Vilniaus narkomanai šiauliečius ragina kurti DAA

Šiauliai

Pasiteisinimas. „Visada sakydavau, kad kreditą imu tam, kad nusipirkčiau kažką gero sau arba sūnui. Na, bet, kadangi jau paėmiau, nusipirksiu ir narkotikų“, – ironizuoja Rasa.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

23579

Prieš dešimt metų Švedijoje įkurta DAA (Drug Addicts Anonymous, liet. priklausomi nuo narkotikų anonimai) veikia aštuoniose šalyse. Viena jų – Lietuva. Lietuvoje DAA grupė kol kas įsikūrusi tik viename mieste – Vilniuje. Grupės iniciatoriai ragina likimo draugus burtis ir Šiauliuose.

Reikėjo savo draugijos

Atvirame lietuviškos DAA grupės „Išeitis yra“ susitikime – kuklios sveikinimo kalbos. 2012-ųjų spalį įkurtai grupei – penkeri metai. Jos iniciatoriai pasakoja, kad ieškodami pagalbos iš pradžių lankė anoniminių alkoholikų (AA) susibūrimus.

„Esu labai dėkinga, kad mūsų draugai iš AA padėjo mums sveikti, parodė mums kelią. Jie – mūsų vyresnieji broliai. Bet mums, tokiems ypatingiems, reikėjo savo draugijos“, – šypsosi Rasa.

Moteris pasakoja, kad kai nevartodavo narkotikų, ją ištikdavo „žiaurūs“ isterijos priepuoliai. „Pradėdavau draskyti sau veidą, plaukus – apie ašaras net nekalbu. Su chalatu vydavausi vyrą per visą miestą, o po to man būdavo taip gėda... AA grupėje niekada nebuvau girdėjusi panašios istorijos. Kai pradėjau lankyti DAA, viena moteris papasakojo apie analogišką priepuolį. Toji beprotybė vienija daugelį narkomanų ir gera žinoti, kad nesi vienas“, – atvirauja Rasa.

DAA, taip pat kaip ir AA, sveiksta pagal 12 žingsnių programą. Grupės nariai vadovaujasi knyga „Anoniminiai alkoholikai“ – joje programa išdėstyta taip, kaip buvo sukurta pirmųjų AA draugijos narių 1939 m. Nors nuo to laiko gyvenimas pasikeitė, alkoholio ir narkotikų priklausomybių prigimtis, simptomai liko tokie patys. Tie patys ir dvasiniai principai, kuriais remiasi 12 žingsnių programa.

„Kuo daugiau skirtingų draugijų, grupių, tuo geriau. Jos tik didina alkoholikui arba narkomanui galimybę rasti pasveikimo kelią“, – įsitikinęs DAA iniciatorius Vaidas. Rasa pritariamai linkteli galvą ir atvirai pasakoja, kaip tą kelią rado pati.

Ištekėjus dingdavo kompleksai

„Mano istorija ilga – ji truko dvidešimt metų. Dvidešimt metų aš gyvenau kančioje. Nesvarbu, ar tuo metu vartojau, ar bandžiau nevartoti, ar buvau viena, ar ne“, – pradeda Rasa.

Užaugo ji tvarkingoje, griežtoje šeimoje, o savo vaikystę vadina laiminga. „Mokėjau džiaugtis. Eidavau ir man būdavo gera, kad žolė žalia, kad dangus mėlynas. Buvau poetė“, – šypteli Rasa.

O tuomet gyvenimo džiaugsmas netikėtai dingo. Rūpestingi tėvai vežė jauną merginą pas specialistus – šie diagnozavo emocinį asmenybės sutrikimą. Siūlė gydymą, tik nežinojo, kad Rasa „vaistus“ jau buvo radusi. „Alkoholio paragavau vėlai, bet jis man iš karto prilipo. Dingo jausmas, kad manęs niekas nemyli. Dingo mano drovumas, mano kompleksai. Beje, visada gerdavau iki sąmonės netekimo – to gražaus periodo su kokteiliukais, vynu ar šampanu nebuvo“, – prisimena ji.

Kaip žinia, organizmas prie vaistų pripranta ir jie nustoja veikti. „Lygiai taip pat buvo ir man. Tada savo meilės trūkumą nusprendžiau spręsti kitu būdu. Įsivaizdavau, kad jeigu pagimdysiu vaiką, atsiras būtybė, kuri mane besąlygiškai mylės. Ištekėjau vien tam, kad galėčiau pastoti. Labai greitai išsiskyriau ir auginau vaiką viena“, – sako Rasa.

Alkoholis–narkotikai–alkoholis

Vaikas tuštumos neužpildė, tad nauju išsigelbėjimu tapo narkotikai. „Vietiniai narkomanai man atrodė įdomūs, atradę gyvenimo tiesas, daugiau žinantys. Jie ir patys taip apie save galvojo. Alkoholikai smurtavo ir prievartavo, o narkomanai buvo švelnūs, intelektualūs“, – sako Rasa.

