Virginia Woolf „Bangos“– laiką pralenkęs eksperimentinis romanas-pjesė

Anglų eseistė ir novelistė Virginia Woolf – viena ryškiausių XX–ojo amžiaus modernistinės literatūros figūrų.

Leidykla VAGA, išleidusi paskutinę rašytojos knygą „Tarp veiksmų“, skaitytojams skiria dar vieną naujieną – romanu-pjese vadinamą kūrinį „Bangos“.

Šiame kūrinyje Virginia Woolf ištrynė tai, kas įprasta tradiciniam romanui. Autorė atsisako aiškiai suprantamo siužeto. Priešingai, „Bangose“ jo beveik nėra. Užuot padalijusi tekstą į įprastus skyrius, jų ribas rašytoja perteikia pasviruoju šriftu aprašydama dieną nuo aušros ligi sutemų.

„Saulė, jau patekėjusi, nebekūpsojo ant žalio čiužinio, slapčia žvilgčiodama pro vandeningus brangakmenius, bet apnuogino veidą ir žvelgė tiesiai virš bangų. Jos krito su reguliariu trenksmu. Jos krito su arklių kanopų dunkstelėjimu į velėną. Jų purslai kilo kaip ietys virš raitelių galvų.

Jos užplūdo paplūdimį melsvu kaip plienas deimantais kraštuotu vandeniu. Jos stūmėsi ir traukėsi su energija ir smarkumu variklio, kuris pumpuoja ir pumpuoja savo jėgą. Saulė krito ant javų laukų ir miškų, upės pasidarė mėlynos ir klostuotos, pievos, besileidžiančios iki pat kranto, tapo žalios it paukščių plunksnos, švelniai pašiaušusios savo pūkus.

Kalvos, kreivos ir santūrios, atrodė suveržtos pakinktais, kaip raumenų veržiama galūnė; o miškai, išdidžiai šiurpsantys jų pašonėse, atrodė kaip šiurkštūs pasišiaušę karčiai ant žirgo sprando. <...> Saulė aštriais spinduliais krito į kambarį. Visa, ką palietė šviesa, buvo apdovanota fanatiška egzistencija. Lėkštė atrodė kaip baltas ežeras.

Peilis – kaip ledo durklas. Išryškintos šviesos ruožų, staiga išniro stiklinės. Stalai ir kėdės iškilo į paviršių, tarytum būtų buvę panardinti po vandeniu ir dabar plūduriavo, padengti plona raudona, oranžine, violetine migla, lyg pūkai ant prinokusio vaisiaus odelės. Gyslelės porceliano glazūroje, medžio rievės, demblio plaušai vis smulkiau išgraviruoti Niekas nemetė šešėlio.

Stiklainis buvo toks žalias, kad spalvos intensyvumas, regis, siurbte įsiurbė per kaklelį akį, kuri prilipo prie jo kaip moliuskas. Tada formos įgavo masę ir kontūrus. Čia kėdės reljefas; čia spintos korpusas. Ryškėjant šviesai, pro ją prasiveržę šešėlių pulkai, susitelkė masėn ir smulkiomis klostėmis pakibo fone.“

„Bangose“ sutinkami šeši personažai, kuriuos kur kas tinkamiau vadinti savastimis. Bernardas, Džinė, Luisas, Nevilis, Roda ir Siuzana, atskleidžiami per  monologus. Kertinis įspūdis, patiriamas skaitant kūrinį yra intensyvus pasaulio ir akimirkos patyrimas, perteikiamas per šešių veikėjų vidinius išgyvenimus ir pajautas. Veikėjų vidinės būsenos užburia ir skatina veikti vaizduotę, bet kartu susilieja taip, tarsi šešios perspektyvos yra kaip viena. Hipnotizuojanti balsų, vaizdinių, išgyvenimų ir akimirkos įspūdžio polifonija eksperimentiniam romanui suteikia galimybę pajusti bangų mūšos efektą, sukurtą tekstu.

<...> – Lapas virpėjo gyvatvorėje, nors niekas jo nejudino, – pasakė Džinė.

– Saulės kepinamame kampelyje, – pasakė Luisas, – žiedlapiai plaukė žaliose gelmėse.

– Elvedone sodininkai didžiulėmis šluotomis grėbstė ir grėbstė, o moteris sėdėjo prie stalo ir rašė, – pasakė Bernardas.

– Iš šitų kietai susuktų kamuoliukų dabar, susitikę, traukiame prisiminimų siūlus, – pasakė Luisas.

– O tada, – pasakė Bernardas, – taksi sustojo prie durų ir, užsitraukę savo naujus katiliukus iki pat akių, kad paslėptume nevyriškas ašaras, mes riedėjome gatvėmis, kuriose į mus žiūrėjo net namų tarnaitės, o mūsų vardai, baltomis raidėmis užrašyti ant skrynių, visam pasauliui skelbė, kad mes vykstame į mokyklą su nurodytu skaičiumi kojinių ir trumpikių ant kurių mūsų mamos prieš kelias naktis buvo išsiuvinėjusios mūsų inicialus. Antrasis atsiskyrimas nuo motinos kūno. <...>

– Tada, – pasakė Džinė, – mudvi su Roda, apsitaisiusios ryškiomis suknelėmis, mūsų kaklus šaltu žiedu spaudžiant brangakmeniams, lenkėmės, spaudėme rankas ir su šypsena ėmėme iš lėkštės sumuštinį.

– Tigras liuoktelėjo, ir kregždė įmerkė sparnus į tamsius vandenis kitapus pasaulio, – pasakė Roda.

– Bet čia ir dabar esame drauge, – pasakė Bernardas. – Susirinkome visi konkrečią valandą konkrečioje vietoje. Į šią draugiją mus traukia kažkoks gilus, kažkoks bendras jausmas. Ar nepavadinus mums jo, patogumo dėlei, meile? O gal meile Persivaliui, nes Persivalis išvyksta į Indiją? – Ne, toks pavadinimas būtų per menkas, pernelyg konkretus. Negalime savo jausmų platumo ir masto susieti su tokia maža žymele. Susirinkome draugėn (iš šiaurės, iš pietų, iš Siuzanos ūkio, iš Luiso verslo rūmų), kad padarytume vieną dalyką, kuris nebus amžinas – nes kas gi yra amžina? – tačiau matomas daugybės akių vienu metu. Toje vazoje yra raudonas gvazdikas. Vienintelė gėlė, kol sėdėjome čia ir laukėme, tačiau gėlė septynšalė, su daug žiedlapių, raudono, rausvo, purpurinio atspalvio, tvirta, sidabriškais lapais – gėlė, į kurią kiekviena akis įneša savo indėlį.

– Po kaprizingų gaisrų, bedugnio jaunystės nuobodulio, – pasakė Nevilis, – dabar šviesa krinta ant realių objektų. Čia yra peiliai ir šakutės. Pasaulis atsiveria, ir mes taip pat, kad galėtume kalbėtis.

Virginia Woolf apie „Bangas“ yra sakiusi, kad tai yra  „romano ir pjesės hibridas“ arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Tekstas, sukurtas praėjusiame šimtmetyje, šiandien stebina ne mažiau, nei anuomet. Novatoriška pasakojimo forma, ištirpstančios menamo siužeto linijos ir begalinis akimirksnio monologas „banguoja“ nelyginant postimpresionistinio stiliaus paveikslas dailininko drobėje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

– Miškai išnyko; žemę užklojo šešėlis. Joks garsas nedrumstė žiemiško peizažo tylos. Joks gaidys negiedojo; jokie dūmai nekilo; joks traukinys nepajudėjo iš vietos. Žmogus be savasties, pasakiau. Sunkus kūnas, parimęs ant vartų. Negyvas žmogus. Su beaistre neviltimi, su visišku nusivylimu žiūrėjau, kaip šoka dulkės; mano gyvenimas, mano draugų gyvenimai ir tos pasakiškos figūros, vyrai su šluotomis, rašančios moterys, gluosnis prie upės – debesys ir fantomai, taip pat iš dulkių, dulkių, kurios mainėsi, kaip debesys susitraukia ir išsipučia, nusidažo auksu ar raudoniu, praranda savo viršūnes ir banguoja tai šen, tai ten, permainingi, bergždi. Aš, nešiodamasis užrašinę, kurdamas frazes, tik užfiksuodavau pasikeitimus; šešėlius. Su didžiausiu uolumu aprašinėjau šešėlius. Tai kaip galiu dabar, pasakiau, be savasties, besvoris ir aklas, eiti per pasaulį be svorio, be iliuzijų?

– Mano nusivylimo sunkumas atvėrė vartus, į kuriuos buvau pasirėmęs, ir išstūmė mane, pagyvenusį vyrą, apkūnų vyrą žilais plaukais, į bespalvį lauką, tuščią lauką. Nebegirdėti aidų, nebematyti fantomų, nebesukelti jokio pasipriešinimo, tik per amžius slankioti, nemetant šešėlio, nepaliekant jokio pėdsako šioje negyvoje žemėje. Bent jau būčiau sutikęs žiaumojančias avis, statančias vieną koją paskui kitą, ar paukštį, ar žmogų, kasantį žemę, ar pasitaikytų koks gervuogynas, už kurio užkliūčiau, ar griovys, drėgnas nuo permirkusių lapų, į kurį nugarmėčiau – bet ne, melancholiškas kelias vedė tiesiai nesustodamas, o manęs laukė vis daugiau žiemos ir blankumo, nesikeičiantis ir neįdomus peizažas.

– Tai kaip tada po saulės užtemimo į pasaulį sugrįžta šviesa? Stebuklingai. Silpnai. Plonais spinduliais. Kybodama tarytum stiklinis narvas. Lankas, kurį taip lengva sulaužyti. Štai kibirkštis. O po akimirkos – murzinas blyksnis. Tada garas, tarsi žemė pirmą kartą įkvėptų ir iškvėptų, kartą, du kartus. Tada kažkas vaikštinėja blausumoje su žaliu žiburiu. Tada šmėkšteli balta pamėklė. Miškai tvinkčioja mėlynai ir žaliai, ir pamažu laukai prisigeria raudonio, aukso, rudumo. Staiga upė nusitveria melsvą šviesą. Žemė sugeria spalvą lyg kempinė, lėtai siurbianti vandenį. Ji priauga svorio; suapvalėja; pakimba kažko laukdama; nusistovi ir ima suktis po mūsų kojomis.

– Taigi kraštovaizdis sugrįžo; išvydau laukus, spalvingomis bangomis besidriekiančius po manimi, bet dabar juos mačiau kitaip; mačiau, bet buvau nematomas. Vaikščiojau nemesdamas šešėlio; basčiausi neatpažintas. Nuo manęs nukrito senasis apsiaustas, senasis atsakas; tuščias delnas, mušantis garsus. Plonas kaip vaiduoklis, nepalikdamas po savęs pėdsakų, tik stebėdamas, vienišas vaikščiojau po naują pasaulį, niekada nevaikščiotą; glostydamas naujas gėles, nemokėdamas kalbėti, nebent vienskiemeniais vaiko žodžiais; be prieglobsčio nuo frazių – aš, šitiek jų prikūręs; nelankomas – aš, visada dėjęsis prie savų; vienišas – aš, visada turėjęs su kuo dalytis tuščiu židiniu ar spinta su jos auksine kilpa.

– Bet kaip apibūdinti pasaulį, matomą be savasties? Tam nėra žodžių. Mėlyna, raudona – net ir jos blaško dėmesį, net ir jos storai užkloja, užuot praleidusios šviesą. Kaip ir vėl ką nors apibūdinti ar pasakyti artikuliuotais žodžiais? – tik tiek, kad viskas blunka, palaipsniui transformuojasi, net per vieną trumpą, įprastą pasivaikščiojimą – ši scena taip pat. Judant sugrįžta aklumas, o vienas lapas atkartoja kitą. Bežiūrint sugrįžta grožis, su visa jo fantominių frazių virtine. Pagaliau galima giliai įkvėpti ir iškvėpti; apačioje slėnyje per laukus rieda traukinys, o virstantys dūmai atrodo kaip nulinkusios ausys. 

– Akimirką sėdėjau ant vejos kažkur aukštai virš jūros ošimo ir miško šlamėjimo, mačiau namą, sodą ir lūžtančias bangas. Sena auklė, vartanti paveikslėlių knygos puslapius, stabtelėjo ir pasakė: „Žiūrėk. Čia – tiesa.“

Virginia Woolf „Bangos“, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, leidykla VAGA, 2022.