PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Lapkričio 5 d. 13:25

Vasarą prisiminus…

Vilnius

Neringa TuškevičienėŠaltinis: Etaplius.lt


59024

Nors už lango jau vėsa, medžiai baigia nusirengti savo auksinį rūbą, dangų apglėbė išraiškingi rudeniniai debesys, bet mūsų mintys dar dažnai nuklysta į vasaros prisiminimus, iki šiol neišdyla prie Nemuno prisišliejusio Birštono vaizdai…


Foto galerija:

img-2894111.jpg
img-2984.jpg
img-2972.jpg
img-2936.jpg
img-2891.jpg

Rugpjūčio pradžia. Saulutė dar pakankamai aukštai ridinėjosi dangumi, skleisdama malonią šilumą, gaivus vėjelis švelniai glostė visų veidus. Nuotaika tą rytmetį buvo kuo puikiausia! Dvi dešimtys Širvintų RŽB „Lemties bičiulių“ susiruošė į poilsinę edukacinę kelionę po Birštono kraštą. Mūsų laukė dar nepažįstami gamtos vaizdai, senojo Nemuno vingiai, šio krašto tradicijos ir paveldas, ir dar daug daug nepatirtų įspūdžių. Šis nuostabus gamtos kampelis mūsų buvo dar neaplankytas, todėl visų žvilgsniai buvo nukreipti į autobuso langus, pro kur galėjome gėrėtis pakelės vaizdais.

Priartėjus prie kelionės tikslo – Birštono, iškart pastebėjome didingą Vytauto piliakalnį, Šv. Antano Paduviečio bažnyčią ir Nemuno vingį… Belaukdami gidės Linos, skubėjome prie Nemuno, alsavome gaivia jo vandenų vėsa, mankštinomės.

O gidė buvo nuostabi. Iškart visus pavergė savo nuoširdumu, šypsena, savo krašto istorijos žinojimu, mokėjimu savo žinias perduoti neįgaliesiems…

Po skanių pusryčių vienos kavinės terasoje, gidė mus palydėjo prie vienintelio Lietuvoje mineralinio vandens garinimo bokšto, kuris stebina ne tik originalia išvaizda, bet ir tyru oru.

Centriniame miesto parke pamatėme įrengtus Kneipo takelius. Ši sveikatinimo procedūra sulaukė didelio susidomėjimo: basomis kojomis žingsniavome po įvairaus dydžio akmenėlių ir kankorėžių taką, braidėmė po mineralinį vandenį… Pagaliau patekome į Birutės vilą, kur kvėpavome mineralinio vandens garais. Anot mūsų Jūratės „jai po procedūros sloga praėjo…“

Labai visiems patiko kelionė atviru elektromobiliu, kurios metu sužinojome Birštono istoriją, apie čiabuvių gyvenimą, darbus, apžiūrėjome sanatorijas, stebėjomės miesto žaluma, gėlynais, ypač švara gatvėse…

Praturtėję naujomis žiniomis pasukome link Nemuno. Iš tolo pamatėme belaukiantį mūsų dviaukštį laivelį ir ranka mums bemojantį kapitoną. Žilagalvis Nemunas mus pasitiko nuostabiai įspūdingais plačiais, saulės spindulių blyksniais padabintais vandenimis, žaliu mišku apgaubtais krantais, smėlėtomis kalvomis, viena kita pakrantėje rymančiomis sodybomis ar poilsinėmis. Netoliese plaukiojo dar keli žvejų laiveliai, stebėjome kaip žvejai tempė iš vandens įspūdingo dydžio žuvį, kapitonas spėjo, kad šis šamas svertų apie 20 kilogramų.

Valanda laiko prabėgo akimirksniu, prisiklausę įvairių kapitono istorijų, kiek jau praalkę, pasėdėję ant svajonių pildymosi suolelio, patraukėme link Nemajūnų, kur mūsų jau laukė kaimo sodybos „Dzūkiškų bandų“ šeimininkė, pasiruošusi edukaciniam užsiėmimui. Svetingai šeimininkei padedant, patys ruošėme bulvinę tešlą, patys didelėje krosnyje kepėme dzūkiškas bandas ant kopūstų lapų, pasigaminom padažą ir tada kaip viena didelė šeima, susėdę už stalo, girdami dar niekada neskanautas bandas, dalijomės įspūdžiais, stengėmės prisiminti receptūrą ir pasižadėjome kiekvienas namuose bandyti išsikepti ką nors panašaus.

Skaniai ir gausiai pasisotinę, kiek pailsėję terasoje, pilni patirtų įspūdžių patraukėme namo.

Kelionės metu visi kaip vienas neįgalieji džiaugėsi išvyka, aptarinėjo matytus vaizdus, stengėsi viską prisiminti, kad galėtų kuo vaizdingiau papasakoti patirtus įspūdžius namiškiams.

Man buvo gera stebėti pavargusius, bet laimingus bei besišypsančius žmones. Jų akyse įžiūrėjau daug teigiamų emocijų, pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais, gebėjimą atsipalaiduoti, atsakomybę vieniems už kitus. Visa tai be galo džiugina, vadinasi aplinkos keitimas, pabuvimas su savo likimo draugais toli nuo namų, įgalina žmones atsipalaiduoti ir ugdyti teigiamas emocijas. Toks projekto tikslas ir buvo.