Vievio cerkvė didžiuojasi pirmosios slavų gramatikos faksimiline kopija

Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė – stačiatikių cerkvė Vievyje, į kurią atkreipia dėmesį dauguma važiuojančių­jų magistrale Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Pasak ją aptarnavusio šventiko Venjamino, Vievio stačiatikių parapija nėra didelė – į eilines pamaldas susirinkdavo 30–50 tikinčiųjų, o per šventes – kelis kartus daugiau, per metus palaimindavo iki penkių santuokų.

Ir tie skaičiai palengva vis mažėjo. Nuo šių metų vasario mėnesio Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvę aptarnaujantis šventikas Vladimir Rinkevič sakė dar nespėjęs susidaryti vaizdo apie parapiją – karantino metas tam labai neparankus.

Žvilgsnis į stačiatikybės pradžią
Vos įžengus į pačią Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvę, į akis krenta stendas, pasakojantis apie šventovės istoriją. Jame rašoma, kad Vievyje stačiatikiai įsikūrė labai seniai. Stačiatikybės pradžia esą šio­je vietovėje siekia 14 amžių ir yra susijusi su Lietuvos didžiuo­ju kunigaikščiu Gediminu ir jo antrąja žmona Ieva iš Polocko. Esą jos vardas ir davė šio miesto pavadinimą. Žinomi tų senų laikų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikai – Oginskiai, Tiškevičiai, Pacai, Valavičiai, Giedraičiai – rūpinosi stačiatikybe. Teigiama, kad tais laikais Dievo Motinos cerkvė stovėjo prie Vievio ežero, šioje vietovėje gyveno stačiatikių lietuvių ir baltarusių…
Istoriniai šaltiniai apie stačia­tikybės pradžią Vievyje pasakoja skirtingai: vieni, kaip ir pasakojama cerkvėje, šios religijos pradžią sieja dar su Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu Gediminu, kiti – su didikų Oginskių gimine. Germanas Šlevys savo monografijoje „Lietuvos stačiatikių cerkvės“ apie Vievio cerkvę kalbėti pradeda nuo paties Vievio, kaip su stačiatikybe glaudžiai susijusio krašto. G. Šlevys  tei­gia, kad Vievis anksčiau buvo vadinamas Ieviu. Esą jį taip pavadino kunigaikštis Gediminas savo žmonos iš Polocko Ievos garbei. Kunigaikštis Gediminas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas plėtė diplomatinėmis priemonėmis – vesdamas kaimynines žemes valdančių didikų dukras, vėliau – ištekindamas savo dukras už kaimyninių žemių valdytojų. Gedimino žmona Ieva buvo stačiatikė. Jos garbei ant ežero kranto Gediminas pastatė ir vienuolyną XIV a. pirmoje pusėje, kuris suklestėjo XV–XVI a. Stačiatikiai jautėsi dėkingi kunigaikščiui ir buvo aktyvūs religinės bendruomenės nariai. XV a. pradžioje–XVI a. viduryje stačiatikybės židiniu rūpinosi garsūs didikai ir bajorai: Valavičiai, Tiškevičiai, Oginskiai, Pacai, Giedraičiai. Gyvendami apsupti baltarusių, lietuviai patys pradėjo priimti stačiatikių religiją. Prie vienuolyno buvo atidaryta mokykla, kurioje pamokos vykdavo senąja slavų kalba. Vievis buvo vienas didesnių švietimo centrų.
Kiti šaltiniai sako, kad stačiatikių vienuolyną Vievyje pastatė tik miestelį valdę Oginskiai. Istorikas J. Ochmanskis rašo, kad stačiatikybė Vievyje atsirado gerokai vėliau po katalikybės įsigalėjimo krašte. XVI a. pab. Vievis atiteko Bogdanui Oginskiui, kuris buvo uolus unitų priešininkas ir sta­čiatikybės puoselėtojas. Tad nors dėl stačiatikybės pradžios vieningos nuomonės nėra, dėl vieno istorikai neabejoja – stačiatikybė Vievyje buvo itin stipriai įsigalėjusi.

Knygų leidybos ir mokslo centras
Kai unitai užvaldė pagrindinį stačiatikybės centrą Lietuvoje – Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, B. Oginskis apie 1600 m. iš ten pabėgusius stačiatikių vienuolius priglaudė Vievyje ir pastatė jiems čia vienuolyną, cerkvę ir spaustuvę. Taip pat Vievyje veikė parapinė mokykla, skatinusi jaunimo stačiatikybę.
Padedant B. Oginskiui, 1611 m. Vievyje išspausdintas pirmas Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių brolijos leidinys – „Naujasis įstatymas“ su eiliuota dedikacija Oginskiams. Tačiau reikšmingiausias Vievio spaustuvės leidinys, be abejonės, yra M. Smotrickio „Slavų gramatika“ („Grammatiki Slavenskija pravilnoe Sintagma“). Nėra žinoma tiksli jos išleidimo data, kadangi ant kai kurių egzempliorių nurodyti vieni, ant kitų – kiti metai. Todėl manoma, kad gramatika buvo pradėta spausdinti 1618 m., o baigta – 1619 m. M. Smotrickio „Slavų gramatika“ 200 metų buvo slavų kalbų mokslo pagrindas ir turėjo didelę įtaką pirmosioms slavų kalbų gramatikoms įvairiose šalyse. 1629 m. ji buvo perspausdinta Vilniuje, o 1648 m. – Maskvoje. Teigiama, kad iš šios gramatikos mokėsi žymusis rusų mokslininkas ir rusų kalbos ­reformatorius Michailas Vasiljevi­čius Lomonosovas (1711–1765),  vadi­nęs M. Smotrickio „Slavų gramatiką“ savo „mokslingumo vartais“.
Vievyje leista daugiausia liturginė stačiatikių literatūra, išleistas vienas kitas lenkiškas proginis leidinys. Galima dar pridurti, kad po B. Oginskio mirties 1625 m. spaustuvės veikla apmirė, knygos buvo leidžiamos nereguliariai.
Vievio stačiatikių vienuolyną išplėšė ir sudegino 1815 m. pro miestelį keliavę Napoleono kariai. Vienuolynas tada jau nebeveikė, tačiau cer­kvė buvo parapinė.

Spaustuvės pėdsakų paieškos
Beje, spaustuvė yra išskirtinai­ reikšminga Vievio istorijos­ de­ta­lė. Ir šio nedidelio­ miesto­ herbo mėlyname fone pavaiz­duo­­tas­ tik vienas simbolis­ –­ auksi­nės spausdinimo stak­lės­­ (presas). He­raldikos komisijos­ pateiktame aprašyme teigiama,­ kad šis simbolis pasirinktas norint pagerbti pirmuo­­sius krašto spaustuvininkus. Kur tiksliai stovėjo stačiatikių vienuolynas ir spaustuvė? Vievio spaustuvė į archeologų akiratį pirmą kartą pateko 1996 m., tyrinėjant Vievio dvarvietės teritoriją šalia plečiamų Vievio kapinių ir automagistralės Vilnius–Klaipėda. Archeologas Eu­ge­nijus Ivanauskas čia rado švininę plokštelę, kurią pavadino šrifto kolonėle, ir rašė, jog tai esąs vertingiausias tyrimų radinys, kuriuo remiantis galima teigti, kad XVII a. I pusėje Vievyje veikusi Šv. Dvasios stačiatikių brolijos spaustuvė buvo įsikūrusi Oginskių žemėse Vievyje.
1998 m. Vievio dvarvietės teritorijos tyrimai buvo tęsiami, tačiau jokių kitų spaustuvės radinių nerasta ir tai vertė spaustuvės vietos ieškoti kitur. Visi žinomi vietinių žmonių pasakojimai apie literų radinius nurodo ne vietovę prie Vievio kapinių (1996 ir 1998 m. tyrinėjimų rajonas), o Vievio ežero pakrantę. 2007 m. rudenį Elektrėnų savivaldybėje dirbusi Klaipėdos universiteto ir Kaišiadorių muziejaus archeologinė ekspedicija žvalgė nurodytą vietovę į pietryčius nuo Vievio, Vievio ežero šiaurės rytų pakrantėje. Ekspedicijos dalyviams pavyko aptikti ir keturis radinius, sietinus su spaustuvės veikla, – varinę plokštelę (spaudą) ir švininių kubelių (spaustuvinio rinkinio tarpinės medžiagos), kurie saugomi Kaišiadorių muziejuje.
Netoli Vievio užaugęs Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytojas, docentas dr. Ričardas Skorupskas įsitikinęs, kad senasis stačiatikių vienuolynas ir cerkvė stovėjo maždaug 1,5 km nuo Vievio, ant Vievio ežero kranto už katalikų ir stačiatikių kapinių, ant stačiausio ežero kranto. Ten buvo ir kapinaitės. Netoli tos vietos gyveno ir mokslininko seneliai. Pasak dr. R. Skorupsko, ten gyvenę žmonės kasdami pamatus pastatams rasdavo kaulų ir kaukolių, o per bulviakasius dar praėjusio amžiaus pabaigoje dažnai aptikdavo įvairių spaustuvės švininių rašmenų liekanų. Tą pa­tvirtina Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologės Onos Šakienės užrašyti Vievio žmonių pasakojimai, kad jie ežero pakrantėj rasdavo raidžių iš spaustuvės.

Nauja šventovė pastatyta 1843 metais
Kelių šimtų metų stačiatikybės tradicija krašte buvo svarbi ir stipri, todėl praėjus trisdešimčiai metų po Napoleono žygio į Rusiją, Vievyje buvo pastatyta kita cerkvė, kiek toliau nuo buvusios cerkvės ir vienuolyno, kuriame veikė ir žymioji spaustuvė. Ta 1843 metais pastatyta šventovė tebestovi prie magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir traukia pravažiuojančiųjų dėmesį.
Ta­čiau ir nauja cerkvė ne kartą nu­kentėjo. Pirmojo pasaulinio karo metais cerkvė buvo smarkiai apšaudyta artilerijos, po karo parapijos lėšomis atstatyta ir 1923 m. iškil­mingai pašventinta. Tų Pirmojo pasaulinio­ karo žymių šventovėje išliko iki šiol – ant vieno tapyto Nukryžiuotojo paveikslo cerkvės viduje (kairėje pusėje) yra likusių duobučių, kurias išmušė artilerijos šūviai. Kaip teigė beveik 30 metų Vievio Švč. Dievo Motinos Marijos Dangun Ėmimo cerkvę aptarnavęs šventikas tėvas Venjaminas, jų neužtaisė specialiai – norėjo, kad išliktų karo ženklai.
Vievio cerkvė  paskutinį kartą buvo restauruota 2000 metais – pakeistas jos stogas ir kupolas. Pasak ilgamečio buvusio cerkvės šventiko tėvo Venjamino, maldos namai restauruoti ne tik iš vietinių tikinčiųjų, kurių yra apie kelis šimtus, aukų. Prie šventovės gražinimo, pasak vienuolio Venjamino, daug  prisidėjo ir Viktoras Uspaskich, Vladimiras ­Romanovas.

Archyvai neišliko
Ką saugo šios išskirtinai įdomią ilgą istoriją turinčios cerkvės archy­­vai?
„Prabėgusiais šimtmečiais santuo­kų, krikštynų, laidotuvių cerkvėje vykdavo daug, bet  karai, tarybiniai metai dokumentus apie tai nušlavė kaip uraganas. O dar buvo metas, kai cerkvė nebuvo lankoma, nebuvo šildoma. Išliko tik atskiri cerkvės veiklą liudijantys lapeliai“, – sakė ­beveik 30 metų Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvę aptarnavęs šventikas vienuolis Venjaminas.
Dabar šioje cerkvėje tarnaujantis šventikas  Vladimir Rinkevič pastebėjo, kad tarybiniais metais tokie archyvai žmonėms galėjo pridaryti nemažai nemalonumų. Šioje labai ilgą istoriją turinčioje Vievio cerkvėje nėra saugomų senųjų archyvinių dokumentų – Arkivyskupija tokius prašo perduoti į stačiati­kių archyvą Šventosios Dvasios vienuolyne Vilniuje, cerkvėse rekomenduoja palikti tik jų kopijas.  Šventikas V. Rinkevič sakė daug archyvinių įvairių šalies cerkvių dokumentų vartęs Centriniame Lietuvos valstybės istorijos archyve Gerosios Vilties gatvėje (dabar jis perkeltas į Mindaugo g). Atradęs daugiau laiko ketina ten nuvažiuoti patyrinėti ir Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės istoriją.

Didžiausios kultūros paveldo vertybės
Į Lietuvos kultūros paveldo sąrašus įtrauktos 4  Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvę puošiančios ikonos: „Šv. Aleksejus, Maskvos metropolitas“, „Šv. Juozapas Belgorodiškis“, „Šv. Teo­dosijus, Ugličo arkivyskupas“, „Šv. Serafimas Sarovskiškis“, kurios žvalgantis cerkvėje net nekrenta į akis – paprašyti jas parodyti keli tikintieji šių ikonų nė nežinojo.
Šventikas Vladimir Rinkevič sakė, kad šios ikonos yra vienos mokyklos, tapytos XX a. pradžioje – labai panašios puošia ir Vilniaus Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvę J. Basanavičiaus gatvėje, dar žinomą kaip Romanovų cerkvė. Šventikas įsitikinęs, kad Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvėje yra dar senesnių ikonų, pavyzdžiui, ant metalo graviruota ir paauksuota ­„Šventasis Andrejus iš Kretos“. Esą taip šventikui teigė Vievio šventovėje apsilankę keli menotyrininkai.
Tačiau ikonų meninė vertė, pasak  šventikų tėvo Venjamino  ir Vladimir Rinkevič, nėra svarbiausias dalykas cerkvėje. Svarbiausia jiems, kad tikėjimas žmonių širdyse neblėstų, ką nulemia ne meninė ikonų vertė, o kiti dalykai.

Ir didingas varpas, panorama
Šio straipsnio autorei viešint Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvėje, parapijietė Svetlana, pasakodama apie šventovės istoriją, atkreipė dėmesį į Pirmojo pasaulinio karo laikų ženklą – artilerijos kulkų skylėmis pažymėtą Kristaus nukryžiavimą vaizduojantį paveikslą, didžiausios kulkų skylės žymi Kristaus kelius.
Trumpai papasakojusi apie daugumą ikonų, moteris pasiūlė užkopti pasižiūrėti kito šventyklos pasididžiavimo – 1900 metais nukaldinto varpo. Jis sveria beveik toną ir yra vienas didžiausių varpų Elektrėnų savivaldybėje. Ant varpo šono kirilica parašyta, kad jis nukaldintas Vievio Dievo Motinos Ėmi­mo į dangų cerkvės šventiko  Smirnovo ir tikinčiųjų iniciatyva.
Iš Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės varpinės atsiveria gražūs Vievio ir magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda vaizdai. ­Pap­rašyta atidaryti varpinės langą, kad nuotraukos būtų ryškesnės, Svetlana sakė, jog skambinant varpu langas visada atveriamas, kad garsas geriau sklistų.

Žymiosios „Slavų gramatikos“ faksimilinė kopija
Nors žymiosios 1618–1619 m. išspausdintos M. Smotrickio „Slavų gramatikos“ Lietuvoje nėra išlikusio nė vieno egzemplioriaus, Vievio ­Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvėje galima pamatyti, kaip ji atrodė. Šventovėje saugoma Baltarusijos ambasados dovanota M. Smotrickio „Slavų gramatikos“ faksimilinė kopija, primenanti laikus, kai prie Vievyje vei­kusių cerkvės ir vienuolyno buvo ir spaustuvė, čia spausdintos knygos, turėjusios daug įtakos Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos stačiatikiams.
„Šis leidinys išspausdintas Baltarusijos ambasados pastangomis 2018 m. Minske. Mokslininkai vyko į Didžiąją Britaniją, ištyrinėjo ten išlikusią M. Smotrickio „Slavų gramatiką“, ją rekonstravo, padarė fak­similinę kopiją, kuri buvo išleis­ta su plačiais komentarais trimis kalbomis. 2018 m. lapkričio mėnesį Vilniuje vyko didelė pirmosios „Slavų gramatikos“ 400 metų jubiliejui skirta konferencija“, – pasakojo ilgametis buvęs Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės šventikas vienuolis Venjaminas.
Platus šio renginio aprašymas su nuotraukomis pateikiamas Nacio­nalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto puslapyje. Pirmosios „Slavų gramatikos“ išleidimo 400 metų sukakties minėjime sveikinimo žodį taręs Baltarusijos Respub­likos ypatingasis ir įgaliotasis pasiuntinys Aleksandras Korolis pabrėžė, kad pirmąjį slavų kalbos elementorių išleido Vilniaus Šv. Dvasios sta­čiatikių brolijos spaustuvė Lietuvoje, Vievyje. Nors knygos kilmės šalyje neliko nė vieno jos egzemplioriaus, po 400 metų Baltarusija kartu su partneriais iš Jungtinės Karalystės sėkmingai įgyvendino ambicingą tarptautinį mokslo ir ­leidybos projektą – nuodugniai išstudijavo, atkūrė ir faksimiliniu būdu išleido pirmąją „Slavų gramatiką“. Ta proga Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų stačiatikių cerkvėje buvo iškilmingai pašventintas faksimilinis šios knygos egzempliorius.
Ilgametis Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės šventikas­ Venjaminas, dabar aptarnaujantis Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių cerkvę, sakė, kad Baltarusijos ambasados atstovai „Slavų gramatiką“ padovanojo Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, Vilniaus universiteto bibliotekai, Trakų muziejui ir Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijai. Tas pat rašoma ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto puslapyje.

Atvira būna iki vidurdienio
Šalia labai judraus magistralinio kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda stovinti Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvė duris pamaldoms atveria kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį 9 valandą ryto ir paprastai būna atvira iki vidurdienio. Užsukus į ją pasibaigus pamaldoms ir  triukšmingiausiomis vidurdienio valandomis nustebina tvyranti ramybė. Cerkvės altoriaus nesimato – jis yra atskirtas ikonostasu. Per mišias yra atidaromos durys ikonų sienoje, ir tada besimeldžiantys jį mato. Beje, už ikonų sienos moterims ­užeiti negalima – ten patekti gali tik vyrai, tik jie gali tapti kunigais. Pirmą kartą gyvenime berniukas už ikonų sienos, prie altoriaus, atnešamas per krikštynas, o mergaitės lieka nuo altoriaus atskirtos ikonų siena.
Beje, stačiatikių cerkvių kunigai gali ir vesti. Dabartinis Vladimir Rinkevič yra vedęs, su žmona augina 5 vaikus: 3 sūnus ir 2 dukras. Kai lankiausi cerkvėje, šventiko vyriausias sūnus pjovė žolę cerkvės kieme.

Daiva Červokienė