Virtuvė

Šiauliai

Editos Sūdžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

259859

„Sukursiu tave tokią, kad suvalgytų gyvą“, – ramiai pagalvojo Dievas apie austrę ir paleido į vandenį. Ne iš kokio nors keršto ar neapykantos – iš kūrybinės laisvės. Ir iš tiesų – suvalgytum negyvą austrę, pats gal numirtum. Jeigu ta pati sąlyga galiotų visiems kitiems – valgyti tik gyvus, – visi ir liktų gyvi, gal net laimingi, kol numirtų tiesiog dėl savęs, ne dėl kito. Kas drįstų suleisti dantis į gyvo jaučio ar kiaulės sprandinę?!

O jeigu privalomai reikėtų suvalgyti kiekvieną, kurį nugalabiji, gal net ir karo nebūtų. Bet juk Dievas viską sukūrė kitaip: tų, kuriuos nušauni, valgyti nebūtina. Daiktavardžiams priskirti veiksmažodžius Jis leido patiems.

Yra knygų, kuriose viskas paaiškinta ir pasverta. Ne tik kulinarinio žanro. Laikydamasis nurodymų, būsi sotus ir laimingas. Valgyti, panašu, galima viską! Net Dievą. „Kristaus kūnas“, – rituališkai kiekvieną sekmadienį sako Dievo virtuvės šefas ir numalšina žmogaus alkį. Dvasinio kūno. Viskas teisinga – per maistą kuriame emocinį ryšį su kitais, mus pačius toks ryšys sieja su maistu. Kristaus kūno simbolis priimamas į širdį per skrandį. O jeigu esi tas, ką valgai, tai šiuo atveju – praktiškai Dievas.

Editos Sūdžiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Net jei išties valgyti galima viską, visko nevalgo tik vaikai. Vaikystė – tarsi kita galaktika. Sakyčiau, simboliškas ir jai būdingas žaislas – medinis arkliukas. Kodėl ne asilas, ne dramblys ir ne strutis, ant kurių irgi galima joti? Graikiškai „galaktika“ (γαλακτικός) – „pieniškas, pieninis“. Vaikystė kvepia pienu. O kumelės pienas pagal savo sudėtį lyginamas su motinos. Jis saldus. Kaip ir mėgstamiausias vaikystės skonis. Tik vėliau, daug vėliau, žmogus pradeda gaminti ir virškinti viską. Kartais sako atvirkščiai – „aš tavęs nevirškinu!“ – ir paleidžia raketą, lai patiekalas kvepia daugiskaita. Medinio arkliuko pieno upės išdžiūsta ir nebesieja mūsų su tuo, kur visi buvome pradžioje.

Kiek vis dėlto gali būti erdvės virtuvėje ir virtuvės erdvėje! Kiek ten (ne)žmoniškos galios: geležies – kraujui stiprinti, žalvario šovinių – kraujui pralieti, afrodiziakų – meilei, kofeino – atsipeikėjimui, tik ne nuo visko, aišku. Virtuvė – įvairiausi būties pasirinkimai ir apskritai gyvenimo pratęsimas. Iki tam tikros ribos. Paskui vis tiek viskas baigiasi, kad ir kaip norėtųsi tęsti.

Kiekvieno nebegyvenamo namo atmosfera skiriasi, tačiau vienas dalykas vienija visas erdves: gali būti nelikę nė vieno daikto, bet visada bus palikta lėkštė. Vėlėms? Tokiose vietose stipriau nei kapinėse juntama ateitis: kada nors ir mes nebegyvensime, o pėdsakai liks. Ir jeigu liks tik lėkštė, net ir švari, be pėdsakų, ji pati tas pėdsakas bus. Ir šaukštai po pietų – jeigu bus tik tai, ką paliksime.

Prisikels tik Kristus, iš naujo (pasi)tikėdamas mūsų virtuve. Ir vėl iš naujo numirs.

Edita Sūdžiūtė

Virtuvės baldai

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt