Vilkėti tautiniu kostiumu – žodžiais nenusakoma garbė

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

7595

Vietoj staklėse išausto vilnonio audinio – plonos paklodžių skiautės, vietoj raudonų dažų – miško uogos. Kuršėnuose gyvenanti Eugenija Dragūnienė pasakoja, kad tokių priemonių pakako, jog politinių kalinių jurtoje Sibire paslapčia gimtų lietuviškas tautinis kostiumas.

„Kada tik galiu, tada ir vilkiu“

Tautiniais rūbais E. Dragūnienė puošiasi kiekvienai progai pasitaikius, o jų energingai, įvairiose veiklose dalyvaujančiai kuršėniškei netrūksta. „Kitoms tautinį kostiumą apsivilkti nedrąsu. Atrodo, visi žiūrės, pirštais rodys. Aš priešingai: kada tik galiu, tada ir vilkiu. Man tautinis kostiumas – ir puošmena, ir žodžiais nenusakoma garbė. Gražiausią suknelę pasisiūk, bet ji ir liks tik suknelė“, – įsitikinusi E. Dragūnienė.

Savąjį kostiumą ji įsigijo prieš beveik trisdešimt metų iš tuomečio Kauno dailės kombinato. Ten dirbo E. Dragūnienės pusbrolis – jis ir parūpino giminaitei išsvajotus tautinius rūbus.

Sovietiniai akcentai – į šiukšliadėžę

Beje, ano meto tautinių kostiumų dizaineriams labiau rūpėjo spalvų ir raštų dermė, o ne lietuvių tradicijos. Būta ir privalomojo tuometės santvarkos simbolizmo. Visa tai atsispindi E. Dragūnienės tautiniame kostiume.

„Mano sijonas lyg ir žemaitiškas – dryžuotas, daug raudonos spalvos. Prijuostė labiau suvalkietiška. Marškinius apskritai išmečiau. Jie buvo išmarginti raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis – kur gi aš su tokiais eičiau?“ – juokiasi E. Dragūnienė, vietoje įmantrių marškinių įsigijusi kitus – paprastus, baltus, lietuviškais raštais siuvinėtus. Pakoreguoti jai teko ir karūnėlę, kuri buvo puošta juostelėmis pagal sovietinės Lietuvos vėliavą. „Jas išmečiau ir užsiuvau ant karūnėlės tai, kas man patiko“, – sako E. Dragūnienė.

Stilizuotu, ne visai žemaitišku ir sava ranka taisytu tautiniu kostiumu kuršėniškė didžiuojasi. „Juk tai vis tiek tautiniai rūbai – kitaip jų nepavadinsi. Žinote, kartais pagalvoju, kad gal be reikalo turime tiek daug tautinių kostiumų – visa Lietuva gabaliukais susiskirsčiusi. Gal reikėtų vieno?“ – svarsto E. Dragūnienė.

Vokiečių kalbos mokytojas – partizanas-išdavikas

Tautiniu kostiumu E. Dragūnienė dažniausiai puošiasi per tremtinių ir politinių kalinių renginius, išvykas, susitikimus, mat, dar būdama moksleivė, buvo nuteista dešimčiai metų kalėjimo Sibiro platybėse. Paklausta, už ką tokia bausmė jaunutei merginai, E. Dragūnienė iš pradžių nusijuokia: „Už nieką.“ O tuomet ima pasakoti apie savo rezistencinę veiklą.

Gimė ir augo ji Pakražančio kaime, mokėsi tuometėje Kelmės gimnazijoje. Kuršėniškė pamena gimnazijoje dirbusį vokiečių kalbos mokytoją – partizaną, pravarde Ladyga, vėliau tapusį išdaviku. Taip pat pamena savo klasės auklėtoją, kuri mažutei, smulkutei Eugenijai patikėdavo slapta perduoti žinias „miškiniams“ iš anksto sutartoje vietoje. Prisimena ji ir vieną gegužės naktį, kai būrys jaunos merginos draugų ir mokytojų buvo suimti.

Jai pačiai pavyko pabėgti – tik grįžti į namus bijojo. „Pusiau pėsčia, pusiau važiuota nukeliavau į Kauną. Ten turėjau giminių“, – sako E. Dragūnienė ir priduria, kad šis miestas tapo prieglobsčiu ne tik jai, bet ir daugeliui partizanų.

Jonvabalių „pasala“

Apsistojusi ir įsidarbinusi Kaune, E. Dragūnienė ir toliau padėjo „miškiniams“. „Naktį pėsčiomis eidavome į Petrašiūnus. Ten, popieriaus fabrike, naktinėje pamainoje dirbo pažįstamas, kuris mums per tvorą išmesdavo balto popieriaus rulonus. Juos pakeleivingomis mašinomis veždavome atgal į Žemaitiją, ant jų spausdindavo „Lietuvos girias“ ir kitus partizaninius laikraščius, – pasakoja E. Dragūnienė.

O štai iš Žemaitijos į Kauną jai teko parvežti kur kas pavojingesnį „krovinį“ – ginklą. Jo prašė laikinojoje sostinėje apsistoję buvę partizanai, kurie norėjo padėti miškuose skurstantiems tėvynainiams.

Atsakinga užduotis netruko pavirsti į romantišką nuotykį: E. Dragūnienė pasakoja, kaip vidury miško, spragsint laužo ugnelėms, dainavo ir kalbėjo su partizanais. „Kokie jie mums gražūs atrodė. O gal mūsų akys kvailos buvo? Tą naktį įsižiūrėjau jauną partizaną, pravarde Upeliukas. Ketverius metus miškuose gyveno, sakė žinąs, kad yra pasmerktas, kad žus. Visi jie tai žinojo...“ – galva linksi ji.

Kuršėniškė prisipažįsta tą vakarą nuolatos bijojusi, kad laužo šviesos nepamatytų, dainų neišgirstų „stribai“. „Nesupratau, kaip giliai į mišką buvome nuvesti – nežinodamas kelio pas mus neateisi, pelkėse nuskęsi. Bet aš buvau labai baili. Po dainų ir šnekų sugulėme – miegoti teko miške. Naktį prabundu, aplink jonvabaliai šviečia, o aš galvoju, kad mus apsupo. Žadinu draugę, sakau: „Tu pažiūrėk – mes apsupti!“ Toji man liepia miegoti, aiškina, kad čia jonvabalių švieselės. Aš vėl ją baksnoju, prašau vyrus žadinti. Gerai, kad ji tada manęs nepaklausė“, – šypsosi E. Dragūnienė.

„Karcerių karalienė“

Žemaitijos miškuose gautą ginklą ji su draugais sėkmingai pargabeno į Kauną ir atidavė bendraminčiams. Tiesa, jie ginklu naudojosi neilgai – šis buvo rastas per kratas. Kratą atliko ir E. Dragūnienės namuose. Tik čia „stribų“ laimikis buvo menkas – keli neleistini eilėraščiai.

Tačiau ir to pakako, kad jauna mergina būtų nuteista dešimčiai metų kalėjimo Sibire. Pirmuosius jų E. Dragūnienė praleido sustiprinto režimo kalėjime Marijampolėje ir spėjo užsitarnauti „karcerių karalienės“ titulą – taip ją juokais vadino kalėjimo draugė, poetė Matilda Viskantaitė-Zaveckienė.

„Į karcerius už mažiausią nieką sodindavo. Pavyzdžiui, aš labai gerai mokėjau per puodelį kalbėti. Priglaudžiu jį prie sienos ir kalbu, sužinau visas naujienas: ką atvežė, ką išvežė. Bet jei pagauna – 3 dienos karcerio. Kitą kartą girdžiu – gegužinė lauke vyksta, taip gražiai groja. Sakau, pažiūrėsiu. Tik pasilipu – jau sargybinis ateina. Vėl 3 dienos karcerio. Ten pusryčiams, pietums ir vakarienei gauni puodelį vandens, pietums dar duonos riekelę prideda, ir viskas. Bet ne tai blogiausia. Blogiausia, kad karceryje grindys, sienos cementinės, taip šalta, kad turi visą dieną judėti, šokinėti – baldų juk nėra. Tik dešimtą valandą vakaro įstumia medinę lovelę, kad nereikėtų ant šaltų grindų miegoti“, – prisimena E. Dragūnienė.

Rusiškos paklodės, lietuviškas kostiumas

1952 m. ji buvo išvežta į Sibirą, kur, kilnojama iš lagerio į lagerį, praleido septynerius metus. „Kai sėdėjau Marijampolėje, man siūlė laisvę. Mainais už ją turėjau klausyti, kas ką kalba, ir viską užrašinėti. Nesutikau – pagalvojau, kad jau geriau sėdėsiu kalėjime negu savus skųsiu“, – sako E. Dragūnienė.

Apie vargus, patirtus Sibire, ji pasakoja nedaug – tai liko praeity. Užtat puikiai prisimena, jog ir svetimoje žemėje žmonės nepamiršo Tėvynės: apie ją kalbėjo, svajojo, už ją meldėsi, o kartą sugalvojo pasiūti lietuvišką tautinį kostiumą.

„Lietuvės moterys buvo išradingos. Mums duodavo paklodes – prie jų, kad būtų platesnės, būdavo pridurtas medžiagos gabaliukas. Mes jį paslapčia nusiardydavome, o paklodes lyg niekur nieko grąžindavome. Su mumis kalėjo tokia Marytė, ji buvo baigusi biologiją. Marytė iš miško pririnko „spalvų“: iš augalų išgavo žalią spalvą, iš uogų spaudė sultis – išėjo raudona spalva. Tomis spalvomis nudažė paklodes, jas išsiuvinėjo – išėjo labai gražūs tautiniai rūbai. Man atrodo, kad juos Marytė parsivežė į Lietuvą“, – nusišypso E. Dragūnienė.

Ji pati į gimtinę parsivežė maldaknygę, kurią, galima sakyti, pati pagamino. Dienomis lageriuose vyrai ir moterys dirbdavo aukštos tvoros atskirti, o vienintele susisiekimo priemone tapdavo per tvorą mėtomi rašteliai. Tokiu būdu E. Dragūnienė bendravo su tremtyje atsidūrusiu kunigu, kuris jai rašydavo ne meilės laiškus, o maldas, Mišias. Gavusi jas ant suglamžyto lapelio, kuršėniškė maldas ir Mišias tvarkingai perrašydavo į maldaknygę, pasiūtą iš sąsiuvinio. „Tai buvo lagerio maldos, dabar gal jau nebeaktualios. Bet man jos vis tiek brangios“, – sako ji.

Paklodės

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt