Vilkėti partizano uniformą – vilkėti Lietuvą (vaizdo įrašas)

„Par­ti­za­nų ry­ši­nin­kių iš­ra­din­gu­mas bu­vo be­ri­bis“, – šyp­so­si Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­pi­to­nė, re­konst­ruk­to­rių klu­bo „Par­ti­za­nas“ na­rė El­my­ra Bal­ja­nai­tė-Sta­ne­vi­čie­nė. Be­veik pen­ke­rius me­tus šiau­lie­tę už­val­džiusi aist­ra Lie­tu­vos lais­vę po­ka­riu gy­nu­sių par­ti­za­nų pa­tir­tims – ji lan­ko Tau­ro, Pri­si­kė­li­mo ir Že­mai­čių apy­gar­dų par­ti­za­nus, jų ry­ši­nin­kus, fil­muo­ja pri­si­mi­ni­mus, ku­riuos pa­nau­dos do­ku­men­ti­niam fil­mui kur­ti.

Gražiausias tautos žiedas

Šį sekmadienį, gegužės 21-ąją, minėsime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Vyresniosios verbuotojos pareigas Lietuvos kariuomenės Šiaulių regiono Karo prievolės ir komplektavimo skyriuje einanti, šiuo metu motinystės atostogose esanti Elmyra sako, kad Lietuvoje belikę gyvi vos trys–keturi partizanai. Jiems pagelbėjusių ryšininkų yra likę daugiau, tačiau visi pamažu iškeliauja amžinybėn. Todėl labai svarbu surinkti net menkiausius prisiminimus, kol dar yra gyvi tie, kurie turi ką prisiminti.

Kas nutiko, kad kariškė pradėjo domėtis Lietuvos partizanų gyvenimu, buitimi, suskubo laisvės gynėjus kalbinti, filmuoti? Moteris pasakoja, kad prieš penkerius metus ji buvo paskirta vykdyti tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Karininkė vadovavo 205-ajai pėstininkų kuopai (dislokuotai Šakiuose) ir turėjo kariams vesti karinio rengimo užsiėmimus, planuoti pratybas. Regionas karininkei pasirodė labai įdomus: istoriškai priklausė Tauro apygardai, joje veikė Žalgirio rinktinės partizanai.

„O kaip galiu planuoti pratybas, jei nežinau, kokios kovos vyko mano atsakomybės rajone, kokie partizanai veikė, kokiai partizanų rinktinei priklausė Šakiai? Pradėjau domėtis vietove, aiškintis, kur buvo pasalos, kur vyko mūšiai, kur – susidūrimai su priešais. Istorija rodo, kad mūšiai, kurie vyko atitinkamoje teritorijoje, paprastai pasikartoja. Kitas dalykas – krašto apsaugos savanoriai turi ypatingai gerai žinoti savo apylinkes. Esant reikalui jie privalės išeiti į pogrindį ir vykdyti karinius veiksmus, kad atgrasytų priešą. Turime agresyvų kaimyną ir mūsų karių užduotis – viską daryti taip, kad priešas bijotų čia ateiti. Jei mato, kad kariai ruošiasi, treniruojasi, moka apginti savo kiemą, vengs ateiti. Su agresyviu kaimynu reikia bendrauti agresyviai“, – sako kapitonė.

Besidomint Šakių istorija, Elmyrai pamažu atsivėrė vaizdas, kad Tauro apygarda viena pirmųjų pradėjo ginkluotą kovą prieš okupantus. Jai priklausė ir pirmasis Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Daumantas. Apygarda pasižymėjo karine drausme ir tvarka, akcentavo, kad Laisvės kovotojai yra karinė organizacija, kurios nariai privalo dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą. Jie miškuose organizavo partizanų mokymo kursus, siekė, kad būtų sudaryta Vyriausioji partizanų vadovybė, nurodė rinkti ir saugoti partizanų kūrybą, įsakė registruoti okupantų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, išsaugoti archyvą. 1947 m. organizavo du žygius į Vakarus per geležinę uždangą: pirmąjį – Juozo Lukšos bei Jurgio Krikščiūno, antrąjį – Juozo Lukšos ir Kazimiero Pyplio.

„Partizanai turėjo būti neeilinių gabumų žmonės. Juk jie neturėjo telefonų, o kažkaip susisiekdavo. Turėjo medikus, leido pogrindinę spaudą. Į miškus išėjo gražiausias tautos žiedas – išsilavinę, mylintys valstybę, pasiruošę paaukoti gyvybę, palikę šeimas“, – sako kapitonė, kuri tarnybos Šakiuose metu ne tik surinko informacijos apie partizanus, bet kartu su kitais entuziastais atstatė Rūdšilio bunkerį. Šis bunkeris buvo skirtas laikinai apsistoti antrojo desanto Lietuvoje partizanui Julijonui Butėnui ir Šturmo tėvūnijos vadui Petrui Jurkuvėnui-Beržui.

Stribai adatos ir siūlų neturėjo

Kalbinant įtemptą pokarį prisimenančius žmones Elmyrai svarbiausias dalykas – menkiausios partizanų gyvenimo detalės: „Vienas ryšininkas papasakojo, kokiu būdu desantininkai būdavo suvedami su tėvūnijų vadais, o apie Daumantą kalbėjo, kad jis vilkėdavo sportinę tų laikų aprangą arba lakūno odinę striukę. Ir buvo labai gražus vyras.“

Kapitonei buvo labai įdomu sužinoti, kaip pavykdavo sutartu laiku susitikti laikrodžių neturintiems partizanams ir ryšininkams, ką konkrečiai jiems reiškė žodžiai „susitinkame vakare“, nes juk vakaras gali tęstis kelias valandas.

„Žmonės labiau stebėjo gamtą, nei mes dabar. Žiūrėdavo pagal medžių šešėlį. Arba, pavyzdžiui, jei sutardavo susitikti prie uosio, tai ir ateidavo prie konkretaus uosio. Nes vienoje miško kvartalinėje galėjo augti vos vienas uosis“, – paaiškina ir tęsia, kad žinutės partizanams būdavo įsiuvamos į ryšininkų kepures, mergaitėms į sijonus, slaptas kišenėles, net į plaukus supindavo.

„Moterų ryšininkių sumanumas ir išmintis buvo unikalūs, jos rasdavo įvairiausių būdų, kaip medžiagos partizanų uniformoms parsivežti iš Kauno. Įsukdavo į lašinius, laikraščius, kad tik nerastų stribai. Aleksandras Grybinas-Faustas (vienas iš Tauro apygardos vadų) buvo mokytojas, jam ryšininkų vaikai taip pat perduodavo slaptus laiškus nuo partizanų: sąsiuviniuose, knygose ar slaptose portfelių kišenėlėse. Centrinė Žalgirio rinktinės ryšininkė Janina Mozuraitytė-Danguolė laiškelius įsukdavo žirgams į karčius, dėdavo vaikams į sąsiuvinius. Didžiausia nuostaba – nežinai, kas tavo draugas, kas priešas, bet žmonės ilgiau nei dešimt metų sugebėjo atsilaikyti ir remti partizanus“, – sako karė.

Elmyros surinktomis žiniomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvęs labai atsargus: iki smulkmenų tikrindavo, ar susitiko ne su išdaviku, klausdavo, ar sutiktas partizanas turi adatą ir siūlų. Pasirodo, išdavikai persirengėliai, kurie apsirengdavo nužudytų partizanų uniformomis, adatos ir siūlų neturėdavo. Partizanai iš Tauro apygardos visada nešiodavosi adatą ir siūlų – jie preciziškai rūpinosi, kad uniforma būtų tvarkinga, nesuplyšusi.

Kūdikis partizano glėbyje

Elmyrai prieš mėnesį teko laimė pasikalbėti su Jonu Kadžioniu-Bėda, kuris bunkeryje pats priėmė žmonos gimdymą. „Kiek yra sukurta dokumentinių filmų, juose partizanai pasakoja apie žygdarbius, kovas, bet būna labai mažai kalbama apie buitį, aprangą, avalynę, maistą, eilinę rutiną bunkeriuose, net tualeto reikalus ir kt. O man visa tai labai įdomu. Juk jie baisiose sąlygose gyveno, bunkeriai mažučiai, o jie leidžia spaudą, planuoja operacijas, gimdo vaikus“, – dalijasi moteris.

Įdomi patirtis – pas Bėdą ji nuvažiavo su savo antruoju sūnumi, dar kūdikiu. Padavė jam kūdikį į rankas ir paprašė papasakoti, kaip priėmė sūnų.

„Jis pradžioje sutriko, šiek tiek susigraudino. Apsikabino mano vaiką kaip savo. Tokia buvo jautri akimirka... Jo žmona gimdė bunkeryje, jie buvo dviese, sūnus gimė pridusęs. Jis žmonos net prašęs: „Tik neišeik, nepalik manęs vieno dabar...“ Daug kas klausdavo, jis apie tai nekalbėjo, o mano kūdikis jį sušildė ir leido prisiminti“, – sako pašnekovė.

Pasak Elmyros, partizano Bėdos sūnų augino svetimi, dabar jis jau amžinybėje. Moters žiniomis, partizanų vaikų likimai dažniau buvo liūdni, sudėtingi ar net tragiški. Partizanai kūdikius atiduodavo giminėms, pažįstamiems ar net svetimiems auginti. Jie juk būdavo tarsi niekieno vaikai arba buvo slapstomi po kitų pavardėmis – jeigu ir sužinodavo savo tėvų istoriją, tai gerokai vėliau. „Jie dažniausiai neturėdavo ramsčio gyvenime. Yra baigusiųjų gyvenimą, sergant alkoholizmu ar pakėlus ranką prieš save“, – kalba pašnekovė.

Karininkė kartą susipažino su partizanų dukra iš Kauno Martina Bikuličiene, kuri vienintelė Lietuvoje iškėlė bylą KGB papulkininkiui Vytautui Vasiliauskui. Ši moteris Elmyrą pati susirado vieno renginio metu ir pasidalijo savo istorija. Lietuva labai mažai prisidėjo finansiškai prie bylos nagrinėjimo, o NKVD vadui atstovavo advokatas iš Rusijos.

Stribai – menko išsilavinimo

Kapitonė atsineša uniformą, kuria pati vilki įvairiuose renginiuose, dalyvaudama rekonstruktorių klubo „Partizanas“ veiklose ir sako, kad jos uniforma – 1934-ųjų prototipas.

„Tai smetoninės nepriklausomos Lietuvos karininko uniforma. Tyčia netvarkome įplyšimų, nes partizanai uniformą turėjo tik vieną, natūralu, kad ji neatrodė kaip nauja. Partizanai savo kovų pradžioje labai stengėsi dėvėti uniformą, laikėsi statuto. Vėlesniu laikotarpiu uniformų jau nebevilkėjo, nes ir galimybių ją turėti apskritai nebeliko“, – sako kapitonė ir priduria, kad apsivilkdama partizanų uniformą ji apsivelka Lietuvą.

Moterys partizanės kelnių nemūvėjo – segėdavo sijoną. Elmyra žino: sijonas nėra patogus dėvėti, tačiau per renginius ji sijoną su skeltuku priekyje segi. Taip pat ant riešo užsisega kompasą, pasiima žiūronus, prisitvirtina portupėją, pasiima prototipinį (muliažinį) to laikmečio ginklą ir kitus daiktus.

Įdomu tai, kad partizanams uniformas siūdavo ryšininkės. „Tauro apygardoje turėjau galimybę kalbinti ryšininkę, kuri į Kauną važiavo medžiagos partizanų uniformoms paimti. Įsivaizduojate, jei su tokios spalvos medžiaga ją būtų pagavę stribai...“ – sako moteris.

Besikalbėdama su liudininkais, moteris sako nustebusi, kad partizanų išdavikų pavardes iki šiol vis dar bijoma ištarti. „Būta atvejų, kai vieni toje pačioje šeimoje augę vaikai galėjo būti partizanai, o kiti – stribai. Stribais dažniausiai tapdavo menko išsilavinimo žmonės. NKVD vadai buvo išsilavinę, bet stribai – žemiausio socialinio sluoksnio žmonės, kuriems svarbiausia materialinė gerovė. Kartais dėl cigarečių pakelio ar butelio jie patiems partizanams išduodavo, kada ir kur bus pasala, kada organizuojamas reidas miške“, – sako karininkė.

Elmyrai pavyko pakalbinti partizanų ryšininkę iš Kražių – Julijoną Zybartaitę-Žibutienę, slapyvardžiu Liepsna, kuri šovė į išdaviką stribą.

„Kokia drąsa... O kartą ji brolio ginklą į rūtų darželį išmetė, slėpdama nuo stribų. Moterys partizanus ginklais aprūpindavo. Vokiečiai besitraukdami daug ginklų paliko. Moterys juos užkasdavo, vėliau perduodavo partizanams“, – sako Elmyra. Ji pabrėžia, kad Šiaulių regiono žmonės buvo labai aktyvūs, padėdami partizanams, dalyvavo pasipriešinimo kare, kad Lietuva būtų laisva.

Pačiupinėti partizanų istorijos – per renginius

Elmyra jau pakalbino per dešimt žmonių – partizanų ir ryšininkų, daugiausia Šakių, Kauno, Šiaulių apylinkėse, net ir Klaipėdoje. Filmuota medžiaga bus panaudota dokumentiniam filmui sukurti. Moteris neslepia: su bendraminčiais jie keliauja po visą Lietuvą pas partizanus, ryšininkus savo lėšomis.

O besidomintieji partizanų gyvenimu žmonės rekonstruktorių klubo „Partizanas“ narius gali sutikti įvairiuose renginiuose: klubas visada prisideda prie Vasario 16-osios minėjimo Minaičiuose (Radviliškio r.), dalyvauja Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos minėjimuose ir kt. Birželį klubo nariai dalyvaus ir vietos gyventojų rengiamame Jūros srities (dar vadintos Vakarų Lietuvos sritimi) 75-erių metų įkūrimo minėjime Skruzdėlynės viensodyje, Kražių seniūnijoje.

Karo istorijos rekonstruktorių klubas „Partizanas“ ne tik rekonstravo Juozo Lukšos-Daumanto būrio uniformas, ekipuotę, bet kartu su Vytauto Didžiojo karo muziejumi išleido nuotraukomis iliustruotą lankstinuką: Daumanto desantinės grupės įranga (ginklai, parašiutai, pinigai, radijo siųstuvas ir kt.) buvo konfiskuota LTSR saugumo 1951 m. Tauro apygardoje. Taip pat klubas atkūrė ir maldaknygę „Rūpintojėlis. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) partizano maldos ir apmąstymai“, kurią pokariu leido Žemaičių apygardos būstinė.