Vienatvė ir serialai

Šiauliai

Freepik.com nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT

299767

Manau, geriausia šių metų balandžio žinia – kad JAV pritarė skirti 61 mlrd. dolerių paramą Ukrainai. Dar vieną gerą žinią praėjusį mėnesį pateikė krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas, pranešdamas, kad Šiauliai pripažinti saugiausiu miestu Lietuvoje nuo atakų iš oro, nes netoli mūsų miesto yra įsikūrusi oro policijos misijos bazė ir čia yra dislokuota vienintelė Lietuvos turima vidutinio nuotolio oro gynybos sistema NASAMS.

To paties balandžio linksmiausia nuotrauka – iš Vilniuje įvykusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikimo su Suomijos užsienio reikalų ministre Elina Valtonen. Suomijos stalo pusėje vien moterys ir nė vieno vyro, Lietuvos – vieni vyrai ir nė vienos moters.

O ir šiaip balandis, kaip jam ir dera, buvo linksmas mėnuo su šilumos ir atšalimų kalneliais. Bet jei kam nors tokiu metu dar šalta, tai tik tiems, kurie neturi šiltų prisiminimų ir jausmų. Juk niekas nesikeičia – metų laikai tebėra.

Taigi, pradėjome paskutinį pavasario mėnesį. Pražydus alyvoms – naktinių šalnų nebebūna. Taip byloja liaudies išmintis. Ir dar – kad pirmąją gegužės savaitę būtinai išgirsime kukuojančią gegutę. Keista, bet man tokiu laiku norisi šnektelti apie vienatvę. Mąstau, ar vienatvei turi įtakos metų laikai ir ar turi įtakos vieta? Sako, rudenį ar žiemą vienatvė labiau juntama. Gal. Bet pavasarį ar vasarą ji dar skausmingesnė – gegužės vienatvė ar rugpjūčio vienatvė? O dėl vietos, tai, manau, geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Didmiestyje kitaip. Tad Šiauliai tam tinkama vieta. Aplink Šiaulius esami miestai miesteliai – juo labiau. O šiaip jau vienatvė – tai jausmas, kad visi kiti turi draugų. Feisbuko draugai – ne tas. Kuo daugiau jų turi, tuo vienišesnis jautiesi.

Kaip ir visi, vienišiai bando šiek tiek fantazija praskaidrinti itin liūdnas istorijas. Tiesa, jie jautrūs. Užjaučia ir vargšę senutę, ir nuskriaustą vaiką. O ką jau bekalbėti apie viso pasaulio vargą ir neteisybes. Taigi, vienišiai neša ne tik savo kryžių. Puikiame seriale „Jaunasis popiežius“ vienišas popiežius miniai sako: „Aš norėčiau prieiti ir apglėbti kiekvieną jūsų, tačiau to padaryti fiziškai negaliu, tad tai padarysiu po mirties.“

Serialą prisiminiau ne šiaip sau. Sako, kai lieki vienišas, susidraugauji su serialais. Vyrai teigia, jog serialų metu televizorių atiduoda moterims. Sakysite, kur čia vienatvė, jei serialus žiūri ne tik vienišės. Bet jei šeimos moteris valandų valandas priglunda prie televizoriaus serialų metu, manau, kad vis dėlto ne viskas toje šeimoje gerai. Vyrui čia reikėtų sunerimti, jog kažką jis daro ne taip. Nors girdėjau ir priešingą nuomonę – serialus žiūri tos moterys, kurių šeimoje vyrauja ramybė. Žodžiu, vyrui sunku suprasti moterų ir serialų santykį, o jei vyriškio laisvalaikis – serialai, aišku, jog jis tikrai viengungis. Aišku, serialus žiūri daug kas, bet gal ir tikrai vienišiai dažniausiai. Žinau tik apie statistiką, kuri teigia, kad per savo gyvenimą žmogus vidutiniškai pražiūri penkis serialus.

Šekspyras yra rašęs: „Vos gimę verkiame, kad atėjome į šį didžiulį kvailių teatrą.“ Gyvenimą jis palygino su teatru. XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus žmonėms jį tenka lyginti su serialu. Kai 1988-aisiais mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas „Vergė Izaura“, jį tarsi užhipnotizuota žiūrėjo visa Lietuva. Po „Izauros“ žiūrovus pavergė aibė kitų serialų su sukeistais kūdikiais, nepagydomomis ligomis bei komomis, stebuklingais išgijimais, atmintį praradusiomis vargšėmis, kurios išteka už turčių, ir begale pelenių istorijų.

Sakote, kad seriale reikia kuo daugiau dinamiško veiksmo. Vienišiams tai nebūtina. Idealiausia scena – du žmonės kalbasi virtuvėje. Svarbu išlaikyti pastovumą. Vienišiai prisiriša prie namų, daiktų, automobilių. Jiems keista, kai herojus vieną sezoną, t. y. pusmetį, gyvena viename bute, kitą – jau kitame. Nejau serialų kūrėjai taip prišnerkščia jiems užleistus butus, kad tai pamatę šeimininkai juos bemat veja lauk? Šiek tiek keistoka, kai į susitikimą koks nors stambus verslininkas ar korumpuotas politikas atvyksta prabangiu juodu BMW, o eilinis vadybininkas, prašantis to verslininko ar politiko pagalbos, su tokiu pat, tik sidabriniu. Aišku, jei toks serialas būtų rodomas trečiojo pasaulio šalims, galėtume stebinti, girdi, Lietuvoje rojus ir visi lietuviai gerai gyvena.

Vienišiai nori matyti kuo daugiau gėrio. Tad, pavyzdžiui, ar amerikiečių serialo „Daktarė Kvin“ žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springse toli laukiniuose Vakaruose. Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Iš serialo „Seksas ir miestas“ herojų Mirandos, Kerės, Samantos ir Šarlotės vienišos moterys gali išmokti kaip, būnant vienišoms, būti laimingoms. Garsioji ketveriukė vienišų moterų priekaištingai klausia: „Kaip elgiatės su savimi?“

Serialų scenarijų autorė vokietė Helga Šubert rašo apie kuriamus vienišų moterų portretus. Anot scenaristės, vienišos moterys dažnai įsitaiso vaiką ir auklėja jį pačios, tačiau tokie vaikai užaugę elgiasi kaip ir jų tėvai. Prasidėjus naujai draugystei su vyriškiu, jos apie tai iš anksto praneša draugėms atsisveikinimo vizito metu. Jos trumpai apibūdina naująjį savo draugą, pabrėždamos, kad galų gale susirado tikrai normalų, bet netrukus pasirodo, jog ir naujasis draugas buvo ne tas.

Nors, mano galva, vienišos moterys gyvenime įdomesnės nei serialuose. Aišku, meilės istorijos serialuose visad bus populiarios, nors ir šiaip temų serialams begalė. Kad ir emigracija. Ir serialo kūrėjams būtų puikios dienelės – kol susuktų serialą, pagyventų Londone ar prie Norvegijos fjordų.

Mąstau, kokie filmai galėjo patikti vienišiams, kol dar nebuvo populiarūs serialai. Prisiminiau amerikiečių kino klasiką – „Muzikos garsus“. Todėl maloniai nustebau, sužinojęs, kad šis kino filmas iki šiol tebėra vienas sėkmingiausių visų laikų Holivudo produktų. Prisiminiau, ir kokį furorą jis buvo sukėlęs Lietuvoje, o dainos iš šio kino filmo dar ir šiandien tebedainuojamos. Pasirodo, barono von Trappo šeima iš tikrųjų egzistavo, dainavo ir iš tikrųjų išvyko į Ameriką, Hitleriui užėmus Austriją. Dar ir šiandien kai kurie jos nariai tebegyvena.

„Muzikos garsų“ gerbėjai, be abejo, prisimena, kad dainuoti ir muzikuoti šios šeimos narius paskatino namų auklė, vėliau antroji barono von Trappo žmona Marija Augusta. Tiesa, filme kalbama, jog dainuoti mėgo ir anksti mirusi pirmoji barono žmona. O Marija Augusta prieš Kalėdas kas vakarą barono vaikus (jei gerai pamenu filmą, jų buvo septyni) išmokydavo vis naujos giesmės. Taip Kalėdoms susidarė nedidelis koncertėlis.

Šeima pamilo muziką ir, kai vykdavo garsieji Zalcburgo festivaliai, susikviesdavo į didelę savo vilą gimines, draugus. Jie visi lankydavo operų spektaklius bei koncertus. „Mums išgyventi ir gyventi padėjo daina“, – sakė Marija Augusta. Šiandien trys iš keturių amerikiečių turistų tvirtina, kad pagrindinė priežastis, paskatinusi juos apsilankyti Austrijoje, buvo filmas „Muzikos garsai“.

Vienišiai jautrūs visiems menams, o muzikai ypač. Viename miestelyje turėjau draugą. Senbernį. Gražus, aukštas, šiek tiek žilstelėjęs vyriškis. Puošnus namas, prabangus automobilis. Vesti jis norėjo, bet būsimajai kėlė sąlygą, kad gražiai dainuotų. Ir ne tik liaudies dainas ar kokias populiarias daineles, bet net operų arijas. Kiekvienos besiperšančiosios pirmiausia paprašydavo padainuoti. Miestelis tapo dainingas. Kur tik eini, girdi – moterys dainuoja, repetuoja.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt