Vėluojantį rudenį – vasaros ženklai

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt

14815

Jei kuo nors išskirtinis atėjęs ruduo, tai vienas tokių bruožų, kurie jį daro kiek kitokiu, yra tai, jog rugsėjis vis dar pakankamai žalias. Vasarai baigiantis, jei drėgmės stinga, medžiai skuba atsikratyti dalies senstančių lapų, likusieji neužilgo irgi ima keisti spalvą. Tačiau ir be to gamtos laikrodis truputį vėluodamas, daliai lapuočių, ypač beržų lapų, jau skaičiuoja paskutines dienas.

Rudenį kiekvienas vasaros ženklas įgyja kitokią vertę. Tarp tokių – augalų žydėjimas. Tebežydintys viržynai lėtai blunka, bet dar vis tebėra patrauklūs vabzdžiams, kuriuos pamalonina šiltos dienos. Čia matome įspūdingus drugius admirolus, kamanes, kitus bitinius vabzdžius. Viržiai atvirose smėlingose laukymėse tiesiog klesti ir jų sąžalynai kasmet vis labiau susiveria. Matyt, šiųmetis pakankamai drėgnas sezonas irgi išėjo į naudą. Šių permainingoms gamtos sąlygoms atsparių augalų tvarkingai tankėjantį kilimą protarpiais sujaukia pakuisti žemę sumanę šernai ar koks per rują įsisiautėjęs elnias.

Dabar kaip tik tas metas, tad šviežiai ragais bei kanopomis ištaršytų viržynų lopų gali aptikti. Šitokia žvėrių veikla svarbi biologinei įvairovei. Pažeistuose ploteliuose įsiterpia ir negožiami viržių auga kiti žoliniai augalai. Viename žvėrių nuolat trypiamame pelkėn įsiterpusiame pusiasalyje sėkmingai auga reti smiltyniniai gvazdikai. Elniai ir briedžiai šią vietą taip pamėgę, kad ne visur ant iškedento kanopomis smėlio kas nors auga. Bet smiltyniams gvazdikams tenai itin palanku. Pastarieji kuriasi tokių ištryptų aikštelių pakraščiuose. Šios retenybės pamažu nuskursta ir pradingsta iš ten, kur gausiai įsivyrauja kitos augalų rūšys, sudarančios vešlius sąžalynus. Beje, rugsėjo dvyliktąją šis šilumamėgis vasaros augalas išskleidė vėlyvą baltą žiedą. Žinoma, sėklos iš jo nebesubręs, bet vabzdžių būtinai sulauks.

Kalendorinė metų laikų sandūra pažymėta riešutinių pasirodymu. Tai gana paslaptingi sparnuočiai, rezervate negausiai sutinkami veisimosi metu. Tačiau rudeniop atkeliauja ir šiauresnių kraštų paukščiai. Nė nepasakysi kurie vietiniai ar švečiai. Tačiau riešutines tuomet pastebėti lengviau nei bet kada. Garsiai karkdamos skrenda kur nors virš miško ir dažnai tas maršrutas veda link lazdynų krūmų. Paukščiai kažkaip stebuklingai aptinka net pavienius lazdynus, kurių riešutai juos ir masina. Kartais plazdendama vietoje, tiesiog pakibusi ore, riešutinė nuraško visą kekę ir kur nors patogiai nutūpusi išlukštena po vieną riešutą. Dalį jų, iškart praskėlusi kevalą sulesa, kitus neša slėpti podėliuose ant žemės. Tai atsargos žiemai. Ką ras ir sules, o kas taps naujo augalo pradžia. Ir viena, ir kita tarnaus riešutinių labui. Negausius rezervato lazdynų krūmus paukščiai apžiūrėjo ir jiems veikti nebėra ką. Pačiu laiku, nes kiti, niekieno nenuraškyti, pabiro po krūmais tarp lapų. Tinka riešutinėms ir šermukšnių uogos. Gausų šiųmetį derlių jos dalinasi su strazdais, kitais sparnuočiais. Ne ką mažesni slapukai erškėtžvirbliai dabar kaip riešutinės irgi pernelyg nesilapsto ir savitai sirendami traukia link žiemviečių. Dangaus fone virš miško girdi jų balsus. Dabar savo elgsena tai visai kitokie paukščiai nei buvo veisimosi metu. Jokių slėpynių. Pavasarį vos įtaręs pavojų erškėtžvirblis neria į šakų tankmę ir tiek jį tematysi. Paprastieji suopiai naudojasi vėlai nušienautomis pievomis lyg savotiškomis ganyklomis. Kiūto kur nors medyje ir pastebėję kokį slėptuvę palikusį graužiką nedelsiant puola. Kai kada sparnuočiai tiesiog nusileidę žemėn vaikštinėja. Graužikus žema žolė nuo plėšrūnų akių saugo nepatikimai ir jiems tada– didžiausių pavojų dienos. Gyvavedžiams driežams– taip pat, tačiau kaip tik tenai daugiau pasiekia šilumos, kuri šaltakraujams gyvūnams būtina. Ir kol jos pakanka, gyvena aktyviai ir ruošiasi greit prasidėsiančiam ilgam ramybės laikotarpiui.

Be kitko ruduo įstabus trumpam sugrįžtančiomis tuoktuvių giesmėmis. Paukščiai leidžiasi apgaunami sutrumpėjusios dienos, kuri tampa tokia pat kaip pavasarį. Todėl juose iš naujo nubunda veisimosi meto jausmai. Tad jerubės vėl tyliai švilpauja eglyne. Visai taip pat, kaip po žiemos gamtai bundant. Didysis margasis genys, ką tik lukštenęs pušies kankorėžį, trumpai pabūgnija sausuolio viršūnėje. Aukštu balsu pypčioja mažiausi giminaičiai mažeiji margieji geniai. Mėnulio užlietoje naktyje ilgiau tylėti nebegalėjo naminės pelėdos. Abudu poros nariai garsinasi kiekvienas savaip pagal iš tėvų paveldėtas natas. Mažiausia iš zylių- juodoji, skambiai pragysta eglyne. Daug kartų didesnė kaimynė jerubė prieš ją tikra tylenė. Jos nebegirdėti už pusšimčio metrų. Dangumi atplaukiantis lietus ir vėjas pritildo giesmininkus. Ramybei sugrįžus, aktyviausi sparnuočiai rugsėjį vėl nuspalvina pavasario nuotaikomis.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato inf.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt