Vertinimas pažymiais – alergenas, paralyžiuojantis mūsų švietimo sistemos kaitą

Šiomis dienomis, kai šimtukininkams aukščiausi šalies valdžios atstovai spaudžia rankas, atrodo, kad gavęs mažesnį įvertinimą abiturientas yra mažiau vertas, kad juo didžiuotųsi visa Lietuva.

Ir visa tai vyksta dabar, kai po 20 metų sėkmingos praktikos, kurią galima ir būtina plėtoti, tobulinti ir koreguoti, imame kalbėti, kad vertėtų grįžti prie pradinukų vertinimo pažymiais. Kai reaguojant į XXI a. realijas, švietimo vairas jau pats savaime sukasi asmeninės kiekvieno žmogaus pažangos siekiamybės link, mokymosi visą gyvenimą įgūdžių plėtotės, kad žmogus atrastų savo talentus, pašaukimą, o ne taptų tik mechaniškai žinias sukaupusiu statistiniu vienetu.

Kai pasiekimai, jų svarba ir vertė, ugdant žmogų valstybei, atsakingą ir sąmoningą asmenybę, kvestionuojami daugelyje pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų. Kai visas pasaulis skelbia, kokias savižudiškas pasekmes sukelia neišlaikytų egzaminų patirtys, man regis, labai prasminga pakalbėti apie vertinimą iš esmės.

Turbūt kiekvienas iš mūsų turime savo prisiminimų banke akimirkų, susijusiu su vertinimu. Kur žmogus bebūtų – vidurinėje, muzikos ar dailės mokykloje, o gal universitete, kai buvome vertinami ar vertinome patys.

Šios patirtys man visada buvo labai įdomios, nes savyje talpina labai daug subjektyvumo, jautrumo, asmeniškumo, stipraus išgyvenimo, didelės sėkmės, sugniuždymo istorijų, kurios nepaprastai vertingos, susipažįstant su vertinimo fenomenu. Tuo labiau, kad mūsų visuomenėje mažai kalbama ir labai mažai dalijamasi vidiniais išgyvenimais.

Vertinimo klausimais, kaip socialinė tyrėja, domiuosi jau bemaž 10 metų, šia tema apgyniau ir mokslų daktaro disertaciją, kurios tyrimo rezultatai – vaikų, mokytojų ir tėvų liudijimai apie patirtus išgyvenimus formalaus vertinimo metu.

Žvelgiant iš šalies, pažymio parašymas – tarsi labai nekaltas, objektyvus ir labai aiškus rodiklis visiems, t. y. mokyklai, mokytojams, mokiniams ir tėvams. Ir tuo mūsų sistema manipuliuoja. Pateikei užduotį, suskaičiavai klaidas ir įvertinai. Taškas.

Ir regis nėra jokios priežasties žvelgti į šį procesą, keliant probleminius klausimus. Tačiau ar iš tiesų jis toks paprastas?

Turiu atsakyti, jog tikrai ne. Vertinimas – vienas sudėtingiausių procedūrų visame ugdomajame procese, reikalaujantis kompetencijų, lenkiančių profesines-dalykines žinias ir už savo didaktinio "paprastumo" - užkodavęs tikrai nemažą neigiamą socialinę galią.

Ir turbūt galima klausti: "Na nejaugi nieko gero iš to pažymio? Visi juk su juo užaugome ir nieko čia tokio".

Ir galiu atsakyti, jog šiandien šis vertinimo būdas nėra pats tinkamiausias. O turint netinkamą vertinimo būdą, tame ieškoti teigiamų patirčių – sudėtinga. Nes tai - kaip gliuteno netoleruojančiam žmogui duoti valgyti kvietinę duoną, matyti, kaip jis vis labiau ir labiau negaluoja ir klausti: "Bet visgi, juk turi būti kažkas gero tame?". Taip ir vertinimas pažymiais šiandien – tapęs tuo akivaizdžiai nematomu alergenu, kuris paralyžiuoja mūsų švietimo sistemos kaitą.

Vertinimo pažymiais populiarumo prielaidas lemia ugdymo apskaitos tradicijos mokyklose, mažos darbo ir finansinės sąnaudos. Pažymiai teikia tėvams "suprantamą" informaciją apie vaiko pasiekimus (lyginant su kitais vaikais ir su mokymo programų reikalavimais), nes jie patys su tuo susidūrė vaikystėje.

Vertinimo prigimtis siejama su kalėjimų santvarkos gimimu, siekiančiu bemaž 400 metų. Tai suformavo visą imperatyvinėmis vertybėmis grįstą švietimo filosofiją, dar kitaip vadinamą klasikinę normatyvinę ugdymo paradigmą.

Paprasčiau tariant, tokie mums puikiai pažįstami elementai, kaip pratybų metodas, kai ta pati užduotis kartojama nuolat, kol atliekama tobulai, egzaminai, laiko suvaržymai, skambučiai ir rankų pakėlimai, sėdėjimas paklusniai suole, stipriai išreikšta mokytojo galia prieš vaiką, vaikščiojimas po du mokyklos koridoriais ir t. t. – tų šimtmečių paveldas, kuris ypatingai suklestėjo pramonės revoliucijos laikmečiu, pasauliui padovanodamas konvejeriniu principu grįstą švietimo sistemą. Ir pastaroji sėkmingai ir be didelių pastangų atskyrė gabius ir negabius mokinius.

Negebantys mokytis konvejerio greičiu arba iškrenta, arba yra priversti nuolat palaikyti tempą. Taip gimė lėtų ir negabių vaikų etiketės, o produkto (vaiko) ir proceso vienodumą sistema pavertė norma, kilo naivi prielaida, kad visi vaikai mokosi vienodai.

Pedagogus ji pavertė kontrolieriais ir inspektoriais, už motyvaciją tapo atsakingas mokytojas. Drausmė ir savidrausmė tapo mokytojo nustatytų taisyklių rezultatu. Ir svarbiausia – vertinant esmingu tapo palankus mokytojo įvertinimas, o ne objektyvus paties mokinio gebėjimų ir pažangos išmatavimas.

Todėl mokinys šiandien nesąmoningai suvokiamas ne kaip mokymosi kūrėjas, o pasyvus produktas. O mokytojas vertinimo pažymiu dėka konstruoja savo įvaizdį ir savivertę.

Šiandien dar nepajėgiame identifikuoti šių požymių, suvokti jų kilmės ir prasmės, o esame pajėgūs tik keisti formą, tačiau ne turinį. Pvz. skambučius pakeitė muzikiniai įspėjimai, kad tavo poilsio laikas baigėsi, o vietoje pažymio ėmėme naudoti kitus simbolius ir t. t. Bet pripažinkime, esmės tai nepakeitė, todėl daugelis mūsų "pokyčių" neveikia. Mokymasis vaikams neteikia džiaugsmo, mokyklos vaikai nemėgsta, o dvylika ten prabėgusių metų neretam norisi ištrinti iš atminties.

Tenka apgailestauti, jog šiandien Lietuvoje stinga profesionalaus požiūrio į vertinimo procesus tiek švietimo įstatymų leidėjams, tiek pedagogus rengiančioms ir (per)kvalifikuojančioms institucijoms, ugdymą organizuojančioms ir įgyvendinančioms įstaigoms.

Pasaulinėje švietimo sistemos praktikoje jau bemaž 50 metų vyksta perėjimas nuo į galutinį rezultatą orientuoto vertinimo į visą ugdymo procesą apimantį vertinimą, kuris iškėlė vertinimo, kaip mokymosi proceso tobulinimo, o ne jo rezultatų sumavimo, prasmę.

Todėl kuriant prasmingą mokymą(si) šiandien raginama ugdymo praktikoje atsisakyti iki šiol geros mokyklos tapatinimo tik su formaliais akademiniais (egzaminų, testų ir kt.) rezultatais, mokinių pasiekimais, o pagrindiniu mokyklos veiklos rezultatu iškelti – asmenybės ūgtį.

Čia pažymys ir praranda prasmę. Neįmanoma pažymiais išmatuoti mokinio pažangos, kadangi vertinimo tikslas sunkiai suderinamas su kontrole, o efektyvus būna tik tada, kai yra siejamas su grįžtamuoju ryšiu ir nuolatiniu diagnozavimu, kaip pagalba mokytis, o ne instrumentas mokant.

Tokie alternatyvieji vertinimo būdai, kaip mokymosi dienoraščio rašymas, veiksmingų klausimų metodas, deskriptyvinis vertinimas ar vertinimo aplankai (portfolio), nebeturėtų būti traktuojami kaip alternatyvos, bet kaip būtinybė, siekiant kurti efektyvų ir prasmingą ugdymo procesą.

Juk norėdami būti kitokie ir turėtume elgtis kitaip, o ne naiviai tikėtis, jog pokyčiai įvyks savaime, mums nieko nedarant ir snūduriuojant.