Vil­niaus gatvė – ženk­lai ir žmonės (IV d.)

Šiauliai

Šiau­liuo­se įsikū­ru­si drau­gi­ja lie­tu­vių tau­tai po­pu­lia­rin­ti „Put­pelė“ 1933 m. gim­na­zi­jos salė­je su­rengė vieną pirmųjų Lie­tu­vo­je fo­tog­ra­fi­jos mėgėjų darbų pa­rodą, ku­rio­je 67 au­to­riai iš vi­sos Lie­tu­vos eks­po­na­vo 629 fo­tog­ra­fi­jas. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

164950

Šiau­lių bul­va­ro 45-erių metų pro­ga tęsia­me pa­si­vaikš­čio­jimą po senąją Vil­niaus gatvę, žings­niuo­da­mi iš rytų į va­ka­rus. Šian­dien bul­va­re vy­rau­ja so­vie­ti­nio lai­ko­tar­pio užs­ta­ty­mas, nes dviejų pa­sau­li­nių karų aud­ros su­nai­ki­no dau­gelį pa­statų. Ta­čiau ko­kios įstai­gos, par­duo­tuvės juo­se veikė, ko­kie bu­vo mal­dos na­mai?
 

Kur buvo gimdymo namai?

Po pirmojo pasaulinio karo Vilniaus g. buvo tik griuvėsiai. Vėliau čia išaugo keletas mūrinių ir medinių vienaaukščių, triaukščių pastatų. Viename jų, tarpukariu pastatytame prieš Nuroko banką kitoje Dvaro g. pusėje, veikė net dviejų fotografų ateljė. Čia dirbo fotografas Chotimlianskis ir Zaksaitė – bene vienintelė mieste moteris fotografė. Pastatas, šiek tiek perstatytas, išliko iki mūsų dienų. Jame įsikūrusi „Ramunės“ parduotuvė.

Netoliese, vietoje, kur buvo „Laiko“ kino teatras, buvo labai populiari Kavaliausko cukrainė, Kavaliauskų maisto, duonos bei skanėstų krautuvė ir kepykla. Šiauliečiai sakydavo, kad skanesnių pyragaičių ir saldumynų nėra, kaip pas Kavaliauską.

Tiesiog neįtikėtina, kiek daug krautuvių, dirbtuvių ir kitokių įstaigėlių, siūlančių įvairių paslaugų, tilpdavo viename pastate. Daugybė jų buvo įsikūrusios pastate ties Dvaro g.

Lankytojus kvietė Bergmano bendrovės „Gedalija“ manufaktūros krautuvė, Bubių pieno perdirbimo bendrovės pieno produktų krautuvė ir užkandinė, Cemachivičiaus naginių odos prekyba, Audzijono baldų dirbtuvė, Septintos dienos adventistų bažnyčios susirinkimų salė, Šiaulių žydų amatininkų sąjunga, Kazio Sėliaus knygynas „Žinynas“ ir biblioteka bei daugelis kitų įstaigų.

Sunku būtų išvardyti visas čia veikusias krautuves. Akivaizdu, kad dėl tokios jų gausybės tarp jų turėjo vykti arši konkurencija.

1937-aisiais buvo nugriautas ties dabartine A. Mickevičiaus g. buvęs seniausias miesto pastatas. Jis buvo statytas dar XVIII a., kai Šiauliuose kūrėsi fabrikai, manufaktūros. Toks fabrikas buvo išlikęs seserims Lileikaitėms priklausiusiame žemės sklype. Pastatas buvo rekonstruotas ir naudojamas butams bei krautuvei.

Nugriovus senąjį namą, jo vietoje pastatyta privati Jokūbo Goldbergo moterų ligoninė. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo rekonstruotas, čia buvo įsikūrę gimdymo namai.

rtk05000.JPG

Bendravimas buvo privalomas tik taisyklinga rusų kalba

Įdomia praeitimi ir gražiomis tradicijomis garsėja Didždvario gimnazija. Šiauliuose mergaičių gimnazija įkurta 1898-aisiais, tačiau dabartiniame savo pastate ji pradėjo veikti tik 1900 m. Gimnaziją fundavo Zubovų giminė, skirdama sklypą mergaičių gimnazijai. Plytos buvo vežamos iš Aleksandrijos.

Pasaulinių karų metu mokykla buvo sugriauta, po jų turėjo būti atstatinėjama. Jeigu po Pirmojo pasaulinio karo pavyko mokyklą atstatyti pagal pirminius projektuotojų sumanymus, tai po Antrojo pasaulinio karo mokyklos struktūra buvo pažeista ir ypač tam tikros interjero dalys.

Pirmiausia buvo pakeistos grindys ir laiptai, kurie buvo marmuriniai ir balti, į cementinius – įprastus tarybinėms mokykloms. Buvo nuplėšta lenta, kuri įamžino 1919 m. įvykius gimnazijoje. Tais metais moksleiviai pasipriešino brutaliems bermontininkams, kurie siekė užimti pastatą ir įsirengti štabą.

Gimnazijoje daugiausia mokėsi miestiečių luomo mergaitės. Dalykų dėstymas ir bendravimas buvo privalomi tik taisyklinga rusų kalba. Mokslas trukdavo septynerius metus, baigusios septynias gimnazijos klases, mergaitės galėjo gauti namų prižiūrėtojos ir mokytojos pažymėjimus, kurie suteikė teisę dirbti pradinėje mokykloje. Norint tapti vaistininko padėjėja, per baigiamuosius egzaminus reikėjo išlaikyti ir lotynų kalbos egzaminą.

Po Pirmojo pasaulinio karo pastate veikė mišri Šiaulių gimnazija, o nuo 1928-ųjų berniukų ir mergaičių gimnazijos vėl pradėjo dirbti atskirai.

Ši mokykla buvo viena iš pirmųjų Šiaurės Lietuvoje kaip mokykla, skirta būtent mergaičių mokymui. Joje dėstė pakankamai žymūs ir garsūs Lietuvai žmonės: tokie kaip profesorius Greimas, Daugirdaitė- Sruogienė ir daugelis kitų žymių žmonių.

Mergaičių gimnazijoje buvo sustiprintas užsienio kalbų mokymas: čia buvo rengiami įvairūs prancūzų, vokiečių kalbų seminarai, konkursai, literatūriniai vakarai, rankdarbių ir kitokios parodos. Veikė ateitininkių, skaučių organizacijos.

1.jpg

Eksponavo 629 fotografijas

Šiauliuose įsikūrusi draugija lietuvių tautai populiarinti „Putpelė“ 1933 m. gimnazijos salėje surengė vieną pirmųjų Lietuvoje fotografijos mėgėjų darbų parodą, kurioje 67 autoriai iš visos Lietuvos eksponavo 629 fotografijas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mokyklos patalpas užėmė vokiečių kareiviai. Čia įkurta karo ligoninė. Traukdamiesi iš miesto, vokiečiai pastatą sudegino. Po karo mokykla buvo atstatyta.

Priešais mergaičių gimnaziją tarpukariu veikė Šiaulių miesto savivaldybės vaikų prieglauda, o greta jos – pradžios mokykla.

Vietoje, kurioje buvo įsikūrusi šiauliečiams gerai žinoma „Buratino“ parduotuvė, prieš karą buvo Šiaulių miesto ligoninė. 1919-aisiais čia įsikūrė pirmoji Šiaulių apskrities taryba ir valdyba. Jos pirmininku tapo žymus Lietuvos advokatas, visuomenės ir kultūros veikėjas, socialdemokratas Kazimieras Venclauskis.

1923 m. kovo 11 d. Šiaulių apskrities valdyba įsteigė „Aušros“ muziejų. Pirmuosius muziejaus rinkinius, apie 500 eksponatų, sudarė steigėjų ir kitų Šiaulių inteligentų saugotos asmeninės kolekcijos.

Apskrities savivaldybė nepajėgė išlaikyti muziejaus ir 1928 m. jį savo žinion perėmė Kraštotyros draugija. Muziejui buvo paskirti du kambariai buvusioje vokiečių kareivių pirtyje Maišo g., vėliau pavadintoje Muziejaus vardu, o dabar tai – S. Nėries gatvė.

Dvi bažnyčios – viena priešais kitą

Mieste nuo seno gyveno įvairių tautybių ir tikėjimo žmonių. Tarpukariu daugiausia miesto gyventojų sudarė katalikai, gausios buvo izraelitų, liuteronų ir stačiatikių bendruomenės. Dauguma religinių bendruomenių turėjo mieste savo maldos namus.

1930 m. į Šiaulius atvykęs vienuolis jėzuitas Benediktas Andruška dabartinio Dailės galerijos pastato vietoje įsteigė jėzuitų vienuolyną. 1935 m. buvo pastatyta ir vienuolyno bažnyčia, pavadinta Jėzuitų ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos vardu.

Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nenukentėjo, tačiau 1949 m. ji sovietų valdžios buvo uždaryta ir paversta sandėliu, vėliau sporto sale, po to čia įsikūrė Šiaulių mažasis teatras. Tik 1990 m. bažnyčios pastatas vėl grąžintas jėzuitams. Vizito Lietuvoje metu 1993 m. Šv. Ignaco bažnyčioje meldėsi ir rezidencijoje ilsėjosi šv. popiežius Jonas Paulius II.

Kitoje Vilniaus g. pusėje 1854 m. buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia – kirchė. Liuteronų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. pabaigoje daugiausia iš vokiečių audėjų, atvykusių čia dar Tyzenhauzo laikais. Po Antrojo pasaulinio karo ši bažnyčia taip pat buvo uždaryta. 1950 m. į jos patalpas iš visų laikinų sandėlių ir karo meto slėptuvių buvo suvežti ir laikomi „Aušros“ muziejaus eksponatai.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje pastatas buvo nugriautas. Šiandien kirchės vietoje – Šiaulių prekybos namų parduotuvė.

Turgavietė – nukasus Kuršėnkelio kalną

Tarpukariu daug aistrų virė dėl centrinėje miesto aikštėje, prie bažnyčios, buvusios turgavietės. Dėl turgaus dienomis kildavusios netvarkos aikštėje ir gretimose gatvėse miesto savivaldybė nusprendė turgavietę perkelti atokiau nuo miesto centro.

Šiaulių apskrities savivaldybės iniciatyva buvo suorganizuoti viešieji darbai, kurių metu nukastas Kuršėnkelio kalnas prie Sukilėlių kalnelio ir įrengta nauja turgavietė. 1938 m. čia persikėlė miesto turgus, kur jis yra iki šiol.

Beje, ties Kuršėnų vieškeliu stūksojęs medžiais ir krūmais apaugęs kalnelis vadintas „bimbalyne“ – bimbalais vadindavo nevedusius vyrus, kurie buvo samdomi kaip pavieniai darbininkai. Kalnelis XIX a. viduryje tapo kraupių įvykių vieta.

Šią vietą išgarsino 1863-iųjų sukilimas. Tų metų balandį Šiaulių apskrityje ir prie Šiaulių įvyko dvejos kautynės, kuriose kovėsi 600 sukilėlių būrys. Apie Šiaulius veikė Gedgaudo, Bitės, Stanevičiaus, Kvietkausko sukilėlių būriai. Apskrities sukilėliams vadovavo Paulinas Bagdonavičius. Sukilimą nuslopinus, prasidėjo žiaurios represijos.

Sukilėlių egzekucijai buvo pasirinktas kalnelis miesto pakraštyje. Caro kareiviai, skambant muzikai, vesdavo sukilėlius iš kalėjimo ir viešai miestiečių minios akivaizdoje kalnelyje šaudė ir korė nelaiminguosius. Mirties bausmė buvo įvykdyta vienuolikai sukilėlių, kurie čia pat buvo užkasti. Ilgainiui ši vieta pradėta vadinti Sukilėlių kalneliu.

Kalnelyje ilsisi ne tik 1863 m. sukilėlių palaikai. Pirmojo pasaulinio karo metais ant jo šlaito vokiečiai įrengė savo karių kapines. 1915 m. čia palaidoti pirmieji žuvę lakūnai. Be savo kareivių, vokiečiai šiose kapinėse laidojo ir žuvusius carinės armijos karius. Jie gerbė žuvusiuosius, kuriai kariaujančiai pusei jie bepriklausytų.

Tarpukariu kapinės buvo prižiūrimos ir tvarkomos: čia pastatyta nauja tvora su mūro stulpais ir naujas paminklas vietoj senojo. Be to, kilo idėja įamžinti žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atminimą ir Sukilėlių kalnelyje pastatyti Nepriklausomybės paminklą.

Pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą buvo pradėtas statyti tašyto granito paminklas, obeliskas, kuris buvo oficialiai atidengtas ir iškilmingai pašventintas 1935 m. gegužės 30 d. Paminklo nišoje buvo perlaidoti trijų nežinomų sukilėlių palaikai, surasti, tvarkant kalnelį. Nepriklausomybės paminklas ant Sukilėlių kalnelio tapo Šiaulių kultūrinių įvykių, iškilmingų švenčių vieta.

rtk04943.JPG

Sovietinė valdžia siekė ištrinti nepriklausomybės vardą

Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas beveik nenukentėjo, tik pasikeitė jo aplinka: kalnelio teritorijoje iki pat paminklo laiptų buvo palaidoti per karą žuvę vokiečių kariai, jų kapai buvo paženklinti cementiniais kryželiais.

Pokario metais vokiečių karių kapinės buvo sunaikintos. Nepriklausomybės paminklas buvo rekonstruotas: nuo jo nuimtos metalinės lentos su užrašais „Tiems, kurie žuvo už Lietuvą“ ir „Tėvyne, būk laiminga amžinai“, užmūryti Gediminaičių stulpai, nuimtas kryžius ir sukilėlių pavardės. Taip sovietinė valdžia siekė ištrinti iš žmonių atminties nepriklausomybės vardą ir jos simbolius. Priekinėje paminklo dalyje buvo pritvirtinta skulptoriaus Dimžlio skulptūrinė grupė „1863 metų sukilėliai“.

Dabartinė Šiaulių rajono savivaldybė įsikūrusi dar prieškariu statytame pastate. 1933 m. dideliame žemės sklype greta Sukilėlių kalnelio Šiaulių apskrities savivaldybė pagal inžinieriaus Vlado Bitės projektą pradėjo statyti naujus apskrities savivaldybės rūmus. Per dvejus metus erdvaus dviejų aukštų kampinio plano pastato statyba buvo užbaigta. 1935 m. apskrities savivaldybė persikėlė iš senojo pastato į naujuosius rūmus. Netoliese truputį kuklesniame plytų mūro pastate buvo valsčiaus savivaldybės įstaiga.

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt