Vėlinių pilnatvė – per maldą ir giminių susivienijimą

Tikroji Vėlinių pilnatvė – tai ne prabangių gėlių ar žvakių dėliojimas ant kapų, o nuoširdi malda už mirusįjį bei giminių susitikimas ir šiltas pasibuvimas drauge. Jokia „amerikinio makiažo kaukė“ – Helovinas – nepakeis dvasinės Vėlinių bei Visų šventųjų dienos prasmės mūsų kultūroje, tačiau kiekvienas iš mūsų pats nusprendžia, kaip paminėti mirusiųjų pagerbimo dieną. Taip teigia žinoma etnologė, Lietuvių literatūros ir Tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė. Ji sutiko atsakyti į savaitraščio „Etaplius“ klausimus.

– Ką Vėlinių laikas reiškia Jums?

– Manau, kaip ir visiems žmonėms, vaikystėje reiškia viena, o brandžiame amžiuje atsiranda kitoks suvokimas. Vaikystė – pažinimo metas, kai šeimos nariai pasakodavo apie praeitį: senelius, dėdes ir tetas, aplankydavome jų kapus, uždegdavome žvakučių, išklausydavome šv. Mišias. Tai būdavo tarsi biografijos pamokėlės. Vėliau, žinoma, atsiminimai apie artimuosius, kuriuos pažinojai iš pasakojimų ar nuotraukų. Tiesiog brandžiame amžiuje atsiranda daugiau patyrimo, todėl ir Vėlinių meto suvokimas pasikeičia. Viskas priklauso nuo gyvenimiško patyrimo.

– Kaip, Jūsų nuomone, tą laiką išgyvena daugelis lietuvių? Kapų tvarkymas, žvakių uždegimas, malda už mirusiuosius?

– Mūsų gyvenimo sąlygomis tai būtų netoli idealo, tačiau žmonės dažniausiai atlieka ritualus ne dėl to, kad iš jų širdies gilumos sklistų tikroji meilė bei nuoširdumas. Tai atliekama dėl viešosios nuomonės, kas ką pasakysiąs, kaip į tai pažiūrėsiąs ir, gink Dieve, kad kiti nepagalvotų, neva aš neišgaliu nupirkti brangaus paminklo ar pastatyti paauksuoto žibinto, apšviečiančio kapą. Dabar madinga išpuošti kapus prabangiais vainikais, gėlėmis, o maldai laiko nebelieka. Skaudu matyti, jog materijai – gėlėms ir žvakėms – atiduodama didžiausia duoklė, o malda užmirštama, tampa nebereikalinga. Yra pavyzdžių, kai artimieji nesusitinka netgi per Vėlines kapuose, nes skuba, gyvena savomis problemomis, pamiršta ir mirusįjį. Juk tereikėtų maldos, žvakelės, chrizantemos žiedo. Mano manymu, tikroji Vėlinių pilnatvė – giminės susitikimas kapuose, nuoširdi malda, tada pasisėdėjimas prie stalo, atsigeriant šiltos arbatos bei paminint brangų mirusįjį, tokiu būdu pratęsiant giminės gyvenimą ir, be abejo, bendravimą.

– Į lietuvių kultūrą skverbiasi nemažai naujovių: mirusiųjų kremavimas, švenčiamas Helovinas. Ar per kokius dvidešimt metų labai pasikeitė Vėlinių paminėjimas?

– Vėlinių paminėjimas nepasikeitė, tačiau, kalbant apie naujoves, tai yra gana sąlygiški dalykai. Buvo laikas, kai laidojimas nedeginant buvo naujovė. Vis dėlto prisimenant mūsų tradicinę pasaulėvoką, tai nėra svetimas dalykas, mes žinome tai iš tautosakos tekstų, pasakų, sakmių ir t. t. Manau, kad kremavimas, kaip ir kitose šalyse, ateina dėl to, kad mes negalime visos žemės kapinėms skirti ir, tiesą sakant, ši tradicija nebuvo netgi nutrūkusi. 

Kalbant apie Heloviną, nors ši tradicija atėjo prieš dvidešimt metų, kuomet mes atsivėrėme Vakarams, ir, sukėlusi daug diskusijų bei nevienareikšmių nuomonių, taip ir liko „klubiniu“ dalyku, kitaip tariant, „amerikinio makiažo kauke“. Vėlinės per Nepriklausomybės metus labai įsitvirtino. Galima pajusti, kaip žmonės tą dieną, sakyčiau, netgi „forsuotai“ skuba į kapines atlikti to ritualo, nors mes turime daug gražaus laiko nuo lapkričio pirmos iki aštuntos dienos, kai galime aplankyti mirusiuosius.

– Senovės lietuviai turėjo begalę įdomių Vėlinių tradicijų. Ar galėtumėte paminėti įdomiausias?

– Manyčiau, jog išskirtinės buvo senosios Vėlinės, kuomet buvo ruošiami Vėlinių stalai. Susirinkdavo žmonės, būdavo vaišinamasi, dėkojama už derlių, vėlėms nuliejama medaus ar vyno, nes protėviai tikėjo, jog visa, kas vyksta mūsų gyvenime, vyksta padedant mūsų brangiems velioniams. Šis prisiminimas buvo ilgas, jo metu suvažiuodavo giminės, paminėdavo mirusiuosius. Ši tradicija dar kai kur yra išlikusi ir būtų džiugu, kad tęstųsi kaip istorijos paminėjimas. Kitas labai gražus dalykas, kuris išliko Šilų Dzūkijoj, – tai Vėlinių laužai. Sutartu laiku sutartoje vietoje žmonės susirenka uždegti laužo, pagiedoti, kartais ir padainuoti, pasišnekėti.

– Ar deganti žvakė kapuose yra senas Vėlinių simbolis?

– Deganti žvakė pakeitė Vėlinių laužus truputį daugiau nei prieš 100 metų. Yra informacijos, jog Dzūkijoje, akmens bažnytėlėje, šalia kurios yra kapinaitės, kunigas pasiūlė supilti kapelį tiems, kurie nėra sugrįžę iš tolimų kraštų ir kurių kapo nėra. Kapą apkaišė žvakėmis ir uždegė. Po to žvakių tradicija pamažu pasklido visur.

– Jūs – žinoma etnologė. Kokių patarimų, ruošiantis Vėlinėms, galėtumėte pasiūlyti ne tik etnografiniams ansambliams, bet ir paprastam žmogui?

– Etnografiniams ansambliams patarimų turbūt ir nebereikia, nes kalbėti apie mūsų tradicinį kalendorių pradėjome prieš trisdešimt metų ir tie, kurie norėjo, jau išmoko, juolab jei per tiek metų mes nebūtume išmokę, tai viskas būtų veltui. Galime pasidžiaugti gražiais folkloro ansamblių organizuojamais vakarais. Be to, etnokultūros centrai jau prieš savaitę organizuoja talkas, kad sutvarkytų apleistus kapus. Taip pat labai gera proga aplankyti gražiose Lietuvos vietovėse esančius pilkapius, kuriuose palaidoti labai tolimi mūsų protėviai, uždegti žvakelę ar laužiuką. Manyčiau, jog šį laiką būtų galima pratęsti, jis neturėtų būti labai reglamentuotas, standartinis, kad tokią dieną tokioje vietoje... Svarbu, kad būtų meilės artimiesiems, gyviesiems, o mirusieji bei gyvieji – artimoji grandis. Jeigu mes, gyvi artimieji, būsime glaudžiau susirinkę, mirusiesiems, žvelgiantiems pro langelį, bus irgi geriau.

– Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai yra greta. Ko reikia, kad ir vieni, ir kiti būtų patenkinti?

– Anksčiau žmonės tikėjo, pasikliovė nuojauta, turėjo intuiciją ir tai teikė jų gyvenimui prasmę, jie jautė pilnatvę. Todėl mes matome iš įvairių pasakojimų, sakmių, jog tas mirusiųjų pasaulis buvo jaučiamas šalia ir buvo jaučiamasi daug stipriau. Netgi žodis „vėliava“ yra atsiradęs iš to, jog tai yra vėlių ženklas ir kad vėliavas kariai nešasi tam, kad jų protėvių karžygių vėlės sustiprintų kariuomenę. Manau, jog žmonės pradėjo bijoti mirusiųjų pasaulio tada, kai gyvųjų pasaulį padarė žiauresnį. Ir čia, žinoma, atsiranda pasakymas: „Reikia bijoti ne mirusiųjų, o gyvųjų.“ Gyvųjų pasaulyje yra daug blogio, neteisybės, o, pasak mūsų protėvių, mirusiųjų pasaulis yra teisingas, nes ten nėra dėl ko kovoti, ko vogti, nes visi visko turi. Kadangi tas pasaulis yra teisingas, todėl kiekvienas apmąsto savo santykius, ar nieko blogo nėra padaręs, įžeidęs, nuskriaudęs. Jeigu kuo nors esi prasikaltęs mirusiajam, vadinasi, reikia atgailos, kad tiek miręs, tiek gyvas būtų laimingas. Galime ir pajuokauti: jei ant kapo stovi didžiulis marmurinis paminklas, vadinasi, to gyvojo, pastačiusio paminklą, atsiprašymas yra didesnis. Labai geras pavyzdys, kaip šie du pasauliai, egzistuodami šalia, ilgisi vienas kito ir gali susitikti, – prancūzo Moriso Meterlinko pjesės „Žydroji paukštė“ vienas iš epizodų, kuriame seneliai pasako: „Kai jūs, gyvieji, apie mus pagalvojate, mes atsibundame, pamatome jus, ir tai yra mūsų susitikimo džiaugsmas.“