Vilija Dobrovolskienė: „Neišbarsčiau savęs – tiesiog gyvenimą pažint norėjau“

Vilija Dobrovolskienė – Elek­trėnų „Versmės“ gimnazijos lie­tuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, metodinių knygų (tai lietuvių kalbos pratybos, testai, užduotys nuo pradinės mokyklos 3 ir 4 klasės iki 12 klasės, diktantai, skyrybos taisyklės ir pratimai, lietuvių kalbos testai ir užduotys) autorė.

2007 m. ji pelnė „Metų mokytojos“ nominaciją. Ji poetė, išlei­dusi 13 poezijos knygų vaikams ir ne vaikams, nuo 2002 m. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) narė, sudarė apie 20 almanachų, redagavo apie 60 knygų. 2014 m. tapo Metų literate Elektrėnų „Metų žmogaus“ rinkimuo­se. Poetė Vilija LNRS V, X, XIV Vasaros poezijos šventės diplomantė, apdovanota J. Varno premija, Kunigaikš­čio Gedimino III laipsnio nominacija. V. Dobrovolskienė – mama dviejų šaunių dukrų – Aistės ir Aušros, kurios Airijoje, Dundalko lituanistinėje mokykloje, moko lietuviukus Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos, organizuoja šven­tes mokyklos bendruomenei. V. Dob­rovolskienė dvi ka­dencijas buvo Elek­trėnų savivaldybės tarybos narė. Kūrybinga V. Dobro­volskienė vadovauja Elektrėnų sav. literatų klubui „Strėva“, yra šio klubo pirmininkė.
Kada pradėjote dirbti „Versmėje“, kokių pakilimų ir nuopuolių patyrėte šioje mokykloje?
„Versmės“ slenkstį kaip darbuo­toja peržengiau 1989 m. Į „Versmę“ atėjau jau turėdama 9 metų darbo Vievio mokykloje ir Trakų sporto mokykloje patirtį, tad neteko nieko pradėti nuo nulio. Manau, kad visi pakilimai buvo labai nuoseklūs ir logiški: tapau mokytoja metodininke, paskui – eksperte, su Elvyra Kasperavičiene parašėme pirmąją humanitarinę programą, 1992 m. tapau direktoriaus pavaduotoja ugdymui – darbų apimtis ir atsakomybė padidėjo.
Dirbančio žmogaus kelyje visada pasitaiko ir ne tokių gražių akimirkų. Visada analizuoju situacijas, kai nepavyksta rasti bendros kalbos su mokiniu, kai nepavyksta jam įrodyti, kad mokosi sau, o ne man, ne mamai, ne tėčiui. Nesmagu būna, kai mokinys neišlaiko valstybinio egzamino, nes neįvertina savo galimybių, per daug pasitiki savo jėgomis. Nors kita vertus – tai jo pasirinkimas, jo ieškojimas. Ir jo teisė klysti.

Žinome, kad gimnazija nėra vienintelė Jūsų meilė. Kas dar džiaugiasi Jūsų dėmesiu, kam skiriate savo laiką?
Pirmiausia mielu noru skiriu didelį dėmesį savo jau užaugusioms dukroms Aistei ir Aušrai bei 4 vaikaičiams Benui, Matui, Markui ir Emai. 2–3 kartus per metus skrendu į Airiją, kur jie gyvena. Klausiate, ar netrūkdavo, netrūksta laiko šeimai. Kol dukros buvo mokinukės, labai stengiausi kuo daugiau laiko praleisti su jomis, nes visada maniau ir manysiu, kad augančioms mergaitėms ypatingai svarbus mamos dėmesys. Tad ir važinėjom į Vilnių, į vaikų spektaklius, koncertus, keliavom po Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Vengriją. Sąsiuvinius taisyti ir ruoštis pamokoms tekdavo naktimis. O dar ir nenormuotas pavaduotojos darbas… Trūko miego, bet šeimai laiko – niekada. Jei vaikai gyventų Lietuvoje, ir dabar būtų tas pats, bet šiuo metu turiu nedaug pamokų, pavaduotoja jau nebedirbu, tad galiu skirti laiko ir sau, ir kelionėms pas vaikus.
Dvi kadencijas dirbau Elektrė­nų savivaldybės taryboje. Tai buvo įdomios patirties metai, leidę suvokti daugelį dalykų, kurie iki tol atrodė nesuprantami. Dirbau Socialinių reikalų komitete, Etikos komisijoje, buvau ligoninės stebėtoja. Visada buvo smagu, kai kuo nors galėdavau padėti žmonės, besikreipiantiems jiems svarbiais klausimais.
Dar viena veikla, nuspalvinanti gyvenimą naujomis spalvomis – knygų redagavimas, naujų leidinių pristatymas, literatūrinių renginių organizavimas. Visada smagu, kai renginys pavyksta, kai kviečia atvykti vėl ir vėl. O kūrybinių vakarų, knygų pristatymų buvo visoje Lietuvoje – Zyplių ir Kidulių dvaruose, Kaune, Vilniuje, Palangoje, Kalvarijoje, Kudirkos Naumiestyje, Trakuose, Vievyje, Elektrėnuose, Adutiškyje, Jurbarke, Sudarge, Šakiuose, Šėtoje…
Kita mano aistra – poezija.
Kas pakurstė tą aistrą?
Pasakyti, kas paskatino rašyti, šiandien jau sunku. Tiesiog kažkas kirbėjo viduje, veržėsi, kunkuliavo. O štai kas paskatino išleisti pirmąją knygą „Iš ilgesio tas vakaras“, žinau puikiai. Tada mamytė išleido savo kūrybos knygą, o tėvelis paklausė: „Tai kada bus tavo knyga? Leisk, jau laikas…“ Ir išleidau. Pirmąją, paskui ir antrąją, ir… Tėveliai vis skatino nesustoti… Tada dar metodines knygas pradėjau rašyti, o poezija vaikams ir ne vaikams vis buvo šalia, eilėraščių kaupėsi ir kaupėsi, tad išvydo pasaulį ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtos eilėraščių ir pasakų knygos su įvairiausiomis kūrybinėmis užduotimis: „Mano broliai – mėnesiai 1“, „Mano broliai – mėnesiai 2“, „Žiedų pasakos“, „Skruzdžių rūmai“, „Žiogo vestuvės“ ir poezijos knygos „Išeinu gyventi“ (kartu su mamos knyga „Jums“), „Tu pakviesk mano vasarą…“, „…karaliau mano“, „Laikini, bet mylėję“, „Ašara ant riešo“, „Ištylėsiu paslaptis žiedų“, „Trys Vilijos“. Taip palengva pasaulį išvydo poezijos knygos vaikams ir ne vaikams (iš viso 13 knygų).
Vaikiškas knygas rašiau galvodama apie savo anūkus, mažuo­sius giminaičius, todėl tose knygose ne tik eilėraščiai, bet ir spalvinimo užduotėlės, ir kalbos rebusai. Kitos eilės – tiesiog gyvenimas. Mano… Tavo… Visų mūsų… Smagu būna, kai žmonės sako, kad savo eilėmis lyg pirštu į jų sielą pataikau, kai sako, kad skaito ir verkia… O juk nesiekiu pravirkdyti, tiesiog eilėmis kalbu apie gyvenimą.
Kodėl ėmėte rengti metodines knygas?
Gimnazijos humanitarinės ir realinės klasės kas pusmetį laikydavo egzaminus, reikėdavo kurti daug užduočių žiemos ir vasaros sesijoms. Kadangi buvau direktoriaus pavaduotoja, tai ši užduotis teko man. Ir sėdėjau, ir rašiau. Vienas – realiukams, kitas – humanitarams. Tokios medžiagos susikaupė nemažai.­ Mokytojų kambaryje pamačiau skelbimą, kad leidykla „Saulabrolis“ ieško metodinę medžiagą kuriančių mokytojų. Perskaičiau ir užmiršau. Ir jei ne gimnazijos bibliotekininkė (a.a. Staselė Mečkauskienė), kuri kelis sykius užlipo „ant nuospaudų“, turbūt knygų ir nebūtų. Tai jos dėka prisėdau ir sudėliojau viską į knygą. Aš daugiau kūriau kalbos užduo­tis, todėl pasiūliau Danutei Liutkevičienei bendradarbiauti, nes ji kūrė daug literatūros užduočių. Taip gimė mūsų su Danute testai. O vėliau pasirašiau bendradarbiavimo sutartį su TYTO ALBA, kad parašysiu testų ir užduočių knygas 5–10 klasėms. Paskui per keletą metų viena po kitos gimė metodinės testų ir užduočių, diktantų ir rašybos bei skyrybos knygos mokiniams nuo 5 iki 12 klasės. Ir dar kitos – testai 3 ir 4 klasės pradinukams, skyrybos taisyklių knyga, diktantai. Rašydama jas pakviečiau bendradarbiauti Aldoną Augustinaitienę, Laimą Ručinskienę, Neringą Sodaitienę. Iš viso išleidau 13 metodinių knygų, 15 metų dirbau savivaldybės lie­tuvių kalbos mokytojų metodikos būrelio pirmininke.
Kaip tapote seminarų Airijoje lektorė?
Dirbdama „Versmėje“ įgijau daug patirties, kaip organizuo­ti seminarus. Autorinių seminarų per mano, pavaduotojos, laikus buvo daug, taip pat vyko penkios res­publikinės konferencijos „Gyva kalba – gyva tauta“, humanitarinių gimnazijos klasių mokinių tiria­mų­jų darbų pristatymai.
Švietimo, mokslo ir sporto­ ministerija kasmet organizuoja se­minarų ir veiklų konkursus užsienio lituanistinėms mokykloms. Šios teikia paraiškas, rašo projektus, tada yra kviečiami lektoriai iš Lietuvos. Pats pirmasis mano seminaras vyko tada, kai Lietuvoje buvo Tarmių metai, kai buvo pati standartizuotų testų pradinėse klasėse pradžia, kai buvo paskelbtos naujos programos ir naujos vertinimo normos. Tad apie viską norėjosi pasidalinti su Airijos lietuviukų mokytojais. Ir šis, ir kiti seminarai, vykę Monagane, Dundalke, buvo gražios kūrybinės patirties metas: teoriniams pranešimams reikėjo rinkti medžiagą, ją sisteminti, lyginti Lietuvos ir Airijos lituanistinių mokyklų 4 kl. mokinių standartizuotus testus, pristatyti mūsų tarmes… Praktinei veiklai ruo­šiau tarties ir kirčiavimo užduo­tis, kūriau medžiagą – metodinius patarimus, kaip plėsti žodyną, mokyti pažinti spalvas, kaip mokyti taisyklingai vartoti žodžius. Reikia turėti omenyje, kad šeštadieninėse ar sekmadieninėse mokyklose tedirba vienas kitas specialistas, daugiausia tai yra žmonės, visą savaitę dirbantys savo tiesioginį darbą, o savaitgalį stojantys prieš klasę. Tad ir jie susiduria su daugybe problemų. Moterims patiko mano sukurti nedideli filmukai „Ką ir kaip dėvime?“, „Pažinkime spalvas“ ir kt. Seminaruo­se kalbėjome apie dvikalbystę ar daugiakalbystę šeimoje, apie noro skaityti ugdymą, apie specifinę pamokos struktūrą, dirbant su įvairių lygių mokiniais, apie darbo pamokoje diferencijavimą. Turiu prisipažinti, kai sulaukiau pasiūlymo atvykti į seminarą Airijoje, sutikau iškart, nes buvo įdomu išbandyti save. Pirmasis mano seminaras lituanistinių mokyklų mokytojams vyko Monagane. Ministerijai patvirtinus seminaro programą, teko nemažai padirbėti. Iš anksto žinojau, kad užsiregistravo apie 20 mokytojų, tad pasiruo­šiau visą medžiagą, praktines užduo­tis. Jau būdama Airijoje, sužinojau, kad dalyvių skaičius padvigubėjo, o nuvykusi į Monagano lituanistinę mokyklą salėje pamačiau apie 60 žmonių. Pati mokyklos direktorė stojo prie kopijavimo aparato, nes mano atsivežtos medžiagos nepakako visiems. Kiti seminarai nebekėlė tokios įtampos, nes atvykdavo daug jau pažįstamų žmonių. Ir smagu, kad visada šalia buvo dukros Aistė ir Aušra, nes jos abi dirba Dundalko lituanistinėje mokykloje, mo­ko lietuviukus Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos, organizuoja tradicines ir valstybines šventes ir mokiniams, ir jų tėveliams. Visos 4 mokykloje dirbančios mokytojos (mano dukros ir Ermina bei Eglė) dalyvavo 4 tarptautinėse konferencijose, kurias kartu su Jurgita Chmieliauskiene organizavome Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejuje. Mūsų konferencijose, skirtose Lietuvių kalbos dienoms (nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d.), dalyvavo ir kitų užsienio mokyklų mokytojai iš Airijos, Anglijos, Šiaurės Airijos, Islandijos, dalyvavo ir Airijos ambasados atstovai.
Daug kas skundžiasi, kad mokytojai yra labai užimti. Kaip Jūs spėjate ne tik ,,mokytojauti“, bet ir užsiimti kita veikla?
Turiu pasakyti, kad keletą metų turiu nedaug pamokų (dirbu tik su dviem klasėmis), tad ir sąsiuvinių mažiau, ir pamokoms ruoštis reikia mažiau, tada lieka daugiau laiko kūrybai, renginiams.
Kas yra tas varikliukas, skatinantis Jus susigalvoti vis naujų darbų?
Tikriausiai prigimtis tokia – visko norisi, visko reikia. O jei ne dabar, tai kada? Vis sakau – kol bėgu, kol judu, tol gyva… Juk niekas niekada nežino, kiek dar liko laiko. Tai viena.
Antra, manau, kad man padėjo augti ir tobulėti visų pirma šeima. Tėvai labai rūpinosi manim ir mano broliu Rimvydu. Mes kartu leisdavome atostogas prie jūros, keliavome po Lietuvą, padėdavome seneliams, gyvenantiems kaime. Tėvelis nepraleisdavo nė vienų mano varžybų (juk aš 15 metų žaidžiau rankinį!), na, nebent tik tada nematydavo, kai jos vykdavo užsienyje. Mamytė buvo pirmoji pagalbininkė auginant dukras. Beje, mano mergaitės buvo močiutės kūrybos fanės, o man teko tenkintis antrąja vieta.
Kad esu tokia nepasėda, tai, matyt, lėmė ir lemia genai. Mūsų tėvų namuose visada buvo tariamasi, planuojama, kur važiuoti, ką pamatyti, kur dalyvauti. Tai ir mes su broliu įpratome viskuo domėtis, visur suspėti. O kai prasidėjo kelionės su rankinio komanda po Lietuvą, po Sąjungos respublikas, studijų metais po užsienį, tada atsirado ir nepasotinamas kelionių alkis. Paaugus dukroms ir su jomis keliavome po Europą. Ir dabar su dukrų šeimomis daug važinėjame po Airiją ir Šiaurės Airiją, kai tik aš viešiu pas jas, kartu važiuojame poilsiauti ten, kur šilta. Poezijos renginiai irgi skatino judėti, pamatyti, dalyvauti, pati organizuo­ju ir vedu poezijos renginius, knygų pristatymus visoje Lietuvoje.
Nelengva man pačiai suvokti ir atsakyti, kodėl aš tokia, kokia esu. Matyt, prigimtis… O gal aplinka, kurioje augau… Kiek prisimenu, mokykloje nebuvau ypač aktyvi, nes sporto mokykla, treniruotės, varžybos atimdavo labai daug laiko. Tokie iš atminties neišblėsę prisiminimai, kaip vasarą parke improvizuo­toje scenoje vaidinamos H. K. Anderseno pasakos, kiemo spektakliai, paskui mokykloje organizuojami visokiausi renginiai, intensyvi komjaunuoliška veikla taip pat daug ko išmokė. Mokslai universitete, bendravimas su daugybe puikiausių dės­tytojų, poetų, rašytojų vis plėtė akiratį, skatino visur suspėti ir viską pamatyti. Nes jei ką praleidai, jau nebesusigrąžinsi. Kai įstojau į LNRS, atsivėrė naujos galimybės, susitikimai, renginiai, nauji įspūdžiai. Ir pirmieji bandymai organizuoti renginius pačiai. O kai pavyko, atsirado ir azartas eiti vis pirmyn. Ir atei­ti iki respublikinių ir tarptautinių renginių, konferencijų.
Kokių Jums svarbių mokyk­lų slenksčius dar esate peržen­gusi? Kokią įtaką jos padarė?
Besimokydama Jurbarko 2-ojoje vidurinėje mokykloje, lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu. Taip pat mokiausi ir sporto mokyklos rankinio skyriuje. Mokyklos laikais pradėjusi žaisti rankinį, sportavau 15 metų (studijuodama Vilniaus universitete ir pradėjusi dirbti Vievyje). Beje, pirmąjį savo sidabro medalį būdama aštuntokė gavau Elektrėnuose. Tada, dar keturiolikmetė, buvau pakviesta į Jurbarko moterų komandą, o finalas buvo kaip tik Elektrėnuose. Sportas visada buvo galimybė ir keliauti – sportiniai maršrutai nusitiesė per buvusią Sovietų Sąjungą, Lenkiją, Vokietiją.
Nuėjote gražią gyvenimo ­ke­lio dalį. Ar norėtumėte ką nors pakeisti, pataisyti ir kodėl?
Net nežinau, ar norėčiau ką nors keisti, taisyti. Juk jei pakeisčiau ką nors, tai kažko neliktų mano gyvenime. Juk nebūtų taip, kad viskas liktų kaip buvę. Visi, manau, pamąstome, kas būtų, jeigu būtų. Pamąstau ir aš. Bet visada suprantu, kad geriausia tai, ką turiu dabar.
Jūsų kaip literatės paklausiu, ar teisus poetas A. Baltakis sakydamas, kad žmogui „Tarp daugelio že­mės vingiuo­tų ­ke­lių –
Vie­nintelio kelio. Nereikia kelių…“ Ar tikrai žmogui tereikia vienintelio kelio? Ar Jūs radote tą vienintelį kelią?
Ko gero. Jei nenorėjau ir nebenoriu nieko drastiškai pakeis­ti, matyt, kad taip. Buvo tokių „kosmetinių“ pataisymų, kurie vienaip ar kitaip pakoregavo mano gyvenimą, bet iš savo kelio neišsukau. Po vasaros bus permainų. Bet tai mano pačios sprendimai. O kelias tas pats. Vienintelis.
Dėkojame gerbiamai Vilijai už pokalbį ir linkime sėkmės bei palankaus permainų vėjo.

Albina Sidaravičienė