Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Freepik.com nuotr.
Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt
Vestuvių fotografas negali dirbti be fotoaparato. Na, dar būtų gerai bent vienas objektyvas. Na ir atminties kortelė, dar nepamaišytų ir kompiuteris kur tas nuotraukas perkelti ir sutvarkyti. Bet apie viską iš pradžių.
Seniai seniai, kai žodis internetas buvo rašomas iš mažosios raidės, o ir dar anksčiau, kai apie tokį reikalą niekas nebuvo girdėjęs, fotografai, tame tarpe ir vestuvių, fotografuodavo su juostiniais fotoaparatais. Nežinantiems, tai čia tokie fotoaparatai, kuriuos turėjo jūsų tėvai ir seneliai ir kurie nėra skaitmeniniai. Tai reiškia, jog nufotografavus negali iškart pažiūrėti rezultato. Į juostinį fotoaparatą dedasi vienokia ar kitokia foto juostelė, į kurią, priklausomai nuo jo tipo, telpa nuo 10 iki 36 kadrų. Išfotografavus šiuos kadrus tenka juostelę išimti, įdėti kitą ir fotografuoti toliau. Vestuvių fotosesijos pabaigoje visas išfotografuotas juosteles reikdavo nešti į fotolaboratoriją, kurioje rimtas dėdė jas išryškindavo, trumpai tariant padarydavo, jog atsirastų vaizdas beigi foto didintuvo pagalba atspausdindavo nuotraukas iš juostelės ant popieriaus idant turėti įprastas popierines nuotraukas. Čia panašiai kaip dabar spausdinat iš kompiuterio, tai tuomet reikėdavo spausdinti iš juostelės. Juostelė buvo to meto atminties kortelė. Pragėrus ar sudeginus juostelę – pradingdavo ir galimybė pasigaminti daugiau nuotraukų. Čia kaip hardas pareina ir tuomet belieka tik verkti, jog nepasidarei backupo, o juostelės atveju backupo pasidaryt nelabai ir gaudavosi. Bet mes šiek tiek nukrypom nuo pagrindinės temos. Taigi, vestuvių fotografas jauniesiems atnešdavo atspausdintas nuotraukas, dažnai jau kitą rytą parodydavo po vieną vienetą gerai besigavusių kadrų ir tuomet pagiringi svečiai beigi patys jaunieji užsisakydavo daugiau kopijų ir gavę įsidėdavo į albumą.
Dabar gi, su skaitmeniniais fotoaparatais, situacija kaip ir palengvėjo, nes nebereikia ryškinti juostelių, spausdinti nuotraukų ir kitą rytą nešti rodyti jaunikiui ir jaunajai, bet iš kitos pusės nufotografuotas skaitmenines nuotraukas vestuvių fotografas turi perkelti į kompiuterį beigi atrinkti, nes dabar kadrų skaičius nebėra ribojamas juostelės dydžiu, o tik atminties kortelės talpa. Atrinkus nuotraukas reikia sutvarkyti, kitaip tariant retušuoti, jas pagražinti, jog galutinis rezultatas džiugintų ne tik pusaklį jaunojo senelį, bet ir priekabią jaunąją. Šis procesas trunka nuo savaitės iki kelių mėnesių. Betgi anksčiau tai jau sekančią dieną fotografas atnešdavo nuotraukų pavyzdžius, sakysite jūs, tai kur čia tas procesas patobulėjo? Atnešti tai atnešdavo, bet jos būdavo plikos ir nuostabios kaip yra – retušavimas praktiškai neegzistuodavo, na su retomis išimtimis, bet į jas nesileisim. Tad vistik galime pripažinti, jog fotografavimo procesas ir rezultatas su skaitmeninių fotoaparatų atsiradimu patobulėjo, o labiausiai patobulėjo nuotraukų kokybė, nes atsirado papildomas nuotraukų pagražinimas – retušavimas. Žinoma, laiko tarpas tarp vestuvių nufotografavimo ir nuotraukų gavimo pailgėjo, bet dėl to nereikėtų nukabinti nosies.
Na ir žinoma, prieš renkantis vestuvių fotografą nereikėtų pamiršti, jog retušavimas irgi yra sudėtingas įgūdis ir peržvelgus fotografo darbų pavyzdžius galima netikėtai suprasti, jog jam tai dar liko paslaptis, tad tokio kandidato rinktis nereikėtų.
Remiamas turinys