Vieno donoro išgelbėtų keturių recipientų susitikimas užbaigia donorystės renginius Lietuvoje

Kaip vyksta organų donorystės ir transplantacijos procesas? Ką reiškia smegenų mirtis ir kaip ji konstatuojama? Kaip vyksta pokalbis su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės? Kas dalyvauja šiame procese, bet yra nematomas? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus buvo pateikti šiandien Nacionalinio transplantacijos biuro iniciatyva organizuotame renginyje apie organų donorystę. Tai paskutinis renginys šiemet, užbaigiantis renginių, skirtų paminėti Europos ir pasaulio organų donorystės dieną, ciklą.

Išvažiuojamieji renginiai vyko Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos donorinių ligoninių salėse. Tų regionų gydymo įstaigų, žiniasklaidos, visuomenės sveikatos biurų, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovams bei specialistams buvo pristatytas organų donorystės procesas.

Baigiamasis renginys vyko Vilniuje ne atsitiktinai – juk šis miestas yra donorystės ir transplantacijos pradininkas. O šiuo metu Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose yra įsikūręs vienas iš dviejų Lietuvoje esančių transplantacijos centrų bei aktyviai ruošiami donorai.

Renginio dalyvių pasveikinti atvykusi sveikatos apsaugos viceministrė Aušra Bilotienė Motiejūnienė jautriai kalbėjo apie žmones, laukiančius organų transplantacijos: „Jų laukimas panašus į laukimą, kokį patiriame laukdami autobuso. Tik kai laukiame autobuso, mes žinome, kada jis atvyks. O šie žmonės nuolat laukia, nes nežino, kada sulauks donorinio organo“.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų generalinis direktorius akad. prof. Kęstutis Strupas didžiuodamasis kalbėjo apie savo vadovaujamą įstaigą, kurioje ne tik teikiamos kokybiškos medicininės paslaugos, bet nuo pradžios iki pabaigos vyksta itin svarbus – organų donorystės ir transplantacijos – procesas. Jis pabrėžė, kad dabar, kai kalba, ligoninėje taip pat atliekamos transplantacijos.

Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė papasakojo, kaip atsakingai ir kruopščiai organizuojamas organų donorystės ir transplantacijos procesas, kiek įvairių specialybių ir įstaigų atstovų jame dalyvauja ir kokia atsakomybė kiekvienam iš jų tenka.

Palygino su žadintuvu ir saulės laikrodžiu

Santaros klinikų gydytojas reanimatologas Šarūnas Judickas savo pranešime susirinkusiems paprastai aiškino apie smegenų mirties diagnostiką, apie gydytojų reanimatologų pokalbį su mirusiojo artimaisiais. Pasak Š.Judicko, smegenų mirtis – tai žmogaus mirtis, jo gyvenimo pabaiga, ir smegenų mirties negalima painioti su koma. Pasak Š.Judicko, koma – tai lyg laikrodis žadintuvas, kuris mus prikelia iš miego. Taigi komos ištiktas žmogus, lyg žadintuvo prikeltas, dar gali pabusti. Tuo tarpu smegenų mirtį galima palyginti su saulės laikrodžiu: jis laiką skaičiuoja, bet prižadinti negali. Todėl žmogus, kuriam konstatuota smegenų mirtis, nubusti nebegali – jis yra miręs.

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojos reanimatologės Daivos Vilijos Čičiškinienės ir gydytojo Š.Judicko teigimu, reanimatologų darbe sunkiausias yra pokalbis su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės. Nes tenka pranešti apie brangaus artimojo mirtį ir kreiptis su prašymu – gal sutiktų paaukoti organus kitų gyvybei gelbėti. Tačiau, džiaugiasi gydytojai, pastaruoju metu visuomenė tampa sąmoningesnė, neretai artimieji, sužinoję apie konstatuotą smegenų mirtį, pirmi pradeda kalbą apie donorystę.

Keturi recipientai susitiko pirmą kartą

Šiandieninio renginio metu įvyko itin jaudinantis, neįprastas ir pirmas toks susitikimas: į jį buvo pakviesti recipientai, kuriems prieš dešimtmetį buvo transplantuoti to paties donoro organai – širdis, kepenys, abu inkstai ir abi ragenos. Susitikti su savo likimo draugais atvyko keturi iš šešių vieno donoro recipientų: Piotras, kuriam buvo transplantuota šio donoro širdis, Stasys, gyvenantis su transplantuotomis kepenimis, Jonas, kuriam buvo persodintas inkstas, ir Loreta, kuriai buvo transplantuota ragena.

Apie tai, kad susitiks su žmonėmis, kurie gyvena to paties donoro dėka, žinojo tik varėniškis Jonas – kitaip kažin ar būtų pavykę jį prikalbinti atvykti į Vilnių. Kiti trys recipientai šio fakto nežinojo, todėl visi prisipažino, kad jiems tai buvo itin didelė, bet labai maloni, jaudinanti staigmena, kai kuriuos net iki ašarų sugraudinusi. Kaip prisipažino Piotras, jo gyvenime buvo dvi netikėtumų ir stebuklų kupinos dienos. Pirmoji – kai prieš dešimtmetį sulaukė medikų kvietimo atvykti transplantacijai. „O kita stebuklinga diena – šiandien, kai sutikau ne tik du savo brolius, bet ir seserį“, – kalbėjo Piotras. Nors ir susitikę pirmą kartą, keturi vieno donoro recipientai turėjo apie ką pasikalbėti, ką prisiminti. Kad bendravimas tęstųsi, jie pasikeitė telefonų numeriais. Juk dabar visi drauge galės švęsti antrąjį savo gimtadienį, minimą tą pačią dieną.

Organų donorystės statistika Rytų Lietuvoje

Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 2017 metų lapkričio 2 dieną Lietuvoje pritarimą organų donorystei jau buvo pareiškę 25 200 gyventojų (16 500 moterų ir 8700 vyrų).

Organų donorystei yra pritaręs 10 291 Rytų Lietuvos – Vilniaus ir Utenos apskričių – gyventojas (6598 moterys ir 3693 vyrai).

Vilniaus apskrityje pritarimą donorystei yra pareiškę 9485 gyventojai (6046 moterys ir 3439 vyrai). Iš jų daugiausia pritariančiųjų organų donorystei – 8171 – gyvena Vilniaus mieste. Organų donorystei pritaria ir 531 Vilniaus rajono gyventojas, 241 Ukmergės rajono gyventojas, 180 Trakų rajono gyventojų, 135 Elektrėnų gyventojai. Švenčionių rajone donoro kortelę turi 94, Širvintų rajone – 84, Šalčininkų rajone – 49 žmonės.

Utenos apskrityje pritarimą donorystei yra pareiškę 806 gyventojai (552 moterys ir 254 vyrai). Iš jų daugiausia pritariančiųjų organų donorystei – 314 – gyvena Utenos rajone. Anykščių rajone donorystei pritaria 191, Ignalinos ir Molėtų rajonuose – po 83 žmones. Zarasų rajone už organų donorystę pasisakė 82, Visagino rajone – 48 žmonės.

Šiemet Lietuvoje iš viso atliktos 129 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos: 67 mirusių donorų inkstų, 6 – gyvų donorų inkstų, 20 – kepenų, 1 – plaučių, 5 – širdies transplantacijos. 30 recipientų transplantuotos ragenos.

Vilniaus apskrities gyventojams šiemet atliktos 42 transplantacijos – 20 žmonių transplantuoti mirusių donorų inkstai, atliktos 3 gyvų donorų inkstų transplantacijos, 8 kepenų, 2 širdies, 9 ragenų transplantacijos. Iš jų Vilniaus miesto gyventojams atliktos 32 transplantacijos: 17 mirusių donorų inkstų, 2 – gyvų donorų inkstų, 3 – kepenų, 2 – širdies ir 8 – ragenų. Vilniaus rajono gyventojams šiemet atliktos 4 transplantacijos – 1 mirusio donoro inksto transplantacija, 1 – gyvo donoro inksto transplantacija, 2 kepenų transplantacijos. Vienam Elektrėnų gyventojui šiemet buvo atliktos 2 kepenų transplantacijos – po pirmosios transplantacijos organizmui atmetus donoro kepenis, netrukus buvo atlikta kepenų retransplantacija – žmogui buvo transplantuotos kito donoro kepenys.

Vienam Šalčininkų rajono gyventojui transplantuota ragena, vienam Švenčionių ir vienam Trakų gyventojui – mirusių donorų inkstai, vienam Ukmergės gyventojui – kepenys.

Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių (ragenų) transplantacijos laukia 388 žmonės, tačiau 95 iš jų – laikinai ne recipientai, t.y. jiems dėl kokių nors medicininių priežasčių transplantacijos atlikti negalima (pavyzdžiui, kai žmogus karščiuoja, kai jam diagnozuota virusinė infekcija, kai nesutvarkyti sugedę dantys ir pan.). Inksto transplantacijos dabar laukia 156 žmonės, kasos ir inksto komplekso transplantacijos – 8, kepenų transplantacijos – 71. Devyniems žmonėms būtina plaučių transplantacija, 42 – širdies, 4 – širdies ir plaučių komplekso transplantacija. 98 pacientams būtina transplantuoti rageną.

Rasa Pekarskienė