Romantiškos iliuzijos, kuriomis ji apipynė narkomanus, netruko išgaruoti. Pradėjusi vartoti Rasa ėmė greitai ristis žemyn.

„Praradau darbą, butą. Tėvas pagailėjo ir nupirko man baisų kambarėlį bendrabutyje. Tame devynių kvadratinių metrų kambarėlyje gyvenau su sūneliu ir draugu. Tame kambarėlyje ir virdavome, kol sūnus pusę dienos lakstydavo lauke. Bet tuo metu aš įsivaizdavau, kad esu labai gera mama. Įsidūrusi galėjau ir tvarkytis, ir skalbti, ir vesti vaiką į darželį“, – sako Rasa ir priduria, kad blaiviomis akimirkomis jos niekada nepaliko kaltė dėl skausmo, kurį sukelia artimiesiems.

Nepaliko ir baimė atsidurti kalėjime, iškristi iš visuomenės. „Taip bijojau, kad pakeičiau narkotikus alkoholiu. Tai man padėjo baigti mokslus ir netgi gauti garbingą darbą“, – pasakoja ji.

Į taborą, į sveikimą

Bėgdama nuo savęs moteris keitė gyvenamąsias vietas, vyrus, darbus. „Galų gale atsikėliau netoli Vilniaus. Apie mano praeitį čia niekas nežinojo, tikėjausi pradėti naują gyvenimą. Turėjau gerą darbą, nusipirkau butą. Mano „laimė“ tęsėsi tik porą metų, nes alkoholis nebeteikė jokio pasitenkinimo. Todėl aš, būdama protinga, ketvirtą dešimtį bebaigianti moteris, turinti padorų darbą, vėl pradėjau vartoti narkotikus“, – prisipažįsta Rasa.

Ji pabrėžia, kad priklausomybės liga nėra alkoholio ar narkotikų vartojimas. „Aš labai nuoširdžiai bandydavau gyventi blaiviai: guldavausi į psichiatrines ligonines, lankydavausi pas psichologus, vartodavau vaistus... Galiausiai pasiekiau tokią būseną, kai vartoti nebenorėjau, nes svaigalai nebesuteikdavo to palengvėjimo, kokį teikdavo anksčiau, o sustoti negalėjau... Tai – kūno, proto ir dvasios liga, iš kurios savo jėgomis išsivaduoti niekaip nepavyksta“, – pasakoja Rasa.

Tuo metu ji neblogai uždirbo, tačiau sugrįžus prie senų įpročių pinigų nebeužteko. Vogti neleido socialinis statusas, todėl moteris imdavo kreditus. „Visada sakydavau, kad kreditą imu tam, kad nusipirkčiau kažką gero sau arba sūnui. Na, bet, kadangi jau paėmiau, nusipirksiu ir narkotikų“, – ironizuoja Rasa.

Iš pradžių narkotikus ji pirkdavo mieste, kuriame gyveno tėvai, kur buvo likę seni „taškai“. Vėliau maršrutas pasikeitė: moteris važiuodavo į Vilniaus taborą. „Nežinau, kiek tai būtų tęsęsi ir kuo tai būtų baigęsi, bet vieną rytą pamačiau save iš šalies. Sėdžiu savo bute, pro langą šviečia saulė, aš sudaužyta, su „fanarais“, šalia sugyventinis irgi su „fanarais“, nes po paskutinės vartojimo sesijos tarp mūsų kilo muštynės. Supratau, kad pavargau kovoti: arba išvažiuoju į taborą ir ten vergauju (matydavau čigonų baltuosius vergus), arba galbūt yra kitas kelias“, – sako Rasa.

Kito kelio ji ėmėsi ieškoti su didžiausiu užsidegimu. „Ieškojau maždaug metus. Buvau pasiruošusi nebevartoti, bet neradau žmogaus, kuris man papasakotų, kaip jam tai pavyko. Galų gale atradau 12 žingsnių programą ir sveikimas prasidėjo. Todėl dabar ir kalbu. Noriu pasakyti kitiems, kad išeitis yra“, – sako Rasa ir priduria, kad po ilgų kančios metų pagaliau sugrįžo gyvenimo džiaugsmas. Jokių psichiką veikiančių medžiagų ji nevartoja 7,5 metų.

DAA grupės „Išeitis yra“ uždari susirinkimai (skirti norintiems nustoti vartoti alkoholį ir (ar) narkotikus) vyksta Vilniuje, Panerių g. 4.
Kiekvieną paskutinį mėnesio šeštadienį vyksta atviri susirinkimai, į kuriuos kviečiami visi, kurie turi ar kuriuos domina alkoholizmo ir narkomanijos problemos.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt