Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) „kai aš buvau malalietka“

Šiauliai

Ieva Slonksnytė

Tomas PauliuščenkaŠaltinis: Etaplius.lt

132364

Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, literatūros kritikė, rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė, 2019 m. pristačiusi pirmąjį romaną „kai aš buvau malalietka“ („Kitos knygos“, 2019).

Romano „kai aš buvau malalietka“ fragmentus Virginija Kulvinskaitė pradėjo rašyti dar prieš doktorantūros studijas, o baigė – atsipūsdama, poilsio tarpuose tarp disertacijos rašymo, tad romano rašymo procesą drąsiai galima vadinti žaidimu, priešingu mokslinio darbo rašymui. Rašytojos teigė, kad „malalietkos“ rašymas man buvo tarsi gero vakarėlio alternatyva tuo metu, kai negalėjau daug tūsinti, nes kasdien turėjau sėdėti prie disertacijos, ruoštis paskaitoms, rašyti akademinius tekstus.“

Romaną sudaro dvi dalys. Pirmojoje pasakotoja nukelia į savo vaikystę ir brandą laukinio kapitalizmo laikais – dešimtojo dešimtmečio pradžioje, ne pačiame prestižiškiausiame Vilniaus rajone, kuriame veikėja niekaip negali rasti savo vietos, nors bendruomenės ir yra mėgstama:

amžinas buvimas malalietka ir žinojimas, kad niekada nepriklausysiu kiemo chebrai, nes esu ne tik jaunesnė, bet dar ir lietuvė, ir dar mento vaikas, nors mano tėvai kartu negyveno ir mano tėvas net nebuvo tikras mentas, savotiškai gniuždė. mūsų kiemas buvo rusų kiemas…

Autorė kviečia pažinti ne tik tuometinį laikotarpį, jo realijas ir slengą, bet kuria ir pasakotoją, kiek depresyvią, tamsią, bet kartu lengvai deterministiškai judančią į dešimtąjį dešimtmetį, siekiančią savo tikslų ir nesukančią sau galvos dėl tam tikrų moralinių klausimų. „buvau nėščia ir su tuo reikėjo kažką daryti“, – teigia pasakotoja ir nusprendžia pasidaryti abortą, drauge demaskuodama ir tam tikrus su šiuo veiksmu susijusius stereotipus: „jaučiau savotišką euforiją, tarsi būčiau išsigelbėjusi iš skęstančio laivo“.

Antroje dalyje veikėją jau matome studijuojančią doktorantūroje, kur ji taip pat kalba apie nepatogias tiesas: doktorantų pervargimą, administracinio darbo perteklių, dėstymą dalykų, kurių nesupranti ir kuriems nesi pasirengęs, bet nepraleidžia ir gerųjų pusių:

nepaisant visko, doktorantūra turėjo ypatingą privalumą – mūsų padalinys finansavo doktorantų stažuotes ir dalyvavimą tarptautinėse konferencijose, todėl vos įstoję pradėjome domėtis galimybėmis išvykti.

„kai aš buvau malalietka“ fabula kiek primena bildungsromaną, kadangi stebime veikėjos brandą, tačiau ji nėra tradicinė, kadangi čia nėra bildungsromanui būtino veikėjo savęs atradimo (kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“) arba priešingai – savęs praradimo (kaip Antano Škėmos „Balta drobulė“). Autorė nueina kitu keliu – jos kuriama veikėja „netampa“, ji neturi jokio aiškaus tikslo.

Dėl savo realistinės prozos stilistikos dažnai lyginamas su Rimanto Kmitos popromanu „Pietinia kronikas“, o dėl to paties laikmečio vaizdavimo – su Kęstučio Šapokos romanu „Pušis, kuri juokėsi“. Vis dėlto „malalietka“ nėra nei vienas, nei kitas, kadangi nepriklausomos Lietuvos gimimą nušviečia pasakotoja moteris, o tai jau yra kitaip, nei iki šiol būta.

Kitaip nei gezai, knygos pasakotoja nušviečia laikmetį taip, kaip jis turėjo atrodyti bręstančiai merginai: gąsdinantis, pilnas rizikos ir paslapčių, taip pat tradicinių baimių, kurios virsdavo kone tabu:

nuo mažų dienų buvo tarsi savaime suprantama, kad vyrų reikia bijoti. ir nors daugiausia agresijos patirdavau iš visokių pagyvenusių bobų pardėse ir trūlikuose, ir dar mokykloje, kuri apskritai buvo kažkoks žvėrynas, mus mokė, kad vyruose tūno blogis – jie šaudo, plėšia, sprogdina vieni kitus, gali išprievartauti, įsitempti į mašiną, jie melagiai, nuolat nuvilia, negrįžta, išduoda ir taip toliau <…> baisios dešimto dešimtmečio istorijos apie kraujo klanus ir nupjautas galvas tiesiog tvyrojo ore.

Vis dėlto „malalietkos“ negalėtume vadinti feministiniu romanu; jis yra tiek moteriškas, kiek jo negalėtų parašyti vyras, – ir tai yra stiprioji romano pusė. Moters pasakotojos pasirinkimas neklystamai prideda šiam romanui šarmo ir atskleidžia tas laikmečio temas ir artefaktus, kurių vyrai pasakotojai (būdami nuolat dominuojantys ir veikiantys) tiesiog negali pastebėti. Tačiau drauge romano veikėja nėra jautri moteris, kadangi auga aplinkoje, kurioje negalima leisti prabangos pasiduoti silpnumo protrūkiams. Autorė teigia:

Romano pasakotoja nėra sentimentali, ji negyvena „vertybėmis ir idealais“, nes visa jos aplinka – šeima, giminės, kiemas, draugai – taip pat tokių idealų neturi ir nesuka dėl to galvos. Ji gana racionali, nori gauti tai, ko nori, daryti tai, ką nori, ir nėra linkusi pernelyg apgailestauti. Toks depresyvus vitalizmas.

Romanas, žinoma, vertas būti lentynoje šalia kitų dešimtojo dešimtmečio temas gvildenančių romanų, tačiau nepretenduoja tapti laikmečio biblija – greičiau subjektyviu, psichologizmų nestojančiu pasakojimu, kurį su malonumu sukirs visi, mėgstantys aštrų humorą, laužytą ir slengo nestokojantį literatūrinį stilių.

R. Stonkutės recenzija

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt