Vincentas Vobolevičius: „Neturėtume su geldos vandeniu išpilti ir kūdikio“

Lietuvą vis dar krečia aistros dėl skaudžios istorijos apie iš kauniečių šeimos atimtus vaikus. Klausimų daugiau nei atsakymų, tapo visai nebeaišku, ar tie tūkstančiai vaikų, kurie buvo atimti iš šeimų neva dėl smurto, yra labiau išgelbėti, ar nubausti. Situaciją vertinantis doc. dr. Vincentas Vobolevičius, Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas, sako turintis pagrindo ir nerimui, ir optimizmui. Kodėl?

„Tai – žingsnis atgal“

– Skandalo atgarsiai dėl iš kauniečių atimtų vaikų iki šiol skamba itin šaižiai. Kokią pagrindinę žinią ši sukrečianti istorija neša vaikus auginantiems tėvams?

– Įvykis yra tęstinis, jis dar nesibaigė. Buvo rengtas mitingas, bus siūlomi įstatymo pakeitimai, galime sulaukti ir teisinių iššūkių – kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje yra apibrėžiama vaiko teisių apsaugos veikla. Vertinant tai, kas įvyko, yra pagrindo tiek nerimui, tiek optimizmui.

Nerimą kelia tai, kad, kaip sakė mano kolega Benas Ulevičius, kai žmogus labai griežtai baudžiamas už pliaukštelėjimą, neįsigilinus, neperspėjus, neturint tarpinių variantų, kurie leistų galbūt probleminei šeimai pasitaisyti, mūsų šeimoms kyla baimė, kad jie gyvena policinėje valstybėje. Tokioje, kuri gali su jais nepagrįstai, neprotingai, agresyviai susidoroti, jei jie neatitiks biurokratų iš anksto sugalvoto šeimos modelio.

Jei pagalvotume, ką mums tai primena, tai – sovietinę santvarką. Kai žmogus žinojo, kokios yra taisyklės, kurių negalima peržengti. Jei peržengsi – rizikuoji savo ir savo šeimos gerove. Bandant išsivaduoti iš to posovietinio mentaliteto, kai į visuomeninį gyvenimą žiūrėta kaip į pavojaus lauką, kai aplinka kėlė įtarimą ir baimę, tai yra žingsnis atgal. Tai aiški žinia – jei negyveni pagal biurokratų nustatytą, ne itin su visuomene aptartą tvarką, gali būti nubaustas.

Suprantu, kad mūsų šalyje daug smurto, kad daug smurto prieš vaikus ir būtina imtis priemonių, bet mes neturėtume, kaip sakoma Anglijoje, su geldos vandeniu išpilti ir kūdikio. Neturėtume, stengiantis išspręsti vieną problemą, paaštrinti tų žaizdų, kurias atsinešėme iš sovietmečio.

Socialiniai darbuotojai skatinami elgtis griežtai

– O kokia žinia perduota vaikų teisių gynėjams, socialiniams darbuotojams?

– Manau, visada verta pasvarstyti, kokių paskatų žmogaus elgesiui gali suteikti įstatymas, jo atlyginimo dydis, visuomenės spaudimas ir kt. Jei žiūrėtume į socialinį darbuotoją, matytume, kad pastarųjų metų signalai, kuriuos siuntė aplinka, sukuria vienareikšmišką paskatą elgtis griežtai tėvų atžvilgiu. Mes turime siaubingų atsitikimų netolimoje praeityje, kai žuvo vaikai. Dėl to kiekvienas socialinis darbuotojas galvoja, kad, neduok Dieve, jis bus susijęs su panašia byla. Jo vardas galbūt nuskambės viešai, jam bus taikomos sankcijos, jis jaus psichologinį ir emocinį tragedijos poveikį.

Tokie atsitikimai siunčia paskatą elgtis griežtai. Tačiau yra ir kitų momentų – pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos laikysena. Vaiko teisės apsaugos pagrindų įstatyme kalbama, kad fizinės bausmės prilyginamos smurtui tada, kai vaikui iškyla reali grėsmė. Taigi, skaitant įstatymą, mes nerasime nuostatos, kad pliaukštelėjimas yra prilyginamas fiziniam smurtui.

Tačiau ministerijos lygmeniu, kaip ir pats ministras Linas Kukuraitis visai neseniai, duodamas interviu, pasakė, mes neturėtume diferencijuoti mažo smurto ar didelio smurto. Susitarta, kad smurtas yra negalimas, ir taškas.

Taigi, antra paskata socialiniams darbuotojams ateina iš ministerijos. Jiems tampa aišku, kad jei pasielgs pernelyg švelniai ir, neduok Dieve, kažkas atsitiks, tai tikrai ministerija neužstos, nes jos pozicija – nereikėjo švelniai elgtis.

Kitaip sakant, socialiniai darbuotojai dar kartą skatinami elgtis griežtai. O kur dar tų pačių darbuotojų nuovargis, maži atlyginimai, žmogiškasis faktorius. Ir nėra jokios paskatos, kad vaikas nebūtų iš šeimos paimtas, sutraumuotas ir grąžintas. Nėra nuobaudų už vaikų paėmimus, kurie niekuo nesibaigė, nėra nuobaudų už kitas klaidas, kurios vaikui padarė žalos.

Manau, kad tai reikia reguliuoti, ir ne tiek įstatymu, kiek ministerijos poįstatyminiais aktais, kas yra smurtas ir kaip su juo elgtis. Kad pliaukštelėjimas ar rykštelė būtų priežastis su šeima dirbti, jai padėti, o ne atimti vaikus. Taip pat socialiniams darbuotojams reikia bendros komunikacijos, kad būtų elgiamasi žmogiškiau ir atsargiau.

„Lietuvos pareigūnai pūkuotos pirštinės neturės“

– Į skandalingą istoriją įsikišo ir šalies politikai. Ar jie turi teisę nurodinėti tarnyboms? Gal tai tik būdas, artėjant rinkimams, plačiau pasireklamuoti?

– Neįmanoma, kad visuomenėje, kurioje vyks rinkimai, tokio masto įvykis nesulauktų politikų komentarų. Politikai taip išsiunčia žinutę, tokį komunikavimą matome ir tai nestebina. Iš kitos pusės – tai ne tik politinis išskaičiavimas. Yra politikų, kurie turi radikaliai skirtingas sąvokas, kokios yra šeimos teisės, kas yra vaikas, ar vaikas yra autonominis šeimos vienetas, kurį nuo tėvų saugo valstybė, ir pan. Linkęs tikėti, kad kai kurių politikų, kurie ilgai dirbo, laužė ietis, priimant vaiko apsaugos įstatymą, įsitraukimas nėra vien tik rinkiminis triukas.

– Jei iš šios skandalingos vaikų atėmimo istorijos nebus pasimokyta, ko galime tikėtis Lietuvoje? Ar gyvensime kaip Švedijoje, Norvegijoje?

– Galime tikėtis blogesnio varianto, jei darysime prielaidą, kad niekas nepasikeis. Todėl, kad nesame Švedija. Mano vienas bičiulis turi verslą Švedijoje. Pas jį atėjo mokesčių inspekcijos darbuotoja pasikalbėti apie mokesčių sistemą nešina pyragu. Jie gėrė arbatą, inspektorei aiškinant mokesčių aplinkybes...

Taip, Švedijos valstybė turi geležinį kumštį, bet ant to kumščio yra pūkuota pirštinė. Lietuvos pareigūnai pūkuotos pirštinės neturės. Tai ir sovietinio laikotarpio traumų dalykai, ir resursų stoka, maži atlyginimai, nuovargis, persidirbimas.

Bet aš nemanau, kad viskas ims ir sustos. Ažiotažas yra didelis, nes kilęs potencialus pavojus šeimoms, plačiam žmonių ratui.

Net jei politikai neveiks, žmonės gali imti bylinėtis su tarnybomis. Net jei nesuveiks Lietuvos teismai, galima eiti iki Europos teismų. Manau, kad teisminis kelias būtų daug žadantis.

Jei tarnybos siautės ir toliau prieš šeimą ir tokie atvejai bus viešinami, galima būtų tikėtis ir politinio efekto rinkimų metu. Todėl esu atsargiai optimistiškas. Visuomenė užvirė, pilietinis pasipriešinimas ydingai struktūrai, sukūrusiai totalią biurokratiją, yra, tad kažkas gero pavyks teismo ar politiniu keliu.

Tėvų organizacijos turi mobilizuotis ir kalbėtis

– Kauniečių šeima dabar kaltinama tuo, kad jie ir toliau kalbasi su žiniasklaida, pasakoja, kaip jaučiasi vaikai, nors neva buvo įsipareigoję vaikų teisių gynėjams nieko neviešinti. Ar galima uždrausti tėvams kalbėti apie patirtą siaubą?

– Tai viena sričių, kuri labai priklauso nuo to, kaip žmogus vertina šeimą. Jei šeima – dar vienas kontraktu apibrėžtas susivienijimas, kaip, pavyzdžiui, sodininkų bendrija, tada taip – jie pasirašė pasižadėjimą ir jo turi laikytis. Bet jei šeima yra aukščiau už kontraktų saistomas bendrijas, kaip sako Katalikų bažnyčia, jei šeima aukščiau už laikinus teisinius, politikos diktuojamus reglamentavimus, tada tam tikros šeimos teisės, kaip vaikų auklėjimas ir vaikų gynimas, viešinant jiems padarytą skriaudą, negali būti ribojamos tokiais susitarimais. Negali tėvams uždrausti ginti savo vaiko, ginti kitų vaikų viešumu.

Yra dar vienas ydingas momentas. Tarnybų stebimi tėvai gali pradėti bijoti dėl savo vaikų saugumo. Ir ne dėl to, kad su vaikais blogai elgėsi, bet kad neįtiko tarnyboms kitose plotmėse. Todėl gali tylėti ir nesiekti pagalbos.

– O gal turite receptą Lietuvai? Gal žinote idealią šalį, kurioje vaikų teisės ginamos išmintingai?

– Tokios visuomenės nežinau. Daug metų gyvenau JAV, ta sistema man imponavo, bet ten irgi savi juodi debesys: minimalus šeimos palaikymas vaiko gimimo atveju, kai motina turi grįžti į darbą po dviejų savaičių ir t. t. Tai nepanašu į protingą valstybės politiką. Visos šalys turi juodąsias puses. Nėra vieno taško, kurį galima pasiekti ir nurimti visiems laikams.

Todėl mano mintis – nereikia mums tokių griežtų struktūrų kaip Norvegijoje, bet tuo pačiu metu griežtumas turi būti protingas. Jis bus protingas tik tada, kai tėvų organizacijos mobilizuosis ir dalyvaus pokalbiuose su valdžios struktūromis. Kai bus išklausomi socialiniai darbuotojai. Galima tai daryti netvarkingai, kaip yra dabar, bet galima daryti tvarkingai: kurti konsultacines institucijas, forumus, kur būtų kalbama apie tai, kad kas sutarta, tas ir vykdoma. Ne vykdoma kažkokia kelių vizionierių nuomonė, o tai, kas susitarta mūsų visuomenės tikrųjų dalininkų, išklausius visų pusių pasiūlymų. Tai ne utopija, o mechanizmas, kurį įdiegus galėtume civilizuočiau užtikrinti, kad veiktų sistema.