Vilniaus festivalį pradės operos žvaigždė E. Garanča

Vilnius

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt

4039

Birželio 5-ąją Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) koncertuos Elina Garanča - operos žvaigždė, kurios nuostabus balsas Lietuvos scenoje gyvai skambės pirmąkart. Solistė atidarys Vilniaus festivalį.
 

Koncerte skambės arijos iš žinomų operų, taip pat E. Garanča leis publikai pasigėrėti neapolietiškų dainų pasažais.

Keturiasdešimtmetė E. Garanča - viena iš to rango operos primadonų, kurių vardą tariant tautybė jau neturi reikšmės. Ispanijoje, kur solistė su savo šeima praleidžia daugiausia laiko, žurnalistai ją taikliai praminė Donna Baltika - operos didike, kilusia iš Baltijos pajūrio.

Ir jie teisūs: dainininkė užaugo Rygos centre, profesionalių muzikų šeimoje. Tėtis buvo choro dirigentas, o mama - dainininkė ir vokalo pedagogė. Jos dėka teatre (tiesa, tai buvo ne operos, o Nacionalinis dramos teatras) mažoji Elina debiutavo būdama vos šešerių, kai sudainavo dainelę spektaklyje pagal Marko Tveno (Mark Twain) knygą „Princas ir elgeta“.

Tėvų raginama Elina baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, nors jautė, kad pianiste tikrai netaps. Po abitūros egzaminų stojo į aktorystės studijas, bet nesėkmingai. Tik tada pradėjo aktyviau dirbti tobulindama savo vokalą.

„Pamenu, jaunystėje pasileisdavau Džesės Norman (Jessye Norman) plokštelę su garsiąja Normos arija „Casta Diva“, septynis kartus išklausau, aštuntą pati mėginu dainuoti. O iš kiemo rusiškai atsklinda: „Nustok baubti!“. Beje, pastabų susilaukiau ir gerokai vėliau, kai jau gyvenau Vienoje ir dirbau šio miesto valstybinėje operoje. Spektakliams ruošdavausi namuose, kol muzikalus kaimynas kartą patarė: „Gal jau liaukitės. Bent jau būtų bosas, o čia - viso labo lyrinis mecosopranas“, - pasakoja E. Garanča.

E. Garančos kopimas į operos viršukalnes prasidėjo dar studijuojant Latvijos muzikos akademijoje. Laimėjusi keletą prestižinių tarptautinių konkursų, ji ryžosi išvykti dirbti į Vokietiją: iš pradžių į Meiningeno „Sudthuringischer Staatstheater“, vėliau - į Frankfurto operą. Rygon grįžo tik išlaikyti akademijos baigiamųjų egzaminų.

Jos, kaip operos solistės, profesionalus debiutas taipogi įvyko Meiningene - tai buvo Oktaviano partija Richardo Štrauso (Richard Strauss) operoje „Rožės kavalierius“. Kaip ir daugeliui mecosopranų, karjerą jai teko pradėti nuo „vaidmenų su kelnėmis“: Frankfurte jos laukė Jonukas iš Engelberto Hamperdinko (Engelbert Humperdinck) operos „Jonukas ir Grytutė“, o Zalcburgo festivalyje - Anijus iš Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeus Mozart) operos „Tito gailestingumas“. Būtent šis pastatymas išgarsino E. Garančos vardą Europoje.

Jai ilgai „kelnėse“ lūkuriuoti neteko: 2005 m. E. Garanča pasirašė sutartį su „Deutsche Grammophon“, atsisakė darbo trupėse ir pradėjo kviestinės solistės karjerą. Jos pirmasis solinis audio įrašas „Aria Cantilena“ pasirodė 2007 m. ir pelnė jai prestižinį „Echo Klassik“ Metų solistės apdovanojimą.

E. Garančos karjera netruko įsibėgėti. 2007 m. Karmen vaidmeniu Žoržo Bizė (George Bizet) operoje ji pagaliau debiutavo Rygoje, Latvijos nacionalinėje operoje. Po pastatymų Karališkajame „Covent Garden“ bei Niujorko „Metropolitan“ teatruose solistė netruko tapti viena geidžiamiausių šio vaidmens atlikėjų pasaulyje.

„Galėjau ramiai gyventi vaikščiodama iš vieno Karmen pastatymo į kitą, tačiau ši opera greitai atsibosta, jei visas dėmesys scenoje sutelkiamas vien į Karmen personažą. Todėl dabar grįžtu prie šio vaidmens tik tuomet, kai šalia savęs scenoje matau tinkamus kolegas. O aš esu išranki“, - neslepia E. Garanča.

Ji teigia, kad vien išskirtinių vokalinių duomenų nepakanka, norint tapti operos žvaigžde. Dar turi perprasti operos verslo dėsnius, mokėti užsienio kalbas, objektyviai vertinti savo gebėjimus. Balso formavimo ir lavinimo procesas atima daug laiko ir pinigų, tad tenka pasitelkti kantrybę.

„Aš - analitikė. Kai būnu scenoje, mano smegenys veikia kaip kompiuteris. Nešioju galvoje atskiras programas, skirtas vokalui, vaidybai, kūno laikysenai, scenos kolegoms, dirigentui. Ir prireikus tiesiog atidarau būtinus failus“, - aiškina savo darbo metodus primadona.

Beatodairiškai deginti save scenoje - ne jos atlikimo stilius: „Mano pirmaeilis uždavinys scenoje - leisti klausytojams pasigrožėti balsu. Kad tai padaryčiau, pasitelkiu ekspresyvumą, charakterius, emocijas. Vis dėlto labiausiai rūpinuosi vokalu, nes visų pirma esu solistė, tiesa, gebanti ir vaidinti“.

Autobiografinę knygą vokiečių kalba E. Garanča išleido dar 2013 m. ir pavadino ją „Wirklich wichtig sind die Schuhe“ („Bateliai iš tiesų svarbu“).

Pastaraisiais metais E. Garanča siekia atsisakyti vyriškų vaidmenų ir stengiasi scenoje išreikšti savo moteriškumą. Todėl nuo jaunystėje jos repertuare dominavusių „Bel canto“ partijų ir V. A. Mocarto veikalų vis dažniau atsigręžia į verizmą ir dramatines Džiuzepės Verdžio (Giuseppe Verdi) operų veikėjas, tokias kaip „Don Karlo“ Eboli.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt