Vilkiko vairuotoja Regina: moters vieta – ne tik prie puodų

Skaičiuoti kilometrus prie vilkiko vairo daugumai turbūt vis dar atrodo viena iš vyriškų profesijų. Jaunystėje svajojusi vairuoti didelę transporto priemonę joniškietė Regina Ilčiukienė savo asmeniniu pavyzdžiu sugriauną šį stereotipą ir ragina moteris nesibaiminti bei atrasti save profesinėje veikloje, kurioje jos gali pačios sau įrodyti, kad bet kokie užsibrėžti tikslai anksčiau ar vėliau yra pasiekiami.

Laužo stereotipus

Sužinojusi, kad Joniškyje gyvena moteris, kuri jau šešerius metus vairuoja vilkiką ir yra ne kartą apsukusi visą Europą, pradėjau derinti su ja būsimą interviu. Susitikti buvo sudėtinga, kadangi joniškietė didžiąją laiko dalį praleido ne Lietuvoje. Dėl susitikimo derinomės daugiau nei keletą mėnesių, kol galų gale mums pavyko susitikti. Pradžioje socialiniame tinkle pamačiusi būsimos pašnekovės nuotraukas galvojau apie vieną temą – šviesiaplaukė, žemutė moteris, skaičiuojanti kilometrus už vilkiko vairo ir jos kelyje pasitaikantys iššūkiai. Tačiau ją pamačius teko mintyse keisti temą, nes iš automobilio išlipo aukšta, drąsi, savimi pasitinkinti moteris, toli gražu neprimenanti stereotipinio šviesiaplaukės moters įvaizdžio. Vos tik jai prakalbus supratau, kad vilkikas ir iššūkiai kelyje yra jos gyvenimo variklis, suteikiantis kasdienybei ir atbaidantis monotoniją. Jos kelionių žemėlapyje – visa Europa. Vos keletas šalių, kuriose moteriai dar neteko lankytis.

Nuo kūdikiams rūbus siuvančios siuvėjos iki vilkiko vairuotojos

Pokalbio metu R. Ilčiukienė prasitarė, kad kadaise studijavo su dabartiniu darbu visai nesusijusias specialybes – prekybą. Šeduvoje gimusiai ir augusiai moteriai teko save išbandyti daug kur – prekybos, buhalterijos srityse. Ji prisipažino, kad teko siūti rūbus kūdikiams siuvimo fabrike „Lelija“. Vėliau jos rankose gimė kailiniai.

Po studijų Šiaulių prekybos mokykloje ji grįžo į gimtąją Šeduvą, kur sutiko iš armijos grįžusi savo klasioką. Po šio susitikimo sekė antras, trečias ir visi kiti pasimatymai, kol vieną dieną Regina tapo savo klasioko Arturo žmona. Jo tėvams atvykus į Joniškį, šį miestą kaip būsimus savo šeimos namus išsirinko pora. Nuo 1986-ųjų jie – Joniškyje. Čia moteriai teko eilę metų dirbti prekyboje, viena parduotuvė keitė kitą ir kaip pati sako, vienoje parduotuvėje pardavėjos ilgai neužsibūdavo. Kažkodėl vis vykdavo prekybininkių rotacija. Teko dirbti ir barmene Joniškio miesto kavinėje „Fortūna“.

Įvairios permainos profesinėje veikloje Reginai neteikė džiaugsmo ir savirealizacijos galimybių. Ji ieškojo savęs ir ilgą laiką nerado, kol galų gale nusprendė apsilankyti Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. „Tuo metu kaip tik vyko registracija į vairavimo kursus. Darbo ieškantys asmenys galėjo įgyti CE kategoriją. Aš užsirašiau į kursus, kuriuose tuo metu buvau vienintelė iš Joniškio moteris. Dabar jų kur kas daugiau“, - šypsosi Regina.

Pasidomėjau, kaip reagavo vyras, išgirdęs, kad jo sutuoktinė ryžosi vieną dieną sėsti prie vilkiko vairo. „Pradžioje jis galvojo, kad mano sprendimas – neadekvatus ir tik gūžčiojo pečiais. Galvojo, kad žmona išprotėjo. Vėliau jis mane skatino mokytis ir sulaukiau tikrai didelio savo šeimos palaikymo“, – sako R. Ilčiukienė. Moteris išsilaikė krovininio transporto vairavimo egzaminą ir kartu su vyru, kuris jau turėjo nemažą patirtį šioje veiklos srityje, prieš šešerius metus išvyko iš Šiaulių krovinių pervežimo įmonės į Siciliją.

Lietuviškų koldūnų gamyba – automobilių stovėjimo aikštelėje

Regina sako, kad ne sykį yra girdėjusi, kad toks darbas moterims atrodo bauginantis ir sudėtingas, tačiau ji tikina, kad valdyti vilkiką nė kiek nesudėtingiau nei lengvąjį automobilį. O gal net ir saugiau – sėdi aukštai, didelėje transporto priemonėje ir mėgaujiesi platesne apžvalga nei lengvųjų automobilių vairuotojai. „Vairuoti nėra sunku. Sunku yra ilgą laiką praleisti kelyje. Kai išvyksti keliems mėnesiams visas gyvenimas ir buitis iš namų aplinkos persikelia į vilkiko kabiną“, - apie darbo ypatumus pasakoja joniškietė. Ji atvira – toks darbas reikalauja tiek fizinės, tiek psichologinės ištvermės. Kartais tenka ne tik pristatyti prekes į kitą šalį, bet dar jas ir iškrauti. „Džiaugiuosi, kad kartu su vyru esame kolegos ir darbe, ir gyvenime. Turiu puikų mokytoją ir pagalbininką. Važiavimo laikas – 18 valandų ir 9 valandos poilsio. Po savaitės kelionės turime 24 valandų poilsį, o po 2 savaičių – 45 valandas. Tada atsiranda laiko maisto gamybai, skalbimui, gyvenamosios vietos – vilkiko sutvarkymui. Juk transporto priemonė, kurioje praleidi daugiausia laiko, turi būti švari“, - apie netradicinę šeimos kasdienybę pasakoja vilkiko vairuotoja. Į kelionę šeima pasiima daug daiktų, kurie reikalingi beveik kasdien. Tarp jų – puodai maistui gaminti, dubuo, skirtas praustis, nes kartais tenka susidurti su tokiomis sąlygomis, kad net praustis nėra kur, o elementari higiena žmogui yra būtina. Turbūt neįtikėtina, tačiau Reginai teko Italijoje, prie vilkiko, gaminti lietuviškus koldūnus su bulvių ir lašinių įdaru pagal jos mamos receptą. Italų nevaišino (juokiasi) šiuo skanėstu ir lietuviškų patiekalų skoniu svečioje šalyje mėgavosi tik dviese. Moteriai patinka gaminti maistą, tačiau patinka ir vairuoti vilkiką, nes, anot jos, moters vieta ne tik prie puodų.

Ir prie vairo išlieka tikra moterimi

Kam patinka iššūkiai, vairuotojo profesija yra tinkamiausias pasirinkimas. Vairuodama vilkiką Europos keliais, R. Ilčiukienė sako, kad Rytų Europos keliuose vairuoti sudėtingiau, tačiau patirties galima įgyti daugiau. Pasak jos, rimtų problemų kelyje patirti neteko, o jei iškyla tokios problemos, kaip rato keitimas, sutuoktiniai kartu išsprendžia bėdą. Regina prasitaria, kad pirmosios jos kelionės į užsienį buvo gana įdomios. „Tuo laiku, kada aš pradėjau vairuoti vilkiką, reta moteris sėsdavosi už jo vairo. Tad, kelyje sutikti vairuotojai iškeldavo nykštį ir šypsodavosi. Žodžiu, liuks. Vairavau vilkiką, o šalia sėdėjo mano vyras. Mus pradėjo lenkti viena šeima. Už vairo sėdėjusi moteris vis savo vyriškiui pirštu rodė į mane. Mes juo aplenkėme. Po to jie mus dar kartą aplenkė. Pastebėjau, kad tokios lenktynės vyko dėl to, kad jiems nuostabą kėlė vilkiką vairuojanti moteris ir jie niekaip negalėjo patikėti tuo, ką matė“, – juokiasi Regina.

Pokalbis pakrypsta moteriškumo tema. Diskutuojame, ar sunku išsaugoti moteriškumą sėdint už vilkiko vairo. „Taip, žinoma!” sako mano pašnekovė. ,,Aš net vairuodama ir nežiūrėdama į veidrodėlį išmokau pasidažyti lūpas ir niekada nesėdu už vairo nepasidažiusi. Vilkiką vairuoju vilkėdama ne sportinius rūbus, o tuniką. Aš – moteris“, – šypsosi R. Ilčiukienė. Jau ne kartą ir net ne keletą kartų Regina sukdama vis tais pačiais Europos keliais nepamiršta grožio procedūrų. Jos yra būtinos, kad išliktum savimi. Kaip sako pati, reikia tik noro, nes vilkiko vairas negali užgožti moteriškumo.

Šiuo metu šeima atostogauja Lietuvoje, mėgaujasi poilsiu ir po truputį pradeda planuoti savo keliones. Kur teks vykti, kol kas neaišku, nes darbdavys kelionės vietą ir laiką nurodys prieš išvykstant. Atsisveikinant garsiai svarstome, kiek mūsų rajone yra moterų, vairuojančių vilkiką. Reginos žiniomis, iš viso trys. Ji yra bene vyriausia rajono vilkiko vairuotoja ir nepaisant to moterį vilioja gyvenimo iššūkiai, kuriuos ji priima su malonumu. ,,Aš nebijau pokyčių, netikėtų situacijų, kurias sukuria pats gyvenimas. Manau, kad nėra „vyriškų“ ar „moteriškų“ profesijų, kiekviena moteris gali susidraugauti su savo baimėmis ir jei kuri nors gyvenimo situacija netenkina, visada galima ją pakeisti, priėmus pačius netikėčiausias sprendimus. Mano credo: nėra to, ko žmogus negalėtų padaryti“, – sako Regina.