„Visada norėjau mokytis, o medicinoje tai daryti reikia nuolat“

Ne vienas svetur gyvenantis ir dirbantis tautietis vasarą aplanko Lietuvą, susitinka su giminėmis, draugais ir pažįstamais. Panašiai teko sutikti čia ir Eglę Povilaitytę, grįžusią lankyti draugų ir giminių, paminėti antrąsias santuokos metines.

Pasirinko Vokietiją

Pasirodo, Vilniaus universitete (VU) ji baigė medicinos studijas, po 6 metų mokymosi gavo medicinos gydytojo diplomą, kuris leidžia dirbti priėmime arba slaugos ligoninėje. „Mes turime medicinos gydytojo licenciją, bet profesionaliais gydytojais – šeimos arba chirurgais negalime dirbti, tam reikia baigti rezidentūros studijas“, – apie savo mokslus pasakojo ji.

Į rezidentūros studijas VU ji nestojo, nutarė pasimokyti vokiečių kalbos ir važiuoti į Vokietiją. Ši šalis, skirtingai nei kokia Švedija ar Norvegija, laukia tokių „netikrų“ gydytojų, juos išsimoko. Tai buvo viena iš priežasčių ir Eglei pasirinkt šią šalį, be to, turėjo ten dirbančią vieną draugę medikę, kurios pakalbinta buvo nuvykusi į Vokietiją apsižvalgyti.

Ne mažiau svarbi priežastis buvo ir tai, kad Lietuvoje ne toks platus specializacijos pasirinkimas: Eglė norėjo tapti odos ligų gydytoja, o ten jie gali ir operuoti (pas mus operuoja daugiausia plastikos chirurgai), ir alergologais dirbti (pas mus tai – atskira specializacija).

Po studijų VU ji pradėjo mokytis vokiečių kalbą – savarankiškai ir privačiai pas mokytoją. Kol mokėsi, įsidarbino Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje. „Per pusmetį išmokau laisvai susikalbėti, tada išvažiavau pas draugę į Bavariją. Pasiruošti kalbos egzaminui dar keturių mėnesių prireikė. Vilniuje B2 lygį išlaikiau, o profesinio lygio C1 medicininės kalbos egzaminą laikiau jau Vokietijoje. Man įdomu pasimokyti kitur, pamėginti kažką naujo, kol dar yra noro ir jėgų, kol įmanoma. Ši šalis yra visai netoli, tad kodėl nepasinaudoti proga?“ – sako jaunoji medikė.

Ten geresnis statusas ir atlyginimas

„Lietuvoje rezidentūra kol kas yra studijos, tad jeigu nori, pavyzdžiui, keisti specializaciją, reikia susimokėti. O Vokietijoje nėra studento statuso, rezidentas ten yra gydytojas asistentas, kuris dirba prižiūrimas vyresnio gydytojo. Su juo kartu kelis kartus per savaitę vizituojame skyriaus ligonius, aptariame jų atvejus, konsultuojamės. Taigi mano statusas Vokietijoje geresnis, o ir atlyginimas didesnis negu rezidentų Lietuvoje“, – privalumus vardijo jaunoji gydytoja.

Lietuvių studentų žinių lygis tikrai nėra prastesnis negu vokiečių. Tik Vilniuje odos ligų skyriuose per daug gydytojų – 4–6 gydytojai tokio pat dydžio skyriuje kaip Vokietijoje. „Aš kartais odos ligų skyriuje dirbu viena, kai mano vyresnysis gydytojas turi operaciją ar pan. Man labiau patinka mokytis per praktiką, smagu pačiai ieškoti informacijos, paklausti, jei koks atvejis nežinomas. Ten taip pat įvairesnis vaistų pasirinkimas, aišku, ne viską kompensuoja, ne viską ligoninė turi, bet yra galimybės užsisakyti.“

E. Povilaitytė turi penkerių metų sutartį su ligonine, tiek metų trunka ir rezidentūra. O su vokišku diplomu visur Europoje pripažins. Lietuvoje rezidentūra tęsiasi trumpiau, pavyzdžiui, šeimos gydytojai mokosi 3 metus.

Dar šių metų pradžioje Lietuvos valdantieji pristatė savo planą rezidentų padėčiai gerinti: nuo kitų metų visos rezidentų pajamos turėtų būti apdraustos, o šį rugpjūtį turėtų pradėti įvesti etapines kompetencijas, kurios suteiktų teisę rezidentams tam tikras gydymo paslaugas teikti savarankiškai, nelaukiant, kol bus baigtos visos rezidentūros studijos.

Su draugais pasikalbanti Eglė mato, kad rezidentai Lietuvoje gyvena sunkiau. 30 eurų jiems jau yra labai daug, o tiek gauna už tris budėjimus. Eglė sako, kad jai skaudu dėl tokių pajamų. „Pusantrų metų po universiteto baigimo pradėjusi dirbti Vokietijoje jau per du mėnesius uždirbau tiek, kiek jie Lietuvoje per metus uždirba. Nesmagu ir gaila, kad taip yra.“

Svarbu, kaip elgiesi su ligoniu

Eglė Povilaitytė Vokietijos Giorlico ligoninėje dirba nuo lapkričio mėnesio. Jokių egzaminų ar atsiskaitymų nėra, tik vyresni gydytojai paklausinėja tikrindami, ar įsisavino medžiagą. O metų gale jai reikės užpildyti mokymosi knygelę: surašyti, kiek kartų asistavo operacijose, kiek pati operavo, kiek kartų leido vaistus į veną, kiek atliko ultragarsinių tyrimų ir pan. „Labai svarbu, kaip elgiausi su pacientais, tas stebima per vizitacijas. Nuo gydytojo elgesio su pacientu priklauso, ar pacientas atvyks vėl, o kartu – ar atneš savo draudimo pinigus. Ligoninės direktorius, turintis darbo sutartį su įstaiga, gauna prie algos tam tikrą procentą nuo ligonių skaičiaus: kuo daugiau ligonių, tuo didesnė alga.“

Negali sakyti, kad ten neskaičiuojami lovadieniai: jei per mėnesį paguldys antrą kartą dėl tos pačios ligos, ligoninė negaus už tai pinigų.

Vokietijoje labai išvystyta slaugos sritis, yra ir slaugos draudimas. Taip pat Raudonojo Kryžiaus darbuotojai lanko senukus namuose po 3–4 kartus per dieną.

Eglė žino apie Lietuvoje uždarinėjamas provincijos ligonines, bet mano, kad tai logiška: ten reikia daugiau slaugos lovų, o ne gydymo. Pasak jos, geriau iš Vilkaviškio vežti pacientą į Marijampolę, negu išlaikyti tuščias palatas. „Mūsų, baigusių medicinos studijas, 20 proc. išvažiuoja į užsienį, tai irgi šalies resursų švaistymas“, – mano ji.

Visada norėjo daug mokytis

„Iš pradžių norėjau būti mokytoja, bet dabar matau, kad ir su pacientais jautiesi kaip mokytojas, nes kartais tenka ilgai tą patį aiškinti – kaip gerti vaistus, kaip saugotis, elgtis.“

Eglei patinka rebusai, įdomu rasti priežastis, ieškoti išeičių, gilintis, skaityti, tyrinėti.

„Visada norėjau mokytis, o medicinoje tai daryti reikia nuolat. Odos ligos man įdomu, nes ne tik tai, kas ant odos, reikia išmanyti. Ligų priežastys gali būti giliau, daug kas persipina su vidaus ligomis, todėl visą žmogaus vidų reikia pažinti. Taip pat yra minimalios invazijos, o aš visada norėjau operuoti. Didelių melanomų, juodųjų odos vėžių Vokietijoje matau daug, praktiškai kas savaitę, o Lietuvoje tik vieną tebuvau mačiusi. Gal todėl, kad Vokietijoje šilčiau ir saulės daugiau?“ – svarstė gydytoja asistentė. Beje, jos kolegės vokietės dirba gydytojomis asistentėmis daug ilgiau, viena net 10 metų. Priežastys įvairios, bet joms nėra jokių problemų dėl to, kad vis dar nebaigė rezidentūros ir neturi gydytojo diplomo.

Vokiečiai – išskirtinai malonūs

Jaunoji gydytoja iki darbo vietos nuo namų nusigauna per 15 minučių pėstute. Vyras Šarūnas Ažna dirba kompiuteriu iš namų. Taigi automobilis jiems nereikalingas. O Giorlicas, kaip abu sako, labai šaunus nedidelis miestas, esantis ryčiausiai, prie pat Lenkijos sienos. Per Giorlicą ėjo „Via Regia“, tad čia yra labai gražių senųjų pastatų.

Kai susijungė abi Vokietijos, į Vakarų Vokietiją iš Giorlico išvyko beveik pusė iš 100 tūkst. gyventojų, bet pastaruoju metu jaučiamas grįžimas. „Čia gyvena linksmi žmonės, ne visai tokie, kaip vokiečiai – šie būna labai rimti. Vietiniai panašaus mentaliteto kaip mes: turi sovietinę patirtį, prisimena tą nepriteklių, tuščias parduotuves, eiles prie bandelių. Turime čia draugų. Vyksta linksmi festivaliai, štai neseniai buvo Senamiesčio festivalis, vyko savadarbių valčių lenktynės upe, kuri teka pagal sieną tarp Vokietijos ir Lenkijos“, – apie gyvenimą pasakojo Eglė ir Šarūnas. Dar jie sakė, kad ten beveik visi moka angliškai, o vokiečiai – išskirtinai malonių žmonių tauta.

Nuotraukos iš asmeninio E. Povilaitytės albumo