviejų rūmų parlamentarams ir JAV prezidento Joe Bideno kalbos Varšuvos Karaliaus rūmų aikštėje. Ne visada tai pavyksta, tačiau šiuokart norėjosi patirti prisilietimą prie originalo, užuot ieškojus rinktinių ištraukų ir gerbiamų politikos ekspertų komentarų apie originalus.

Pono Putino spyčius užėmė didžiąją dalį mano laiko aukos – 1 valandą ir 53 minutes. JAV prezidentas buvo lakoniškesnis – visas vaizdo įrašas truko tik beveik 34 minutes.

Klausydamas p. Putino pranešimo, ėmiau gaudyti save, kad ten skambėjusią leksiką, žodžių ekvilibristiką jau esu kažkur girdėjęs. Ko gero, tai aliuzija į labai senus laikus, kada Maskvoje dar posėdžiaudavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos nariai suvažiavimuose, o mus – bendrojo ugdymo įstaigų moksleivius – versdavo tą cirką žiūrėti. Kokiame 25-ajame iš tų eilinių suvažiavimų visada kalbėjo tuometis komunistų ir visos šalies lyderis Leonidas Brežnevas (1906–1982), kuris iš viso vieko koliojo „pasaulinį imperializmą“, gyrė „proletarų internacionalizmą“, gyrė „SSRS liaudies ūkio pasiekimus“ su „vis dar pasitaikančiais trūkumais“. Pono (ar draugo) Brežnevo kalbų stenogramos kitos dienos oficialių laikraščių leidimuose užimdavo mažiausiai pusantro puslapio A1 formatu (594 × 841 mm).

Taigi, p. Putino kalba didelėje erdvėje Maskvos centre šiuo požiūriu buvo panaši. Beje, p. Brežnevas savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo gerokai paliegęs, o Sovietų Sąjunga buvo įžengusi į „prašmatnių laidotuvių penkmetį“ (tada vienas po kito kas keli mėnesiai mirė visa SSRS gerontokratų viršūnėlė iki 1985 m., kai šalies lyderiu tapo apyjaunis Michailas Gorbačiovas), kalbėdamas į mikrofoną žiauriai čepsėjo. Čepsėjimas buvo virtęs populiarių anekdotų tema. Ponas Putinas antradienį kas kelis sakinius krenkštė: bjaurioji mano pasąmonė pasiūlė savo versiją –
matyt, prieš savo benefisą buvo gerokai parūkęs „žolės“.

Nuosavam tonusui arba permanentinio transo būsenai palaikyti.

Nes pranešimas buvo visiškai tuščias. Galbūt išskyrus tik pačią jo pabaigą, kai Kremliaus šeimininkas pareiškė, esą dėl Ukrainos kariuomenės prieš rusų strateginę aviaciją rengiamų atakų Maskva stabdo savo dalyvavimą, užtikrinant sutarties su JAV dėl strateginės puolamosios ginkluotės (SSPGA) įgyvendinimą. Ši sutartis buvo patvirtinta JAV prezidento Baracko Obamos ir formalaus Rusijos tuomečio lyderio Dmitrijaus Medvedevo parašais ir jos esmė – branduolinio ginklo kovinių galvučių ir jų nešėjų (tarpkontinentinių balistinių raketų ir strateginių bombonešių) skaičiaus dviejose didžiausią branduolinį arsenalą turinčiose šalyse ribojimas.

Ši tema taip pat paskatino aliuzijas iš praeities.

Viena vertus, nors šis tebegaliojantis susitarimas veikia iki šiol ir numato tarpusavio inspekcijas (kada oponuojančios šalies ekspertai turi galimybę aplankyti ginklų saugyklas ir ten esančius dalykėlius suskaičiuoti), tai nuo sukeltos Ukrainoje karo pradžios Rusija oficialiai atsisako amerikiečių inspektorius įsileisti.

Kita vertus, p. Putinas sakė, esą dabar apie strateginės ginkluotės ribojimą norėtų kalbėtų ne tik su JAV, bet ir su visu NATO bloku, taigi, ir kitomis branduolinėmis šalimis – Jungtine Karalyste bei Prancūzija, kurių lyderiai, pasak p. Putino, siekia strateginio Rusijos pralaimėjimo kare Ukrainoje. Panaši buvo ir p. Brežnevo beigi jo aplinkos pozicija dėl strateginės ginkluotės apribojimo dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai amerikiečiai sovietams pasiūlė susitarti dėl strateginio balanso principų, kai kaip branduolinio ginklo nenaudojimo garantija buvo suformuluota visiškos branduolinės katastrofos koncepcija (1972 ir 1979 m. p. Brežnevas susitarė su tuomečiu JAV prezidentu Jamesu Carteriu, kad šalys atsisakys priešraketinės gynybos, o apsikeitimas branduoliniais smūgiais yra neįmanomas, nes neabejotinai sunaikintų visą žmoniją). Kol sovietai suprato tokios koncepcijos esmę, jų propaganda triūbyte triūbijo apie imperialistų klastą, esą kodėl JAV nepriverčia susitarime dalyvauti Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, kurios nėra SSRS draugės ar bent sąjungininkės.

Intencijos apie klastą tebuvo kliedesys, nes bent jau Prancūzija tuo metu nedalyvavo NATO bloko karinėje veikloje. Maskvai, be to, niekas rimtai nesiūlė priversti į susitarimą įtraukti komunistinę Kiniją, kuri jau tais laikais turėjo gana galingą branduolinį arsenalą.

Ponui Putinui akivaizdžiai trūksta politinės fantazijos, jau nekalbant apie racionalius argumentus, jeigu nerandama kitos išeities, kaip tik naftalinu dvokiančioje spintoje ieškoti praėjusiame amžiuje išleistų propagandos plokštelių.