REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualu2022 m. Liepos 16 d. 16:27

Veidu į tautiečius Rusijoje

Lietuva

Freepik.com nuotrauka

Rytas StaselisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


240318

Pernai lapkritį bendrose Rusijos ir Baltarusijos kariškių pratybose Baltarusijoje, iššokę iš transportinio lėktuvo, žuvo du Rusijos oro desanto kariuomenės kariai. Vienas jų – lietuvių kilmės Tomas Petrauskas iš Serovo (Sverdlovsko arba Jekaterinburgo sritis Rusijoje) miesto.

Tai buvo dar prieš prasidedant Kremliaus karui prieš nepriklausomą Ukrainą, tačiau anos pratybos buvo viena agresyvios Maskvos politikos scenarijaus sudėtinė dalis.
Manau, neverta net abejoti, kad Rusijos okupacinėje kariuomenėje Ukrainoje sutiktume ne vieną kariškį, turintį lietuviškų šaknų. Gal ne tiek daug, kaip masiškai žūstančių Buriatijos, Dagestano bei kitų skurdžių šalies agresorės regionų gyventojų, tačiau neabejotinas faktas, kad sutiktume. Galima daryti prielaidą, kad jų atsiradimo Rusijos kariuomenėje aplinkybės yra skirtingos: vieni – šauktiniai, kiti – gyvenimo problemų patiriantys, todėl kariauti dėl pinigų einantys kontraktininkai, treti – iš idėjos, mūsų akimis žiūrint, propagandos išplautomis smegenimis.
Šios savaitės pirmadienį LRT televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva“ prielaidą patvirtino Rusijos Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės veikėjas Sigitas Šamborskis. Jis tvirtino, kad vien šiame regione yra apie 40 tūkst. lietuvių kilmės asmenų, iš kurių maždaug 10 tūkst. tebekalbančių lietuviškai. Pasak p. Šamborskio, aktualiausia šiuolaikinė Kaliningrado lietuvių problema – karinės mobilizacijos grėsmė, nuo kurios bendruomenės norėtų apsaugoti savo jaunąją kartą. Tačiau yra vis didesnių dėl to kylančių problemų – šaukiamojo amžiaus (18–55 metų) vyrus Rusijos pasieniečiai stabdo, siekiančius išvykti į užsienį, Europos Sąjunga (ES) apribojo vizų išdavimą.
Kitaip tariant, kliūtys – iš abiejų pusių. Viena vertus – administracinės kliūtys išvykti iš Rusijos, ore sklandant karinės eskalacijos ir, kaip pasekmė, mobilizacijos kvapui. Kita vertus – ES, taip pat ir Lietuvos nenoras naikinti kliūtis šiapus valstybinės sienos, kad, sakykime tiesiai šviesiai, kuo mažiau Rusijos lietuvių taptų okupantais Ukrainoje.
Tai yra problema. Pernai Baltarusijoje žuvęs desantininkas seržantas T. Petrauskas buvo kariškis kontraktininkas, paauglystės metais lankęs vietos karinį patriotinį klubą, ir buvo organizacijos „Jaunoji gvardija“ narys. Jam, ko gero, į kliūtis abipus valstybinės Rusijos ir Lietuvos sienos nusispjauti. Tačiau šiandien toje šalyje yra daug lietuvių kilmės žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių nenori nei karo, nei eiti kariauti.
Iš to kyla klausimas: ar Lietuva gali jiems kaip nors padėti? Visų pirma bent jau laikinai pabėgti nuo karo pas mus – į jų istorinę tėvynę, jeigu to pageidautų. O gal „globalios Lietuvos“ koncepcija apima tik „selfiukus“, giedant „Tautišką giesmę“ Liepos 6-ąją, ir pasirengimą tautinės dainų šventės „Kepurinės“ ar „Klumpakojo“ masuotei? Na, dar kasmečių lietuvių kalbos stovyklėlių kur nors mūsų ežerų pakrantėse.
Esmi sužavėtas diduma mūsų žmonių, šiuo metu organizuojančių paramą, gausiai aukojančių karo Ukrainoje aukoms ir tos šalies kariškiams, kurie gina ne tik savo, bet ir viso civilizuoto pasaulio laisvę. Mane erzina bambekliai, dėl to kiekviena palankia proga murmantys, kad „viskas ne mums, o ukrainiečiams – būstas, automobiliai, nemokamas viešasis transportas“.
Tačiau esu visiškai sutrikęs, kad mūsų valdžia neturi aiškios politikos (be anksčiau minėtų simbolinių reikalų), kuri padėtų tautiečiams Rusijoje. Nors tas gyvybes ir sielas galėtume padėti išgelbėti. Juk tie žmonės turi visas teises atkurti lietuvišką pilietybę, tačiau nebūtinai jomis pasinaudojo.
Jeigu apie tai ką artikuliuotai pasakytų mūsų prezidentas – nuoširdžiai papločiau „Bravo, Ekscelencija“ – jo trejų metų buvimo S. Daukanto aikštės Vilniuje rūmuose proga. Gal dėl to jis pasijustų tvirčiau, stovėdamas prie dr. Jono Basnavičiaus paminklo?..
Jeigu mūsų tautininkiškos pakraipos organizacijų aktyvistai beigi politikai bent laikinai atidėtų neapykantą Andriui Tapinui ir kitiems šiuo metu prasminga veikla užsiimantiems žmonėms, o susitelktų ieškoti idėjų, kaip išskėstomis rankomis į Lietuvą dabar priimti kuo daugiau lietuvių iš Rusijos ir Baltarusijos, galėčiau pasakyti, kad tie tautininkai yra velniškai nuoseklūs.
Vis dar tikiuosi, kad durnių motina miršta ne paskutinė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA